Tuo metu buvau pirmokas. Iki mokyklos – Pasamovio pradinės – buvo gal kokie trys kilometrai, ir tai tiesiai per laukus, paraistėmis, pakrūmėmis. Einant kaimo keliuku, po to Butrimonių-Onuškio vieškeliu, susidarytų dvigubai didesnis atstumas.
Rudenį ir pavasarį, ypač pavasarį, pėdinti į mokyklą buvo vienas puikumėlis. Pakelyje žinojau kiekvieną kemsyną, laukinės antys lizdus kraudavo ir savo pamainą perėdavo, kiekvieną baravykvietę, lazdyną, nuo kurio, vos ne iki pat žemės palenkęs jį, skabydavau riešutus, kartais net nespėjusius subręsti, apyžalius. Tačiau žiemą būdavo vargelis, ypač kai užpustydavo takus, kai reikėdavo vos ne iki juosmens palei vėpūtinius klampoti. O apavas menkas – klumpikės. Kad nepasimestų, nepasiliktų po sniegu, mama namuose parišdavo juos virvute. Gerai laikydavo.
Tik devynerių metų tėvai leido man eiti į mokyklą, nors seniūnas ir grasino bauda, kad taip ilgai vaikas sėdi namuose. Bet kaip tokį mažą leisi – be visų kitų bėdų, pakrūmėmis tai šen, tai ten praskuosdavo vilkai. Oi, kaip baisu! Palydėti nėra kam: tėvas plautininkas, vis kosti, greit peršąla, o mamai ryte pats ūkio darbymetis. Visa laimė – kaimynų Pranys, mano bendraklasis. Stengiamės vienu laiku išeiti (turėjome svarmenius laikrodžius ant sienos), kad susitiktumėme ir kartu eitume. Dviese – kas kita. Drąsiau ir lengviau. Einam viens kitam iš paskos. Kur takai užpustyti, tai patogiau taip eiti: pirma einantis pramina taką, o kitas taiko kojas į tas pėdas. Aš visa galva už jį aukštesnis, tai ir mano žingsnis ilgesnis, jis neįstengia pataikyti, šaukia, kad eičiau smulkesniais žingsniais. Leidžiu jį į priekį – tada aš niurzgu: koks čia ėjimas, tarsi višta vietoj tipinėji…
Jau buvo besibaigią pirmieji mokslo metai. Saulėtas pavasaris, traukiasi purvynai, jau nebereikia pasirišinėti klumpikių. Beržai dabinasi žalsvais žirginiais. Šen bei ten pražysta kuokšteliai žibuoklių. Skinu ir nešu mamai. Mama šypsosi, patenkinta. Vazelės neturi joms pastatyti, tačiau nieko tokio: įmerkia jas į stiklinę su vandeniu. Kleketuoja gandrai. Mes gandralizdžio neturime, jie tik išdidūs pėdinėja po mūsų pievą, o gandriukus peri dėdės Prano sodyboje – ten ant didelės daržinės stogo iškeltas ratlankis ir ten gandrai susisukę lizdą. Man patikdavo juos stebėti.
Vienądien nueinu pas dėdę. Jis palei tvenkinį pjauna krūmokšnius su rankiniu pjūkleliu. Čia pat net keli seni topoliai. Stori, kuplūs, vangūs, tingiai sukrustelėjantys papūtus stipresniam vėjui. Lyg ir einantys į savo gyvenimo pabaigą. Dėdė pasistatė prie jų kopetaites, pjauna jų apatines šakas, tarsi palengvindamas jų naštą. Nugenėtos šakos krenkštelėdamos krenta žemyn.
– Bus šviesiau darže, – aiškina dėdė. – Bus daugiau saulės. Po topoliais niekas neauga, o dabar kolūkis, žemę atėmė, paliko tik 60 arų, reikia branginti kiekvieną pėdą.
Bet gaila senų topolių. Nupjauna šaką, o kamienas – lyg po skausmingos operacijos, kai pašalinama dalis esaties. Tokia graudi jo povyza. Pusiau skeletas. Pusiau gyvas, pusiau miręs. Bejėgis, nukirtus šakas, tarsi drovisi savo nuogumo, atvirų žaizdų, kurios negreit užsitrauks. O gal niekad neužsitrauks, tik pagreitins topolio senatvę, puvėsiai vis giliau graužias į vidų…
– Dabar negražiai čia atrodys, – tarstelėjau dėdei. – Atsirado kiaurymė, tuštuma… Topoliai ligi pusės nuogi…
O dėdė:
– Medžiai kaip ir žmonės. Įsikabina šaknimis į žemę, auga, veši, o paskui ima trūnyti, ir juos arba nupjauna, arba jie patys nugriūva po metų našta. Jų vietoje atsiranda kiti… Taip yra ir taip bus.
Mūsų sodyba buvo tuščia, be sodo, be jokio medžio. Ant kalvelės. Kodėl tėvai nepasirūpino – nežinau. Gal dėl to, kad čia pat, paraistyje, be niekieno sodinimo dusliai ošė du seni ąžuolai, su išpuvusiomis drevėmis, kuriose pavasarį lizdus suko kuosos, taip šaižiai kranksėdamos, turbūt pešdamosi dėl vietos drevėse… Bet tie ąžuolai tai buvo ne sodybos medžiai, o jos kaimynystėje…
– Jeigu tau patinka topoliai, tai tu pats gali jų pasisodinti prie savo namų, – netikėtai pasiūlė dėdė. – Jie lengvai prigyja, greitai auga. Turėsi prisiminimą. Juk tu jau mokinys, jau pirmaklasis…
Aš nutirpau. Medžiai mane traukte traukė. Šiltomis dienomis namuose net pamokų neruošdavau, bet pasiėmęs vadovėlius eidavau kur nors į beržynėlį, o kad ir po tais pačiais gumbuotais ąžuolais, pasitiesdavau ką nors ant žemės ir skaitydavau. Neapsakomas malonumas – dvelkia lengvas vėjelis, šiek tiek sukruta lapija, čirškia paukščiai. O ir mokykloje buvo pasakiškai gera, klasėje su Praniu sėdim prie atviro lango, čia pat sodas – ir obelys baltos baltos, tarsi žiedų kupetos. Įkvepi oro – ir jauti, kaip gailiai po tavo kūną nuvilnija gyvasties srovė. Įsispoksai į nuometuotus vaismedžius ir net negirdi, ką mokytoja aiškina, ką pasakoja… Nes tavo žvilgsnis smigte sminga į baltai žalią sodo grožį.
– O kaip aš galiu pasisodinti topolį? – įsistebeiliju į dėdę. – Aš nemoku.
– Kad čia didelių mokslų ir nereikia, – tarstelėjo dėdė. – Topoliai gajūs. Aš tau galiu parinkti sodinuką, jeigu tu nori…
– Noriu, noriu, – džiaugiuos.
Dėdė pavartė kelias nupjautas šakas, pasirinko tiesiausią, gražiausią… Nupjovė kai kurias šakutes, tik ne visiškai, o šiek tiek aukščiau, netgi viršūnę pjūkleliu džirgžtelėjo… Negalėjau suprasti, ką tas dėdė krečia – iš šakos padarė storą ilgą straigą ar kaip jį pavadinti – ir ištiesė man.
– Gali neštis namo, – pasakė. – Išsikask maždaug pusę metro gylio duobelę ir įkišk į ją šią šaką, apipildamas žemėmis. Palaistyk. Pažiūrėsi, kaip iš šakos ims kaltis šakelės…
Negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Nejaugi straigas, įbestas į žemę, gali išleisti šaknis, žaliuoti, augti? Juk sodinukai turi turėti šaknis. Be šaknų jie neprigyja. O čia man dėdė sako, kad topoliai ir be šaknų prigyja – jei jų neturi, išleidžia naujas.
Taip ir atsitiko.
Pačiame kiemo viduryje, tarp trobelės ir daržinės, į žemelę įkasiau tą dėdės seno topolio šaką, kuri po savaitės kitos jau ėmė rodyti naujos gyvasties ženklus. Jau šen bei ten kalėsi gležni lapeliai, skleidėsi…
– Mama, – džiaugiausi, vesdamas ją arčiau sodinuko, – žiūrėkite, jau topoliukas atkuto, jau šypsosi saulutei… Jis prigijo. Turėsim savo sodyboje medį dar gražesnį nei dėdės!..
– Tik tu gerai mokykis, – tarė mama. – Nes medis jaučia jam artimą žmogų. Jam skauda, jei ką nors blogai darai. Jis spindi savo lapais, jei žmogus laimingas, myli ir puoselėja jį supančią aplinką.
Tie mamos žodžiai man buvo netikėti. Niekad anksčiau ji apie tai nekalbėjo. Iš kur ji žino? Nė dienos mokyklos nelankė, nors skaityti mokėjo, „per save“, kaip sakydavo, iš senų elementorių, knygnešių atneštų iš Prūsijos, išmoko bendraudama su kumečių vaikais. Iš tų pačių, tik dar labiau pasenusių, apšiurusių, be titulinių lapų, ir mane nuo kokių penkerių metų mokė. Bet ten neparašyta, kad medžiui skauda, jei žmogus jį skriaudžia.
– Žmogus išeina, o medis lieka, – dar pridūrė mama. – Štai ir dėdės Prano sodyboje augantys topoliai – dar tavo senelio Mykolo atmintis. Tai jis pasodino. Jo jau kadai nebėr, dar tu nė nebuvai gimęs, o tie jo topoliai augo, šlamėjo, teikė sodybai iškilmingumo, orumo, didingumo…
Įdėmiai klausiausi mamos. Gal ne viską supratau, nes man tebuvo vos dešimt metų, gal ne viską ir mokėjo paaiškinti, tačiau mamos žodžius priimdavau atlapaširdiškai, viskuo tikėdamas, nemaž neabejodamas, kadangi šventai tikėjau: mama negali meluoti! Ji sako tiesą ir vien tik tiesą. Ypač savo vaikui, net jei seka fantastiškiausias pasakas. Mama kitaip sakyti nemoka. Negali. Nenori…
Man buvo džiugu, kad tas mano sodinukas, būsimasis topolis, pareina į mūsų sodybą ne be iš kur, o iš dėdės, ir ne tik iš dėdės, o iš senelio Mykolo priesodžio, nuo jo kadaise iškastų tvenkinių pakraščio… Kad tik dabar jis čia prigytų, kad tik vešliai augtų, kerotų…
– Reikia mokėti laukti, – dar pridūrė mama. – Viskas ateina ir praeina savo laiku. Nieko nei pagreitinsi, nei sustabdysi. Kaip Dievulis davė, taip ir bus.
– Gerai, laukime, – kad ir nenoromis, turėjau sutikti su mamos pasakymu.
O, pasirodo, pirmųjų išbandymų, pirmųjų išgyvenimų ilgai ir laukti nereikėjo. Ir man, ir mamai, tėčiui ir topolio sodinukui, vos prieš keliolika savaičių čia atsiradusiam. Atsitiko baisi nelaimė. Kažkoks šiužesys, spragėjimas pažadino mus per patį vasaros vidurnaktį. Už langų buvo šviesu, kibirkštys į visas puses strikaliojo ir nepasiekusios žemės geso. Su vienais marškiniais visi išbėgome į kiemą. Visa mūsų trobelė šiaudiniu stogu degė. Didžiulis ugnies stulpas ūžė, valveno, skrodė tamsą.
Subėgo žmonės. Su kabliais, kirviais, kibirais, bet jie mažai ką galėjo pagelbėti, juolab kad perpus buvo išdžiūvusi netoliese esanti kūdra. Kibiras, kitas vandens, šliūkštelėtas į ugnies nasrus, būdavo akimoju praryjamas ir liepsna lyg įerzintas žvėris, dar įnirtingiau apgobdavo senus sienojus, mūsų varganą turtelį priemenėje, kirvarpų apgraužtoje spintoje. Ligi paryčių nieko nebeliko. Tik smilkstantys nuodėguliai, pelenai, o ugniavietės viduryje – vis dar teberusenanti duonkepė krosnis, į kurią buvo prikrauta malkų, nes kitądien mama žadėjo kepti duoną. Dabar ji be reikalo ruseno – duonkubilis su besirauginančia tešla sudegė be pėdsako. Išliko tik atokiau stovėję ūkiniai pastatai.
Kai ryte žmonės jau išsiskirstė, nes buvo laikas melžti karves, nešti pieninėn pieną, eiti prie ūkio darbų, likome prie gaisravietės tik mes, savi… Mama verkė, raudojo, o tėtis ramino, kad pusryčiams dar turime duonos, nes jis kepaliuką spėjęs išgriebti iš ugnies.
O kaip topolio sodinukas?
Tik dabar aš jį prisiminiau, kai degėsiai lyg ir baigė dūminti. Lyg ir viskas nurimo, nutilo. Virš Promiezių miškų ėmė kopti aukštyn saulė. Piemenys į paraistes išginė karves, kaimas vėl įėjo į įprastą savo būties ritmą. Tarsi nieko jame ir nebūtų atsitikę.
Priėjau prie topolio. Liepsna jo nepalietė, tik karštis, tvoskęs nuo ugniavietės, šiek tiek apdžiovino jo gležnus lapelius. Bet ne ant viso kamieno, o tik iš tos pusės, kur siautėjo liepsna.
– Jam nepakenkė gaisras, – nuramino mane tėtis. – Atsigaus ir augs…
Pasirodo, kad taip ir atsitiko. Medžiai, kaip ir žmonės, iš paskutiniųjų kabinasi už gyvasties, už buvimo. Iki rudens topolis jau apaugo lapukų kuokšteliais, jau įsijunkė mūsų sodyboje, vis labiau įgaudamas gražialajaus medžio pavidalą. Ir taip kasmet. Pavasarį sulapodamas, vasarą teikęs pavėsį, o rudenį pasėdamas po kojomis šiugždančius lapus. Kartu augau ir aš. Ant jo vis storėjančio kamieno kas pavasarį pasižymėdamas, kiek aš paaugęs. Augau sparčiai, bet topolis kur kas sparčiau.
Kai aš buvau bebaigiąs vidurinę, topolis buvo jau kaip reikiant išstybęs, smaila viršūne. Tėtis, parėjęs pietų, ant jo apatinės šakos kabindavo dalgį, mama – grėblį, pjautuvą. Man būdavo gera vasarą po juo pasėdėti su knyga. Pavėsis, malonus vėjelis.
– Ar nederėtų iškelti ant jo inkilą, – pasiūlė tėtis. – Čiauškėtų, čiulbėtų varnėnai. Būtų linksmiau. Kaip manai?
Sukaliau. Nelabai vykusį, iš senų lentgalių. Pakulomis užkamšiau plyšelius, į vidų taip pat kuokštelį įdėjau, kad būtų iš ko pradėti lizdelį sukti. Įkėliau, pritvirtindamas jį prie jauno topolio kamieno. Beliko laukti, kas pirma įsikurs.
Neilgai trukus jau pradėjo skraidžioti būrelis varnėnų. Apžiūrinėti. Snapus kišti į inkilo langelį. Netgi pešiotis, vaikyti vieni kitus. Pastogė visiems reikalinga, visi nori perėti paukščiukus, o nėra kur. Trūksta inkilų. Stumdymasis, peštynės, šaižūs čirkaliojimai.
– Tu dar nors vieną inkilą sukalk, – patarė tėtis. – Matai, kaip jie vieni kitus snapeliais kapoja, kaip nori pas mus apsigyventi.
Paklausiau. Sukaliau ir kitą inkilą. Netgi truputį gražesnį nei pirmą, nes jau turėjau šiokią tokią patirtį. Ir įkėliau jį aukščiau už aną, į kitą pusę atgręždamas inkilo landą. Taip tėtis pamokė, kad abi varnėnų poros turėtų atskirą gyvenamąjį plotą, prieigas prie inkilų, nesipyktų, netrukdytų vieni kitiems, nebūtų ant akių.
Nežinojau, kiek tai tiesos šiuose žodžiuose, tačiau dariau taip, kaip tėtis sakė, kaip mokė.
Varnėnams tiko inkilai, abi poros išperėjo varnėniukus.
Ir taip po to buvo kasmet. Pavasarį atskrisdavo, rudeniop nutildavo, nurimdavo. Inkilai ištuštėdavo. topolis irgi suskilęs drebėdavo, iš visų keturių pusių vėjų šiurenamas. Bet kaip gražiai jis atrodydavo, kad jį, kaip ir viso raisto medžius ir krūmus, padengdavo šerkšnas. Nepakartojamas vaizdas. Balta, balta… Ir ramu, tik kai eini, čeža sniegas po kojomis. Nuo mažiausio krestelėjimo šerkšnas nuo šakų byra, švelniai nugula ant pusnies. O kai pakyla saulė, negali atsigėrėti baltu topoliu – spinduliai kiaurai skrodžia jo trapų apdarą. Net inkilų nebematyti – jie irgi padengti šerkšnu. Baltoji gimtosios sodybos su kupliu topoliu pasaka!
Tačiau mus ištiko nelaimė. Per patį viduržiemį mirė tėtis. Vienintelis keliukas iki Pasamovio, kur buvo kapinaitės, užpustytas iki pusiau. Nei praeiti, nei pravažiuoti. Bet pasirinkimo nėra – įkėlus į roges karstą, reik bandyti kapstytis… Ir atsitik tu man, – o topolis, kaip ir visa sodyba, visas kaimas, boluoja padengti šerkšnu. Kaimuke tada chrizantemų niekas nežinojo, neaugino, nenešė prie karsto, ir iš viso jokių gėlių žiemą nebuvo. Bet Dievas taip davė, kad tas baltas grožis – nuo mūsų topolio iki pat kapinių beržų – sušalęs, nuliūdęs lydėtų jį į paskutinę žemišką kelionę. Netgi vėjas sustiro, nė truputėlį nepūstelėjo… Turbūt nė snaigelė nenukrito nuo mūsų topolio. Tyliai pleveno baltoji rimtis.
Bet netrukus aš baigiau vienuolika klasių – Onuškio vidurinę. Mintis viena: kuo greičiau važiuoti studijuoti arba eiti dirbti, tik jokiu būdu ne kolūkyje, kuriame darbuodavaus per moksleivių vasaros atostogas.
Nežinau ar mano numylėtas topolis jautė, ar ne, kad atėjo liūdnos atsisveikinimo dienos. Aš jau įsikūriau mieste, o mama ruošėsi persikelti pas mane, nes sena, ligota viena neįstengs gyventi. Viską išparduoda, giminėm, kaimynams atiduoda: girnas, audimo stakles, akselinę… Ką akis pamato, su viskuo atsisveikina, ašaras braukdama. Vienądien atsiranda ir žmogus, kuris sutinka trobesius pirkti. Pigiai, siūlydamas maždaug dviejų studento stipendijos dydžio sumą.
– Kas gi iš tų pastatų – sulipdytų iš trūnėsių, niekur statyboje jų nepanaudosi, tiktai malkoms, – aiškino pirkėjas. – O parduoti turi, nes jie be šeimininko. Bemat sutręš, kaimynai po lentgalį išnešios, arba dar blogiau – piemenys padegs – ir viskas pareis plėniais…
Šiurpiai girdėjosi šie žodžiai. Pirkėjas buvo iš toliau, iš kaimyninės Dusmenų parapijos. Jis turbūt nežinojo, kad prieš dešimtmetį čia jau siautėjo gaisras, nuodėgulių krūva pavertęs visą trobelę… Kitaip nebūtų taip sakęs, skaudinęs žmones.
– Gerai, pirkite, – nusileido mama, šluostydama skruostus. – Nes neturime pasirinkimo.
– Kitą savaitę atvažiuosiu su kolūkio sunkvežimiu ir pradėsiu ardyti sienojus, – tarė pirkėjas. – Tik jūs gerai apžiūrėkite visas pakampes, kad ko nors nepaliktumėte ir nepagalvotumėte, kad aš paėmiau…
Pirkėjas taip ir padarė – vieną savaitgalį atvažiavo su kolūkio vyrais, išardė stogo grebėstus, nukėlė nuo vyrių duris, išėmė langus… Netrukus viskas gražiai sudėta į sunkvežimio kėbulą iškeliavo į Ramošiškes. Sodybos kaip nebūta. Tuščia, plyna, nejauku.
O topolis?
Jis vienas tebeliko. Tarsi sargyboje. Tik kad nebuvo kas saugoti?! Nebent praeitį, prisiminimus. Mano pradinės mokyklos laikus, mano Onuškį, į kurį aš pro jį ėjau į vidurinę… Jis girdėjo ne vien varnėnų čiulbesį, bet ir pirmųjų kolūkio traktorių riaumojimą netoli mūsų sodybos. Galbūt ne vieną jo šaką perskrodė ir kulkos, kai kareiviai pas mūsų kaimynus apsupo partizanų bunkerį ir kelias valandas vyko susišaudymas, kol visi keturi partizanai nebuvo nukauti.
Atvykau iš miesto pas dėdę pasiimti kai kurių daiktų, kuriuos buvau palikęs pasaugoti. Kaipgi nenueisi savo sodybvietėn, neparymosi prie vienišo topolio – vienintelio mano vaikystės ženklo. Buvo jau ruduo. Šlapia. Nemalonus vėjas. Sodybvietėje – nei pamatų akmenų, nei krosnies plytų, turbūt kaimynai išvežė, išnešiojo savo ūkio reikmėms. Tik kažkoks sulamdytas kibiras voliojosi, baltas skylėtas dubuo, dar kažkokie mažmožiai.
Niūrus topolis. Abu inkilai tušti, permirkę, aukštyn dugnais, tikriausiai piemenys juos išklaipė, gal akmenimis ar plytgaliais, nes jų dar buvo pora krūvelių. Sodyba be šeimininko graudžiai nyksta, traukiasi, žolėmis apželsta. Apkabinu šaltą topolį. Prisiglaudžiu. Nuo jo lapų laša man ant pečių, už apykaklės, ant rankų. Gal tai ne tik lietaus lašai, bet ir jo ašaros. Gailios, skausmingos. Mano skruostus irgi drėkina turbūt ne vien lietus… Kalbamės kaip draugai, kaip broliai, kuriems likimas lėmė išsiskirti.
Sužvarbau bestovėdamas.
– Na, laikykis, – pagaliau ištariau. – Laikykis!..
Ir išvažiavau, nuo Pasamovės kalnelio dar pamojavęs jam ranka.
Mieste kartkartėmis susitikdavau su giminėmis, buvusiais kaimynais, išsiklausinėdavau, kas kaip gyvena, kas paliko gimtinę – išsikėlė kaip ir aš, į miestą arba ten, į Amžinybę. Bet pats į Pajautas neužsukdavau. Per daug būdavo jautru. Per daug prisiminimų. Per daug jaudulio. Tėvų, giminių atmintis, vaikystėje išvaikščioti takai, kurie, be abejo, buvo užžėlę. Gal jau ir krūmais apaugę…
Tik po dešimties metų ryžaus. Kaip ten atrodo buvęs mūsų raistas, ieva, kuri taip gražiai sužydėdavo pakrūmėje, pakeliui į pradinę. Ar dar tebevinguriuoja per kaimo pievas dar prieš karą zimagorų iškastas melioracijos griovys, kuriuo vos vos tekėjo vanduo į Samės upelį? Čia savas kiekvienas žmogus, kiekvienas šarkos lizdas raisto tankumyne, netgi vištų kudakavimas padėjus kiaušinį ar šuns amtelėjimas. Savas – ir tiek, nors čia jau nebesi, jau kitur tavo gyvenimas, tavo rūpesčiai.
Bet visų labiausiai suspurda širdis išvydus tą vienintelį kažkada buvusios vaikystės liudininką – topolį. Mąstau apie jį. Prisimenu pirmąją klasę, pirmąsias raides, daugybos lentelę… Juk nieko daugiau čia nepamatysi, tik jį – turbūt jau smarkiai į dangų kilstelėjusį topolį. Greičiau, greičiau prie jo. Paliesti, prašnekinti, paglostyti.
Pėdinu ant Pasamovio kalvelės. Žvelgiu į tolį. Į savo sodybvietę.
– O Dieve, – širdį nusmelkė negeras jausmas. – Kur topolis? Kur tu? Kur?
Topolio nebėr. Tuščia, jokio medžio, tik miežiais užsėtas masyvas.
Turbūt topolis trukdė traktorininkams arti tiesias vagas. Kažkas nupjovė, o jie plūgais su šaknimis kelmą išrovė. Sėjamoji lygiomis eilėmis apsėjo lauką. Kruopščiai lygiomis eilėmis juos nukirto ir iškūlė. Sukultūrintas laukas – ir tiek.
Teisingai kalbama, kad medžiai, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Dažnai jie glaudžiai siejasi tarpusavyje. Visaip: kartais džiugiai, kartais liūdnai…
