Henrikas GUDAVIČIUS

Tradiciniai gėlių darželiai: grožio ir senovės ieškojimas

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA - 2017 Vidurvasario žiedai (Birutės ČIŽIENĖS, Joniškis, nuotrauka)

Etnografės Gražinos Žumbakienės knyga „Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“ (išleido Lietuvos liaudies buities muziejus, 2016 metai) pradžiugino visus botanikus, gėlininkus ir vaistininkus. Gerai, kai tokių kruopščių, dešimtmečius trukusių tyrimų įspūdžiai sugula į gražią, puikiai iliustruotą knygą. Deja, neaišku, kaip šį leidinį apie senuosius darželius ir apie senąją lietuvio pasaulėjautą gali įsigyti skaitytojas, neturintis ryšių su naujaisiais knygnešiais. Matyt, visada būna šitaip: kai maža leidykla mažu tiražu išleidžia labai svarbią, ilgai lauktą knygą, nei knygyne, nei rajono bibliotekoje jos nepamatysi. Belieka tikėtis, kad kas nors dar prisimins nutolusius knygnešių laikus…

Kaip vis dėlto gerai, kai iš vaikystės atsimenamus žemaitiškus, aukštaitiškus, sūduvietiškus ar dzūkiškus mūsų tėvų ir kaimynų senovinės būties ir buities, gyvenimiškosios patirties atgarsius primena štai tokie kruopščiai užrašyti pasakojimai iš visos Lietuvos. Ketvirtajame viršelio puslapyje ir akcentuojama, kad visi šie prisiminimai gali prisidėti prie savo tautos tapatumo suvokimo, gali pasitarnauti saugant gyvybiškai svarbias tradicijas. Autorei ir šiandien yra svarbu tai, apie ką prieš šimtą metų Juozui Tumui – Vaižgantui adresuotame laiške rašė jaunas filosofas Stasys Šalkauskis: lietuviškas rūtų darželis gali labiausiai prisidėti prie „tautinio protinimo“. Čia galime prisiminti ir Dionizo Poškos eilėraštį „Mano darželis“, parašytą 1811 metais: nesunkiai atpažįstame, kas yra žemčiūgai, metylės, nagetkos, kiečiai… Gražinos Žumbakienės knyga dabar dar labiau padės tokią senovę priartinti.

Bet Dionizo Poškos eilėraštyje yra ir tokios eilutės: „O aš užuksmy sėdint ant sosto velėnų / Arba knygelę skaitau, ar pypkę deginu…“. Kiek jau metų aš vis lyg ir bandau išsiaiškinti, kas yra tas „velėnų sostas“ gėlių darželyje ir vis nerandu atsakymo. Liškiaviškė Marija Šimkonytė – Valentukevičienė, kalbėdama apie savo brolį Bolių (pokaryje jis buvo Liškiavos partizanų vadas Šarūnas, žuvo Lazdijų krašte prie Macevičių kaimo) prisiminė, kad buvo padaręs „fotelį iš dernų“. Bolius Šimkonis mokėsi Kaune, karo mokykloje, ir tą „fotelį iš dernų“ sudėliojo atostogaudamas savo tėviškėje Liškiavoje. Lyg ir aišku, kad tokia išmonė yra ne valstietiška, gal iš dvarų ar miestų atėjusi. Gal tokią mintį netiesiogiai patvirtina ir etnografė Gražina Žumbakienė: knygos įvade ji rašo, kad net 520 moterų iš visų Lietuvos regionų pasakojo apie savo gėlių darželius, apie tvoreles ir lysveles, ir nė viena nepaminėjo kokių nors senoviniam darželiui būdingų „baldų“. Matyt, tai tikrai buvo ne kaimo reiškinys. Bet juk dvarų kultūra po truputį keitė ir valstiečių gyvenimą, ir darželius. Pavyzdžiui, jurginus labiausiai išpopuliarino Ustronės (Jundeliškių) dvarininkas, rašytojas ir keliautojas Stanislovas Moravskis…

Kai knyga tikrai gera, atsiranda visokių asociacijų ir skaitytojiškų interesų. Kodėl, pavyzdžiui, nepaliestas tradicinių darželių keitimasis. Ne apie naująsias gėlių rūšis, plūstančias į mūsų kraštą iš viso pasaulio, galvoju, o apie tas naujas tendencijas, kurios atsiranda čia. Tuo metu, kai autorė kalbino gėlininkes, gimusias dvidešimtojo amžiaus pradžioje, niekas dar nežinojo, kad kambarinė gėlė pelargonija (jeronimas) gali būti ir gėlių darželyje. O atsitiko taip todėl, kad moterys išmoko šią gėlę padauginti ūgliais. Lauko gėlė pelargonija rudenį nebesugrįžta į kambarį, ji prapuola, o kambary jau veši jauni jeronimai, ir vėl ilgais žiemos vakarais skleidžia malonų kvapą.

Iš kelmų bei stuobrių sumeistrautas medinis diedas, pasipuošęs tikra šiaudine skrybėle, Dainavos krašte dabar saugo tikrai dzūkišką darželį, ir tai yra ne kičas, o saikinga graži naujovė, ko nebuvo dvidešimtajame amžiuje. Apie tai knygoje taip pat nėra.

Kai kurių  retai matomų rūšių pranykimo tendencijos taipgi lieka neaiškios. Kaip šiandien turėtume vertinti didįjį debesylą? Kodėl jis prapuola? Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose šį puošnų, vaistinį augalą teko matyti tiktai trijuose darželiuose, o aplankiau 90 tokių senovinių gėlynų. Auginu dabar didįjį debesylą Retųjų augalų kolekcijoje prie Krūčiaus, bet žydi jis ne kiekvienais metais. Patyrusi gėlininkė mane pamokytų šitaip: reikia atspėti vietą. Diemedžiui, pavyzdžiui, irgi reikia atspėti jo vietą, ir jeigu pavyks – užaugs jis tikrai šilkinis ir labai aukštas, iš tolo kvepiantis. Štai apie tą vietos atspėjimą šioje knygoje irgi nelabai ką tesurandame. O juk visi žino, kad mūsų floroje yra rūšys, kurių nepaskatinsi jokiais kompostais, trąšomis ar mulčiu. Pelynas, radasta (tankiadyglis erškėtis), goštautinė gaisrena, diemedis, debesylas, kardažolė ir netgi smidras reikalauja ypatingos vietos. O yra tokios rūšys, su kuriomis tenka nuolat kariauti, nors jos ir nevadinamos invazinėmis. Gražinos Žumbakienės knygoje labai giriama mažoji žiemė, deja, šio augalo plitimo bei sulaukėjimo tendencija dabar yra tokia ryški, kad girti jau tikrai nebereikia. Įdomu, kaip buvo prieš pusę amžiaus…

Truputį keista, kad knygoje nėra mėlynojo palemono, skėtinės paukštpienės, paprastosios bitkrėslės. Palemonas Dzūkijoje buvo ypatingai godojama gėlė, žydi ji daugiau kaip mėnesį, be to ir didelis vaistas, veikiantis panašiai kaip valerijonas. Dabar mėlynasis palemonas jau yra Lietuvos raudonojoje knygoje, todėl ir darželiuose galėtų būti labiau godojamas. Nėra pavojaus, kad jis kaip nors pasikeis, juk baltašaknės, miškinės lelijos, didžiažiedžiai katilėliai darželiuose išlieka tokie patys kaip laukiniai. Apie darželio augalų vaistingumą Gražinos Žumbakienės knygoje rašoma įdomiai ir įtikinamai. Kai kuriems žolynams gėlininkės tikriausiai priskyrė daugiau galių negu reikėtų, bet šitaip ir aiškėja tauriausių gėlių ypatinga vieta: kai daktarai toli, kai nėra jokių iš toli atvežtų imbierų, padėti ligoniui gali tik savos gyduolės. Ir nereikia stebėtis, kad gelsvė, saliavas ar debesylas gali gydyti daugelį ligų. Gaila, žinoma, kad poringės apie magiškąją debesylo galią mums jau yra tiktai tautosaka. Nors dar atsimename tuos altruistus, kurie naktį devynis debesylo lapus mėtė į devynis šulinius, kad per sausrą prišauktų lietų…

Atrodo, ilgas bus Gražinos Žumbakienės knygos kelias. O gal pasirodys ir šių gražių pasakojimų tęsinys, gal kada nors sulauksime ir išsamios enciklopedijos apie vis dar nuoširdžiai godojamus mūsų krašto žolynus. Būtų gražu, jei tokiam svarbiam darbui kas nors suburtų didesnį autorių kolektyvą. Tradiciniai gėlių darželiai nėra tiktai vienos šeimos buitis ar estetika. Tą ypatingą rūpestį savuoju „dangum po langu“ atspindi ir liaudies dainos. Kodėl brolelis gražiai aptveria rūtų darželį? Kodėl ta žalia rūta kažką labai svarbaus mums primena ne tiktai vasarą, bet ir žiemą? Kodėl kai kurias gėles būtinai reikia sodinti dviese? O kodėl senovėje buvo ypač godojamos neryškiai žydinčios, bet labai kvapnios gėlės – razetos, leukonijos, vakarutės?

Vis tai labai svarbūs senosios santarvės ir darnos ženklai, savosios gamtojautos simboliai.