Žmogus, kai nežino, neretai išsigąsta ar sugalvoja netikrų dalykų. Ir ne visada mums būtina smerkti žmogų, kai pasidalinama abejonėmis ar neteisinga samprata. Geriau kantriai aiškinti, pažvelgti plačiau ir pagrįstai įtikinti. Kelis įvykius, siejamus su vaisiais, šįkart ir panagrinėkime.
Vartotojai klementinus (mandarininio ir apelsininio citrinmedžių hibridus) dažnai įsigyja prekyvietėse. Kartais pasitaiko, jog viduje šių vaisių aptinkamos Viduržemio margasparnių (musių) lervos. Žmogus nustemba ir pasipiktina. Tikrai, tokių vabzdžių neturėtų būti parduodamuose klementinuose, nors šios lervos žmogui tiesiogiai ir nekenkia, net jeigu jas netyčia suvalgytum. Viduržemio margasparnės kenkia augalų vaisiams. Patelės kiaušdėtimi praduria vaisiaus odelę ir sudeda kiaušinėlius (1-20). Dūrio vietą vaisiuje nelengva aptikti, kol iš kiaušinėlių po poros ar kelių parų tinkamoje (aukštesnėje negu 10 °C, žemesnėje negu 5 °C nesivysto) temperatūroje neišsirita lervos, mintančios vaisiaus minkštimu. Tada geriau matyti pažeidimas – nedidelė apskrita įdubėlė. Lervoms mintant, pro pažeistas vietas patenka patogeninės bakterijos ir grybai, kurie supūdo vaisius. Tad žala žmogui netiesioginė.
Antra vertus, vaisiai su kiaušinėliais gali būti pervežami į kitas šalis, kuriose auginami citrinmedžiai ir Viduržemio margasparnės nepaplitusios. Lervoms išropojus iš vaisiaus, susidarius puparijams (lėliukėms) ir iš šių susiformavus suaugėliams, atsiranda reali grėsmė Viduržemio margasparnėms daugintis ir paplisti naujoje teritorijoje, jei žiemos ne per šaltos (citrinmediniai aklimatizuojami ir auginami, kur žiemos palyginti švelnios – šilta). Dėl prisitaikymo ypatybių vėsiam klimatui šios rūšies musės vis dar plečia paplitimo arealą šiaurės kryptimi. Tarp priežasčių, kodėl neretai pasitaiko Viduržemio margasparnių lervų, gali būti indėlis selekcininkų, gerinančių savybes vaisių, kuriuose būna daugiau cukrų. Saldesnis vaisius patrauklesnis ne tik žmogui, bet ir Viduržemio margasparnėms. Mes nenustembame, jei Lietuvos auginamuose obuoliuose aptinkame obuolinio vaisėdžio vikšrelį. Analogiškai neturėtų stebinti ir Viduržemio margasparnės. Kita vertus, šių musių lervos viduje nurodo, jog auginant vaisius naudota mažiau arba iš viso nenaudota cheminių augalų apsaugos priemonių.
Bananai. Spaudoje buvo rašoma, jog su vaisiais į Angliją iš Brazilijos įvežti labai pavojingi vorai Phoneutria nigriventer, kurių nuodai, patekę į kraują, žmogui sukelia paralyžių ir mirtį. Tai gana dideli vorai, suaugusių kūnas būna nuo 2 iki 5 cm, o kojos – 13-15 cm. Buvo imtasi tinkamų priemonių šiems vorams likviduoti tiek parduotuvėse, tiek ir pirkėjos namuose. Iš viso žinomos tos genties 8 vorų rūšys, tarp jų Phoneutria fera nuodai tokie pat toksiški. Į Lietuvą įvežami bananai iš Centrinės Amerikos, kurioje gyvena gimininga rūšis Phoneutria boliviensis. Pasitaikė, kai pirkėjai pastebėjo prikibusias prie banano suardytų kokonų liekanas, tačiau kiaušinėlių ar pačių vorų neaptikta. Tai netikra grėsmė. Jei kokone ir būtų kiaušinėliai, voriukams išsiristi reiktų specifinių sąlygų – pakankamai didelės (tropikų) drėgmės ir šilumos. Be to, galėtų būti panašūs į Phoneutria, visai nenuodingi žmonėms Ctenus ir Cupiennius genčių vorai, kurie taip pat medžioja įvairius vabzdžius kabančiose ant palmių bananų kekėse ir prie šių vaisių pritvirtinantys kokonus. Žmogus vorams būtų per didelis grobis. Vorai tik gindamiesi cheliceromis gali sužeisti žmogų ir susijaudinę suleisti nuodų, šiaip sau žmonių nepuola. Į Lietuvą kiti nariuotakojai pateko santykinai dažniau, tai – naminiai svirpliai Acheta domesticus. Tiekiami prekybai bananai atsakingų tarnybų palyginti neblogai kontroliuojami įvairiose šalyse, tad minimi pavieniai įvykiai – tai labai retos išimtys negu įprasti reiškiniai.
Tikra grėsmė bananams – šiuo metu siaučianti Panamos ligos epidemija, išnaikinusi kultūrinių bananų augalus tūkstančiuose hektarų. Panamos ligą, dar vadinamą fuzarioziniu bananų vytuliu, sukelia grybas Fusarium oxysporum f. sp. (tai yra specializuota forma) cubense. Pirmasis šios ligos požymius 1876 metais aprašęs australų mokslininkas Bankroftas ir nenutuokė, kad žmonija susidūrė su viena didžiausių žemdirbystės problemų visoje jos istorijoje. Fusarium oxysporum f. sp. cubense buvo įvardintas 1935 metais, nors augalų patologas Ervinas F. Smitas buvo pirmasis išskyręs patogeną iš banano audinių, gautų iš Kubos. Patogeną jis pavadino Fusarium cubense ir tai paskelbė Amerikos fitopatologų draugijos konferencijoje Bostone 1908 metais. Vėliau (1935) išaiškėjo, kad tas Fusarium cubense – tik žinomos grybo rūšies Fusarium oxysporum atmaina (forma). Fusarium oxysporum f. sp. cubense yra įprastas dirvožemio gyventojas.
XX a. pradžioje Panamos ligos atvejų labai pagausėjo ir šio reiškinio priežastis buvo žmogaus veikla: grybu užsikrėtę, tačiau besimptomiai (be jokių matomų ligos požymių) šakniastiebiai ir ūgliai (bananų dauginamoji medžiaga) iš jų natūralių auginimo vietų buvo pervežti į naujas augavietes. Šitaip labai pavojinga grybo atmaina paplito vietose, kur jos anksčiau nebuvo. Panamos ligos sukėlėjas (patogeninis grybas) lengvai plinta dirva, drėkinimo sistemos tekančiu vandeniu ir naudojama technika (traktoriais, instrumentais). Eliminuoti Panamos ligos sukėlėjus nelengva dėl daugelio dalykų – grybo biologijos savybių, bananų savybių ir šių augalų augimo ypatybių, cheminių medžiagų ypatybių, galimybių taikyti kompleksines apsaugos priemones kontinentiniu lygiu.
Fuzariozinis bananų vytulys išorėje pasireiškia dviejų tipų požymiais – geltonų lapų sindromo ir žalių lapų sindromu. Geltonų lapų sindromas – tai klasikiniai ir labiausiai įsimenantys grybo pažeidimai: pageltę senesnių banano lapų pakraščiai; geltonavimas progresuoja nuo senesnių jaunesnių augalo lapų link; sunykus lapkočiams, lapai nusvyra, sudarydami negyvų lapų sijoną apie netikrąjį stiebą (pseudostiebą). Žalių lapų sindromas – augalo lapai nusvyra dar būdami žali. Grybo pažeistuose augaluose lapai nenustoja augti, tik jie būna blyškesni nei paprastai. Tokių lapų lapkočiai būna žymiai mažesni, susisukę ir iškreipti. Pažeistų augalų netikrieji stiebai ties pamatu įtrūksta. Tuo tarpu grybo pažeistų augalų vaisiuose nematyti jokių ligos požymių. Pažeisti šio patogeno jautrių veislių bananų augalai paprastai sunyksta. Kartais grybo pažeisti augalai auga, bet tas jų augimas būna menkas, motininiai augalai išleidžia daugybę ūglių.
Vidiniai fuzariozinio bananų vytulio požymiai – tai bananų (augalų) apytakos indų spalvos pakitimai: infekcijos pradžioje – šaknų ir šakniastiebių apytakos indai pageltonuoja, vėliau ryškėja geltonos, raudonos ar rusvos spalvos gijos (spalvotos gijos yra būdingas šios ligos požymis) netikrajame stiebe. Šio patogeno pažeistuose lapkočiuose galima aptikti rausvų ląstelių. Grybui vystantis, jo grybiena užkemša augalų apytakinių audinių poras ir šitaip sutrikdo vandens bei jame ištirpusių maisto medžiagų judėjimą iš šaknų į kitas augalo dalis. Be to, grybas savo vystymosi aplinkoje išskiria nuodus.
Pradžioje, be abejo, grybas pažeidžia augalo šaknis, vėliau kolonizuoja stiebą per apytakinius vandens indus, kol grybo hifai pasiekia net lapus. Žinoma tik jo nelytinė stadija (anamorfa), formuojanti trijų rūšių sporas: makrokonidijas, mikrokonidijas ir chlamidosporas. Makrokonidijos beveik tiesios, jų plonos sienelės ir turi 3-4 pertvaras. Makrokonidijų apatinė ląstelė pėdos formos, viršutinė ląstelė išlinkusi ir smailėjanti. Makrokonidijos susidaro iš konidijogeninių ląstelių ant konidijakočių. Makrokonidijos svarbios, kai būna antrinė infekcija. Mikrokonidijos elipsės formos ir turi vieną pertvarą arba būna visai be pertvaros. Formuojasi iš konidijogeninių ląstelių netikrosiose galvutėse. Mikrokonidijos svarbios, kai būna antrinė infekcija. Chlamidosporos apvalainos, jų storos sienelės. Formuojasi iš hifų arba tai būna hifų sienelės modifikacija. Chlamidosporos yra svarbios, kai būna pirminė infekcija. Makrokonidijos ir chlamidosporos paprastai formuojasi ant mirusių ar mirštančių augalų. Grybo pažeistam augalui žuvus, grybo grybiena iš apytakinių augalo audinių perauga į šalia esančius audinius ir suformuoja juose gausybę chlamidosporų (ilgalaikės sporos, užtikrinančios grybo išlikimą jam nepalankiomis vystytis sąlygomis). Iš suirusio užkrėsto augalo chlamidosporos patenka į dirvožemį. Nustatyta, kad šio grybo chlamidosporos dirvožemyje išlieka gyvybingos mažiausiai 20 metų. Be to, šis grybas išlieka daugelio antrinių mitybinių augalų, tarp jų Chloris inflata, Commelina difusa, Ensete ventricosum, Euphorbia heterophylla, Tridax procumbens, Panicum purpurescens, šaknyse ir tuose augaluose nepasireiškia jokie ligos požymiai. Chlamidosporos yra reikšmingiausia šio grybo struktūra. Australijos mokslininkai nustatė, kad hifai, mikrokonidijos ir makrokonidijos žūva po 20 minučių 65 °C temperatūros vandenyje. Chlamidosporas nužudyti galima tik autoklavuojant.
Fusarium oxysporum f. sp. cubense gali vystytis ir daugintis 9-38 °C temperatūroje (palankiausia 23-27 °C temperatūra). Grybas auga lėčiau, jei dirvožemio pH mažesnis negu 7. Grybo vystymąsi slopina amonio junginiai, didesnė nei vidutinė kalcio junginių koncentracija dirvožemyje, o stimuliuoja nitratai.
Grybo atmainos skirstomos į rases pagal jų kenksmingumą augalams. Pirmoji ir antroji grybo rasės paplitusios visame pasaulyje. Ketvirtoji grybo rasė praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje tebuvo Azijos žemyno penkiose šalyse ir Australijoje. Dabar ji paplito visoje Pietryčių Azijoje, Kinijoje, Pakistane, Artimuosiuose Rytuose ir Mozambike, tai yra persikėlė į Afrikos žemyną.
Selekcininkai yra išvedę kelias kultūrinių bananų (Musa) grupes – AAA, AAB, ABB. Raidė A reiškia vieną chromosomų rinkinį, priklausantį Musa acuminata rūšiai, o raidė B – vieną chromosomų rinkinį , priklausantį Musa balbisiana rūšiai, trys raidės – triploidą (augalą sudaro trys chromosomų rinkiniai). Pirmoji šio patogeninio grybo rasė naikino bananus ‚Gros Michel‘ (AAA grupė), jų epidemija įvyko 20 amžiaus viduryje, o pirma pradžia buvo Lotynų Amerikoje (iš čia ir ligos pavadinimas kilęs). Pirmoji rasė taip pat kenkė ‚Pome‘ (AAB grupė), ‚Silk‘ (AAB grupė), ‚Pisang Awak‘ (ABB grupė) bananams. Antroji patogeno rasė kenkė ‚Bluggoe‘ (ABB grupė) bananams, trečioji – Heliconia spp. augalams (giminingus bananams ir augantiems panašiomis sąlygomis), ketvirtoji – ‚Dwarf Cavendish‘ (AAA grupė) bananams. ‚Dwarf Cavendish‘ bananai buvo išvesti, kaip pakaitalas ‚Gros Michel‘ bananų, kuriuos jau gerokai anksčiau naikino Fusarium oxysporum f. sp. cubense grybas. Be to, ‚Dwarf Cavendish‘ (nykštukiniai Kavendišo) bananai subtilaus skonio, juos patogiau transportuoti, tad šios veislės plantacijos iki pastarosios Panamos epidemijos sudarė tūkstančius hektarų įvairiuose žemynuose.
Daugelyje šalių bananai auginami kiemuose savo reikmėms prie namų ir augalų apsaugos priemonės iš viso netaikomos. Priešingai negu pramoninėse plantacijose. Be to, bananai auga pakelėse kaip piktžolės ir tarp jų būna nemažai sergančių augalų. Pakelių židiniai (teritorijos, kuriose įsikūrę ligos sukėlėjai) apskritai menkai valdomi, nes jie niekam nepriklauso. Dauguma fungicidų neefektyvūs. Cheminė dirvos sterilizacija metilbromidu (Europos Sąjungoje draudžiama naudoti) gerokai sumažino Panamos ligos atvejų Azijoje, deja po trijų metų patogenas vėl kolonizavo fumiguotas teritorijas. Bandyta karščiu valyti dirvas Filipinuose, bet Panamos ligos sukėlėjas sugebėjo atsinaujinti tokiuose plotuose. Tikimasi, kad pavyks genetiškai modifikuoti bananus ir sukurti atsparius kultivarus Fusarium oxysporum f. sp. cubense 4 rasei. Belgijos ir Ugandos mokslininkai bendradarbiauja nuo 2008 metų, eksperimentai nuo mėgintuvėlių peraugo iki augalų auginimo laukuose. Svarus Malaizijos Sains universiteto tyrėjų indėlis nustatant patogeno genomo kintamumą. Išaiškėjo, jog Fusarium oxysporum f. sp. cubense 1 ir 2 rasė genetiškai skiriasi nuo 5 rasės, kilusios iš Rytų Afrikos. Kinijos fermeriai bando taikyti laukų sėjomainą, augindami pirma svogūnus (Allium tuberosum), vėliau bananus. Filipinuose preliminarūs rezultatai teikia vilčių, jog Rytų Afrikos aukštikalnių bananų (EAHB) kultivarai atsparūs 4 rasės patogenui. Apskritai Musa genčiai priklauso apie 70 rūšių augalų, tad genetinę bananų įvairovę mokslininkams yra kaip plėtoti ir sukurti kultūrinių augalų, atsparių Fusarium oxysporum f. sp. cubense rasėms, tad neturėtume likti be bananų vaisių.
Kokosas. Maistui vartojamas tiek kokosinis vanduo, esantis kokosų vaisių viduje, tiek ir balta endospermo masė. Kartą Lietuvoje pasitaikė, kai kokoso kaulavaisio (klaidingai vadinamo riešuto) vidus nustebino, pirkėją. Endospermo vidinis sluoksnis buvo rausvas, o ne baltas kaip įprasta. Pirkėja nesiryžo endospermo naudoti maistui, teigdama, jog vaisius paveiktas cheminių apsaugos priemonių, nors jos ragautas kokosinis vanduo buvo įprasto skonio. Be to, prapjautas nuo kevalo minkštimas (endospermas) iki to rausvumo buvo baltas. Veterinarijos ir maisto tarnybos specialistai ištyrę tos partijos kokosus pesticidų neaptiko. Kaulavaisis su rausvu pigmentu viduje kitu aspektu liko neištirtas, nes nepristatytas į laboratoriją, manytume, jog tai galėtų būti nedidelių (mikroskopinių) nematodų Bursaphelenchus cocophilus poveikis. Šios rūšies nematodų prisiveisia labai daug ir jie užkemša palmių vandens indus. Tokios pažeistos palmės vysta, nudžiūva ir, perpjovus jų stiebą, matyti rausvas žiedas. Bursaphelenchus cocophilus nematodus platina palminiai straubliukai Rhyncophorus palmarum, kurių suaugėliai užauga iki 5 cm ilgio. Palminių straubliukų lervos ne ką mažesnės, turi nemažai baltymų ir įdomu, jog daugelyje šalių valgomos (teko matyti kepamus jų vėrinius ant iešmų nuotraukose). Bursaphelenchus cocophilus nematodai tiesiogiai žmogui taip pat nekenksmingi, tačiau augančias Centrinėje ir Pietų Amerikoje palmes ne tik kokoso (Cocos nucifera), bet ir aliejines Elaeis guineesis pražudo.
