Feliksas ŽEMULIS

Trakų erzelynėje istorikas ieško tiesos

Žodis apie Gintarą Abaravičių, Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių

Noriu įrodyti, kad galima gyventi be agresijos, nevagiant, neplėšiant, nelipant kitiems ant galvų ir nestumdant“, – sako Trakų istorinio nacionalinio parko vadovas istorikas Gintaras Abaravičius. Felikso Žemulio nuotrauka

Vadovauti saugomai gamtos teritorijai, juo labiau nacionaliniam parkui – toli gražu ne toks ramus darbas gamtoje, kaip kai kam gali atrodyti. Jau vien todėl, kad tos saugomos teritorijos įkurtos gražiausiose Lietuvos vietose. Būtent ten ir veržiasi įsikurti turtuoliai, įsitikinę, kad „Ko nepadaro pinigai, padarys dideli pinigai“. 

Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius vadovauja šiai saugomai teritorijai jau per 20 metų. Tiesiog stebėtina šio istoriko, kultūros ir gamtos specialisto kantrybė: juk šioje vaizdingoje ir arti šalies sostinės esančioje vietoje tenka atlaikyti itin aršų įvairių interesų spaudimą. Ir kaip nuo tokio preso apginti unikalias Trakų gamtos ir kultūros vertybes?

Gintarui Abaravičiui vis dar sekasi tai daryti. Tą parodė ir nesena istorija, kai jis pasipriešino verslininko Dariaus Nedzinsko (beje, šviesaus atminimo gamtininko Vytauto Nedzinsko sūnaus) ketinimui rekonstruoti  Trakų autobusų stotį, joje įrengiant parduotuvę „Rimi“. Dėl šio plėtros projekto, kuris, pasak G. Abaravičiaus, pažeistų nacionalinio parko interesus, šio parko direkcija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. 

Aš su Gintaru bendravau kiek anksčiau, tačiau ir tada tokių rūpesčių jam nestigo. Apie juos ir kalbėjomės.

***

„Trakų valdžiai reikėtų tą besišakojantį G. Abaravičių pakišti po velėna ir tuomet galima būtų visiems gerai pagyventi kelerius metus. Kol bus išdalintos paežerės“.

„Negaliu nepasimelsti už direktorių Abaravičių – žmogų tarp vilkų. Balsuočiau ir už jo išrinkimą Lietuvos prezidentu, bet kas saugos mūsų gamtą!“

„Sako, kitiems jis visai sukalbamas bičas. Gal vertėtų kontrolieriams pasidomėti Trakų nacionalinio parko direktoriaus veikla?“

Tai tik keletas iš gausybės komentarų po rašinių apie Trakų istorinį nacionalinį parką (TINP) žiniasklaidoje. Vienuose šio parko vadovas, archeologas Gintaras Abaravičius liaupsinamas, iš kitų tam vyrui dvelkia neapykanta.

Tad praverkime mėlynai dažyto medinio namo Trakuose, kur įsikūrusi istorinio nacionalinio parko direkcija, duris. Tada, kai lankiausi pas G. Abaravičių, jis savo kabineto neturėjo, nors vadovavo TINP jau dešimt metų, tad kalbėjomės su juo tai viename, tai kitame kambaryje – kur šilčiau ir kur mažiau žmonių.

Siūlė žemėtvarkininkę

– Esate rašęs: „Archeologija man buvo ir liko romantiškiausiu darbu, o vaikystėje dar ir naiviai tikėjau, kad kasmet po pusę metų galima bus būti kuo toliau nuo civilizacijos erzelynės“. Kas trukdo gyventi kaip norisi?

– Toji erzelynė veržiasi čia kasdien – ateina reikalaudami, pykdami, nepatenkinti… Normalus žmogus jau po metų būtų metęs šį darbą, o aš likau. Sulaikė pirmiausia Užutrakis – noriu, kad jis nebūtų sunaikintas kaip dauguma Lietuvos dvarų. Be to, reikia įrodyti, kad galima gyventi be agresijos, nevagiant, neplėšiant, nelipant kitiems ant galvų ir nestumdant.

– Vadovauti tokiam vaizdingam parkui šalia sostinės, kur siekia pasistatyti pilis daug turtuolių, ryžtųsi ne kiekvienas. Turbūt neneigsite, jog siūlė jums kyšių?

– Ir ne kartą! Pirmąsyk – kai tik pradėjau čia dirbti. Buvo Kalėdų išvakarės. Išeinu iš darbo paskutinis – toks žmogus įpuola, sveikina. Padėkojau, o netrukus matau – mano rankinėje kažkas pūpso. „Kas čia?“ – klausiu. „Eee… Kalėdų dovanėlė“. Grąžinau ir paprašiau daugiau taip nesveikinti. Tikriausiai tai buvo patikrinimas – imsiu ar neimsiu. Manau, nusprendė – kvailelis.

Kitą kartą kavinėje padavė voką. Esą kvietimas į renginį. Pravėriau voką, o ten – pinigai. Padėjau ant stalo ir išėjau. Nuo tada savo kolegas mokau: kai bendraujate su interesantais, tegul jūsų stalas būna tuščias, o svečiui išeinant apsižiūrėkite, ar neįspraudė kur pakišos.

O sykį koks siūlymas buvo! Užsuko pagarsėjęs žemės aferomis veikėjas ir sako: kviečiu šeštadienį į pirtelę. „Neisiu, poilsio dienas praleidžiu šeimoje“, – sakau. „Ne, – įkalbinėja, – būtinai reikia ateiti, nes ten bus ir žemėtvarkininkių, na ir, hm, pasirinksim po vieną…“

Man net akys ant kaktos iššoko.

– Nėjot?

– Ne. Man didžiausia išdavystė – išduoti artimiausią žmogų.

Už ežerą – 500 litų

– Tačiau juk būna ir grasinimų, ir ne tik tokių virtualių „reikia pakišti po velėna“, kokį mačiau internete. Antai po to, kai Seimo antikorupcijos komisijoje, dalyvaujant žurnalistams, suabejojote, ar tikslinga keletui Trakų socialdemokratų ir Lenkų rinkimų akcijos narių leisti privatizuoti Trakų rajono Akies ir Širmuko ežerus, tuometinė kultūros ministrė socialdemokratė Roma Žakaitienė pagrasino jus atleisti iš darbo. Tokį pat grasinimą esate išgirdęs ir Vilniaus apskrities viršininko administracijoje.

– Būtų gerai, jei ministrai būtų ne tik politikai, bet ir specialistai. Deja, Lietuvoje dažnai yra kitaip. Buvau pasiruošęs sumokėti tuos pinigus iš savo kišenės, kad tik ežerai liktų valstybės. Tie, kuriems tada nepavyko jų nusipirkti, iki šiol siunta ant manęs, susibūrę į tariamas visuomenines organizacijas kovoja prieš parką. Tačiau pavyko apginti ežerus, dabar iš 34 parko ežerų tik 4 yra grąžinti buvusiems savininkams. Be to, nė vienas mūsų ežeras nėra iškeistas į Žemaitijos ar Aukštaitijos kūdras, kaip buvo siūloma daryti.

– Ką darote išgirdęs tokius grasinimus? Gal, kadangi archeologas, einate ant piliakalnio pasisemti protėvių stiprybės?

– Niekur neinu. Anksčiau labai pergyvendavau, net buvau sunegalavęs, tačiau dabar išmokau nebesugerti tų negatyvių emocijų. Be to, mane labai palaiko parko direkcijos kolektyvas.

– Pagal Zodiako ženklą jūs Avinas – gal ir tai turi įtakos?

– Ir dar Ožkos metais gimęs! O jeigu rimtai – na, atleistų jie mane iš darbo ar net pakištų po velėna, – ir kas iš to? Įsitikinęs, jog ir be manęs likusi parko direkcija dirbtų taip pat be kompromisų, kaip dirba dabar. Jau sukurta gera sistema, ir vieno žmogaus pakeitimu jos nesugriausi.

Premjero nepabūgo

– Aptikau vieną jūsų anketą. Joje į klausimą „Veikla“ atsakote: „Nuolatinis stumdymasis tuštybių mugėje“. Kitoje grafoje „Pomėgiai“ rašote: „Bergždžios tiesos ir teisingumo paieškos“. Ar tikrai jos visada bergždžios? Juk jums ne kartą pavyko rasti tiesą. Pavyzdžiui, kai verslininkai siekė įrengti golfo laukus Užutrakyje. Tam pritarė ir tuometiniai Vilniaus apskrities viršininkas bei premjeras, bet jūs pasiskundėte teismui ir laimėjote.

– Kvaila idėja įrengti šiuos laukus Užutrakyje gimė dar sovietmečiu ir buvo supeikta specialistų. Sąjūdžio laikais Užutrukį nuo golfo apgynė trakiškis Romualdas Lankas, vilnietis geografas profesorius Paulius Kavaliauskas ir kiti intelektualai, nes dirbtiniais golfo kalneliais sudarkyti istorines vietas šalia Užutrakio dvaro sodybos, kalvotoje vaizdingoje vietovėje tarp Galvės, Skaisčio ir Epušės ežerų, iš kur matyti Galvės ežero saloje iškilusi pilis – šventvagystė.

Tačiau ši kvailybė vis iškyla ir iškyla lyg Feniksas iš pelenų. Stoja valdžion naujas rajono meras – vėl iš naujo apie tai kalbama: susiklosčius palankioms aplinkybėms, galvos hidrai vėl atauga. Nenoriu būti blogas pranašas, bet manau, jog ir šįkart yra tik laikina pertrauka, – praeis kiek laiko, ir vėl verslininkai pradės ataką.

– Viename rajono savivaldybės tarybos posėdžių tuometinis meras Vytautas Petkevičius pareiškė, jog TINP labai trukdo gerinti rajono žmonių gyvenimą, nes liko neįgyvendinti svarbūs verslo projektai. TINP ir rajono savivaldybės santykiai neretai būna labai įtempti. Ar per tuos metus, kai jūs dirbate parke, buvo meras, su kuriuo bendrauti sekėsi?

– Buvo. Tai 2003 metais Trakų rajonui vadovavęs socialdemokratas Viktoras Uždel. Nesvarbu, kad socialdemokratas, svarbiau, jog jis, skirtingai negu kiti pastarųjų metų merai, į Trakus žiūrėjo ne savininko ir ne verslininko akimis. Gal dėl to, kad, kaip ir aš, gyveno ne Trakuose? Be abejo, tada taip pat netrūkdavo norinčių pasistatyti pilis prie ežero parke, tačiau, pasiklausęs parko direkcijos argumentų, V. Uždel neleisdavo tų statybų. Bene todėl jį netrukus iš mero pareigų ir atleido.

– O prieš tai buvęs meras socialliberalas Edmundas Malūkas? Rašytojas, kultūrininkas, tad galėjo būti puikus TINP kultūros ir gamtos turtų gynėjas.

– Edmundas Malūkas savavališkai pasistatė 400 kvadratinių metrų ploto namą ant Šeimečio ežero kranto, o ir mus bandė tramdyti, kai mėginome pasiekti, jog savavališkai pastatytas Tamaros Dekanidzės – Žurovos namo antrasis aukštas būtų nugriautas.

Atgaline data nedirbo

– Žiniasklaida skelbė, jog ir tuometinio V. Petkevičiaus motina Trakų centre nusipirko seną stiklinių konstrukcijų kavinę, kurią buvo planuojama nugriauti kaip menkavertį sovietinių laikų statinį. Tačiau šios kavinės direktoriumi tapęs V. Petkevičius pristatė antrąjį aukštą, o kai pradėjo dirbti savivaldybėje, aplink kavinę buvo suformuotas žemės sklypas – be suderinimo su visuomene, tik Kultūros vertybių departamento leidimu, kuris net nebuvo pasirašytas.

– Dabar visa tai priklauso ne V.Petkevičiui, o jo motinai ar seseriai, jis dabar „švarus“.

– Buvo rašyta, jog Trakų savivaldybės taryba leido pakeisti keleto sklypų ribas bei plotą Trakų senamiestyje. Vieno jų savininkė – savivaldybės vyriausioji architektė. Mėginta prijungti prie jos sklypo Trakų gatvės dalį. Savivaldybė prašė jūsų parko direkcijos atgaline data išduoti sąlygas rengti detalųjį planą. Ar dažnai būna tokių pageidavimų?

– TINP direkcija tada pareiškė, jog šios naujovės pažeis Trakų senamiesčio planinę, erdvinę ir urbanistinę struktūrą bei atsisakė bendradarbiauti šioje neteisėtoje veikloje. Stengiamės net neleisti atsirasti tokioms problemoms. Kai parko direkcijos prašo išduoti sąlygas projektuoti, atidžiai analizuojame situaciją ir dažnai tų sąlygų neduodame.

Leidimas skubos tvarka

– Nuskambėjo ir kita istorija, kai Seimo Antikorupcijos komisijos narės Nijolės Steiblienės, kuri tuomet buvo šios komisijos pirmininkė, sūnus Aurimas Steiblys įsigijo 30 hektarų žemės Trakų rajone, padalijo sklypą į du sklypus ir pardavė bendrovei, kurią jis pats yra įsteigęs ir jai vadovauja. Rajono savivaldybė šiai bendrovei skubiai leido statytis ežero pakrantėje. Neteisėtai statybų leidimai buvo išduoti keliolikai asmenų, tarp jų Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnei, Vilniaus 2-os apylinkės teisėjui Audriui Cininui ir net vietos nusikalstamo pasaulio „autoritetui“ Stanislovui Narkevičiui, pravarde „Narkuša“.

– Ši istorija prasidėjo gerokai anksčiau, kai rajono savivaldybė vietoje miškų išdėstymo schemos iš esmės patvirtino Trakų rajono urbanistinę plėtrą. Statyti gyvenvietes prisidengiant miškotvarkos projektais negalima. TINP direkcijai taip pat buvo pateiktas derinti šis netinkamai parengtas projektas, tačiau nesutikome ir nurodėme trūkumus. Projekto rengėjai į mus daugiau nesikreipė ir pribraižė tų urbanizuojamų teritorijų aplink visą parką.

Vilniaus apskrities administracija ir teisėsaugininkai pareikalavo panaikinti šį dokumentą, tačiau Trakų savivaldybė ir toliau juo rėmėsi. Tik po kilusio triukšmo ji kreipėsi į parką, kad išduotume sąlygas rengti specialųjį – Trakų rajono urbanistinės plėtros planą. Neturėjome teisės neišduoti, tačiau jose pareikalavome įvertinti, kokia bus teritorijos antropogeninė apkrova, ar bus užtikrinta Lietuvos gamtinio karkaso Trakų rajone apsauga, ar saugoma teritorija – TINP netaps tranzitinė.

Apgauti ir įniršę

– Lietuvos žaliųjų judėjimas ragino šalies vadovus ir aplinkos bei kultūros ministrus įteisinti gamtosaugos projektuotojų parengtą TINP buferinę zoną. Tačiau Trakų rajono savivaldybė jai priešinosi, esą bus daug ribojimų, konfliktas net buvo atsidūręs teisme…

– Taip, kadaise savivaldybė leido ne TINP teritorijoje, kur siūloma buferinė zona, skaidyti žemės sklypus, rengti detaliuosius planus, žodžiu, buvo numatyta statyti kone ištisą miestą. Paaiškėjus, jog leidimai buvo išduoti neteisėtai, statybos leidimai paskelbti negaliojančiais. Savininkai, įdėję daug vilčių ir pinigų, pasijuto apgauti ir įniršo. Kas kaltas, kaip atsiimti pinigus? Jiems sako, jog kaltas nacionalinis parkas, nors šiuo atveju, manyčiau, prisidirbo rajono savivaldybė.

Bet žmonės to nežino ir priešinasi siūlomai buferinei zonai aplink parką, nors iš tikrųjų ji ne tik nepakenktų, bet dargi padėtų apsaugoti žemes, pakeltų jų vertę. Jei šios zonos nebus, šalia Trakų vėl gali užsiliepsnoti milijoninę žalą gamtai darantys padangų sąvartynai, kaip tai atsitiko prieš keletą metų, kokie nors gudročiai vėl sumanys statyti sanitarinių atliekų deginimo įmones, logistinius centrus ir pan. Vargu ar tokia kaimynyste džiaugtųsi siekiantys įsikurti prie nacionalinio parko žmonės.

Užvaldo visuomenės žemes

– Vaizdingoje vietoje Trakų centre ant Totoriškių ežero kranto kyla modernus prabangių butų kompleksas. Trakiškiai, miesto svečiai vasarą čia mėgsta poilsiauti, tačiau, ko gero, jiems čia vietos nebeliks. Rekreacinėje teritorijoje Skaisčio ežero pakrantėje įsikūrė ir garsus Vilniaus advokatas Rolandas Valiūnas. Kaip atsitinka, jog rekreacines, visuomenės poilsiui skirtas teritorijas užvaldo, aptveria privatūs asmenys ir visuomenė ten nebegali patekti?

– Pagal įstatymus rekreacinė žemė negali būti privatizuojama, tačiau gali būti nuomojama. Bet ir išsinuomojus leidžiama ten statyti tik visuomeninės paskirties statinius. Tačiau iš tikrųjų daugelis įsikūrusių rekreaciniuose sklypuose žmonių statinius ir teritoriją naudoja tik savo asmeniniams tikslams, o pašalinių neįleidžia.

– Pasižiūri į dokumentus – poilsiavietė visuomenei, pakeli nuo popierių akis – aptverta turtuolio vila sau, savo šeimai ir draugams?

– Taip ir yra. Antai jūsų paminėtasis viešbučio kompleksas prie Totoriškių ežero: teikdami derinti jo projektą statybos užsakovai tikino, esą, jie tik plečia viešbutį, kuriuo galės naudotis visi Trakų svečiai. O dar bestatant šiuos apartamentus pradėta pardavinėti. Paskambinau reklamoje nurodytu telefonu ir klausiau: kodėl parduodate, juk čia viešbutis, ne gyvenamasis namas? Tas, kas nusipirks tokį apartamentą, skaudžiai apsiriks, nes rekreaciniai mokesčiai – didžiuliai. Matyt, tikimasi apgauti žmones.

Analogiška situacija ir ten, kur kadaise buvo pionierių stovykla „Liepsnelė“ – verslininkai, iš apskrities išsinuomoję šią rekreacinę teritoriją, pastatė rekreacinę įstaigą, tačiau netrukus paprašė, kad TINP direkcija pritartų leidimui 3 ha sklypą suskaidyti į 30 sklypų. Nepritarėme, tačiau buvę žemės nuomotojai, atrodo, jau pernuomojo ją kitiems ir nebeaišku, kas čia vyksta.

O verslininko Beno Gudelio skundas, jog jam neleidžiame privatizuoti rekreacinės teritorijos – „Žalgirio“ irklavimo bazės, buvo pasiekęs net Konstitucinį Teismą, tačiau B.Gudelis nieko nepešė.

Užutrakis prilygs Luvrui

– Vieni norėjo Užutrakio dvarą privatizuoti, kiti – įkurti čia šalies prezidento rezidenciją, o jūs gavote lėšų ir pradėjote dvaro rūmus ir parką restauruoti. Kas čia bus?

– Ačiū Dievui, Užutrakio neprivatizavo nei 1991-1993 metų banditai, nei vėliau treningus kostiumais pakeitę verslininkai. Siūlėme šį dvarą perduoti šalies prezidentui. Taip būtų atgaivinta senosios šalies sostinės misija, Trakai pradėtų gyventi kitokiu – ne smulkių rietenų, grobimo – ritmu. Tačiau tuo siūlymu Prezidentūra nesusidomėjo.

Mums pavyko gauti ES struktūrinių fondų lėšų, už kurias bus restauruoti rūmai. Juose įrengsime kūrybos namus – muziejų, edukacines patalpas, informacinį centrą, turistams skirtas patalpas. Restauruotuose rūmuose galės lankytis Lietuvos ir užsienio šalių menininkai, kūrėjai, kiekvienas šalies gyventojas, vyks koncertai, spektakliai, seminarai. Vyks čia ir reprezentaciniai renginiai, juk Trakai – išskirtinė vietovė Lietuvoje.

O prasidėjo viskas nuo karaimų, kurie pateikė parko direkcijai senų Trakų nuotraukų. Vienoje jų buvo užfiksuota Užutrakio parko skulptūra. Ši nuotrauka paskatino pradėti istorinius tyrimus, naujai pažvelgti į Užutrakio dvaro sodybą ir jos ateities perspektyvas. Tikimės atgaivinti ir garsaus prancūzų botaniko bei peizažisto E. F. Andre sukurtą parką. Tada Užutrakis vėl prilygs Versaliui, Lazenkoms, Peterhofui ir kitiems garsiems pasaulio istorijos bei kultūros ansambliams.

– Tačiau į dalį dvaro pretenduoja buvusio jo savininko įpėdinis?

– Valstybė dar 1991 metais nusprendė šio dvaro neprivatizuoti ir negrąžinti. Dvaro savininkas Andrius Tiškevičius mirė Londone, jis neturėjo palikuonių ir testamentu niekam šio turto neperdavė. Tad jo sūnėnas, kuris gyvena JAV ir pretenduoja į Užutrakio dalį, kelia nepagrįstus reikalavimus. Jeigu jis ką ir gaus, tai tik piniginę kompensaciją, nes Užutrakis nuo 1901 metų istoriškai buvo ir liks vientisas ir neskaidomas objektas.

Skirtumas tik tas, kad šiuo metu jis jau ne vienos šeimos, bet visos lietuvių tautos kultūros objektas. Laikas pripažinti realijas. Prancūzų, lenkų, vokiečių aristokratai su jomis jau seniai susitaikė ir nebesikėsina į nacionalinius tautos objektus. Kas būtų, jei kažkur Bolivijoje ar Brazilijoje gyvenantis gediminaičių palikuonis pareikštų pretenzijas į Trakų ar Vilniaus pilis?

– Ar gerai, jog TINP turi dvi „aukles“ – Kultūros ir Aplinkos ministerijas?

– Manau, kada nors „auklė“ bus tik viena. Nes šiais laikais negalima brėžti takoskyros tarp kultūros ir gamtos vertybių – jos susiję. Tarkim, piliakalniai, dvarvietės, etnografiniai kaimai, sodinti miškai ir t.t. – juk visa tai sukurta žmonių.

Trakų lobis – karaimai

– Pasiūlėte įrašyti TINP į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vilties yra?

– Yra. Atvažiavę ekspertai apžiūrėjo ir pasiūlė padetalizuoti tą siūlymų dalį, kur kalbama apie karaimų bendruomenę Trakuose, jų materialų ir dvasinį paveldą. Iš tiesų tai didžiulis kultūros turtas. Net jei viskas išnyktų Trakuose, o liktų karaimai, galėtume sakyti, jog Trakai gyvi. Tai karaimai išsaugojo gražiausius senamiesčio fragmentus, savitą etnografiją, gyvenseną, tradicinį kraštovaizdį ir t.t. Atnaujintą nominacinę bylą pateiksime UNESCO.

– Tačiau įgyvendinant žemės reformą rajono savivaldybė siūlo karališkuosiuose karaimų laukuose grąžinti ar perkelti žemes. Vien Trakų rajone susigrąžinti arba čia persikelti žemes siekia beveik 700 žemės savininkų, Trakų mieste jų apie 70.

– TINP direkcija tam nepritarė ir nepritars, nors ir kokį užnugarį vietos politikai turėtų ar manytų turintys. Grąžintini sklypai – jų apie 50 – yra Trakų mieste, juos ir turi atgauti buvę savininkai – karaimai, lenkai ir pan. Tačiau Trakai nėra guminiai ir tiems, kas tuos sklypus „parsiskraidino“ iš Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos, matyt, teks pasitenkinti kompensacijomis, o ne taip geidžiamais sklypais nacionaliniame parke.

Parke neįsikūrė

– Į darbą važinėjate iš savo buto Vilniuje. Tačiau tikriausiai daug kam bus sunku patikėti, jog jūs, dešimtį metų vadovavęs vienai gražiausių šalyje saugomų teritorijų, nepasistatėte čia sodybos ar bent vasarnamio.

– Bet taip yra. Jei būčiau pasistatęs – kaipmat „suvalgytų“. Štai prie prie Dysnų ežero ar Pamerkių kaimo norėčiau gyventi, nes ten buvo mano tėvų gimtosios sodybos. Deja, jos neišliko.

Gintaro Abaravičiaus dosje

Gimė 1967 m. balandžio 12 d. Vilniuje. 1990 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, archeologas. Diplominio darbo tema – Rytų baltai. Tyrinėjo Žemutinės pilies teritoriją Vilniuje, taip pat Semeliškių dvarvietę, Skersabalių, Mošos – Nausodų pilkapynus (Trakų r.), Sapiegų rūmų teritoriją (Vilnius), Užutrakio dvaro sodybą (Trakai). Nuo 1997 m. – Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius. Pomėgiai – tiesos paieškos ir šeima.

2007 m.