Daugumas mūsų iš įpratimo yra linkę galvoti, kad maisto priedai – tai, pirmiausia, baisūs junginiai su raide „E“ ir numeriu. Iš tiesų „E“ žymenys reiškia tiktai viena: priedai yra leidžiami Europos Sąjungos teritorijoje. O maistiniai priedai – tai absoliučiai visi junginiai, kurių pridedama į maistą. Bet čia derėtų kai ką paaiškinti. Tradiciškai manoma, kad vitaminai ir mineralai – geri priedai, naudingi visapusiškai, o štai nitratai, nitritai ir tartrazinas – vienareikšmiškai blogi. Tačiau neskubėkime su išvadomis. Tiesa, kaip visuomet, kažkur greta: ir pirmieji ne tokie jau naudingi, ir antrųjų nebūtina skubėti demonizuoti.
Kol konkreti nauda ar žala tebetiriami, suprantama tiktai viena: patys pavojingiausi tarp visų priedų – netiesioginiai. Šie komponentai neįeina į maisto sudėtį, o yra įtraukti į pakuočių – plastiko, dažiklių, kartono – sudėtį. Tarp netiesioginių priedų pirmenybė pagal grėsmę tenka bisfenolams, ftalatams, perchloratams. Derėtų išsiaiškinti, kuo gi šie „daikčiukai“ pavojingi.
Vyriška ir moteriška
Bisfenolai ir ftalatai patys savaime negali būti maisto komponentais. Tačiau jie gali kontaktuoti su produktais. Organiniai junginiai bisfenolai veikia kaip epoksidinių dervų komponentai ir plastmasės kietintojai, tačiau dar jie ir dengia metalinių skardinių vidinius paviršius bei yra vieni iš plastikinių vienkartinių indų komponentų. O ftalatai apskritai neturėtų atsidurti šalia maisto produktų, netgi kaip pakuotės komponentai! Bet, pasirodo, buteliai iš PET (t. y. iš polietilentereftalato) naudojami gėrimams supilstyti, nors ftalatai iš jų skverbiasi į skystį. Kodėl taip vyksta, turėtų atsakyti chemijos technologai, o šie savo ryžtingo draudimo, deja, nepareiškia.
Dabar apie tai, kas svarbiausia. Mūsų ląstelėse yra estrogeninių receptorių, reaguojančių į moterišką lytinį hormoną estrogeną (jo esama ir vyrų organizme, tačiau labai nedideliais kiekiais). Pasirodo, visos tokių receptorių rūšys reaguoja į kraujyje esantį bisfenolą ir ftalatą kaip į estrogeną! Tai yra netiesioginius maisto priedus mūsų protingas organizmas vertina kaip padidėjusį moteriškų lytinių hormonų lygį.
Suprantama, tai nereiškia, kad, jei vyras geria gazuotus gėrimus iš skardinių, jis feminizuojasi, įgaudamas moteriškų bruožų. Bet savo poveikį bisfenolas vis dėlto turi.
Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija oficialiai patvirtina, kad laboratoriniuose eksperimentuose didelės bisfenolo dozės sukelia seksualinius sutrikimus pelėms, pablogina jų spermos sudėtį ir netgi sukelia ląstelių priešvėžinius pokyčius. Patikrinti vyrus dėl didelių bisfenolo dozių įtakos nerealu ir neetiška. Bet štai susieti teoriją su praktika sugeba kiekvienas: visose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse užfiksuotas žmonių spermos blogėjimas. Spermatozoidų kiekis mililitre sėklinio skysčio kasmet sumažėja vienu procentu. 2017 metais Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė mokslinį darbą, kuriame paskelbta, kad žmonių giminė pirmąsyk atsidūrė pastoviai didėjančio giminės atkūrimo kolapso situacijoje. Spermos kokybės problema yra ta, kad vyrai negali užmegzti vaisiaus be dirbtinio apvaisinimo pagalbos.
Ką gi daryti? Išvada akivaizdi: nederėtų gerti iš metalinių skardinių ir PET butelių bei valgyti iš plastikinių indelių. Tačiau realybėje sukontroliuoti bisfenolus ir ftalatus beveik neįmanoma, juk šios medžiagos gali slypėti ir maisto gamybos įrenginiuose – visokiuose ten vamzdžiuose ir vamzdeliuose.
Pavojinga pakuotė
Perchloratai – cheminiai junginiai, kurių galima aptikti Marso grunte arba Žemės gyventojų maisto taros sudėtyje, o ši pakuotė pardavinėjama ne kitaplanečiams skirtose parduotuvėse. Medžiaga ši tarsi ir naudinga: perchloratai sumažina elektros krūvį aklinose pakuotėse. Be to, kalio perchloratas mikrodozėmis lėtina skydliaukės veiklą, taigi yra vaistas, jeigu skydliaukė pernelyg aktyvi.
Prieš ketverius metus amerikiečių tyrinėtojai išspausdino duomenis, kad perchloratų kiekis jų šalies vaikų mityboje per dešimtį metų išaugo kritiškai – net 23-24 procentais. Ir tai jau nebe juokai, juk skydliaukė, kurią perchloratai veikia itin neigiamai, yra svarbus vaikų ūgio reguliatorius. Daugiausia perchloratų rasta ryžių dribsnių ir dešros pakuotėse. Maisto cheminės technologijos panašios visame pasaulyje, taigi į amerikiečių statistiką galima žvelgti kaip į grėsmės signalą visose šalyse.
Dažų paletė
Maisto priedas E102 – medžiaga, vadinama tartrazinu, yra maistinis dažiklis, naudojamas labai seniai ir beveik visur. Juo dažomi gėrimai, dažniausiai geltonos spalvos, taip pat ledai, pramoninės garstyčios, jogurtai, tortai, desertai, sauso sultinio kubeliai, čipsai, užšaldytos paeljos ir rizotai. O štai kame slypi problema: pasirodo, esama duomenų, liudijančių, jog šis dažiklis mažina vaikų dėmesį ir skatina jų hiperaktyvumą. Rimto lygio mokslinių darbų, paremtų ilgamečiais stebėjimais, šioje srityje kol kas nesama, tačiau žinoti, kad dėl E102 mūsų atžalos negali susitelkti ir yra pernelyg judrūs, verta.
Ir dar štai kas. Maistinis priedas E102 sugeba kai kuriems žmonėms sukelti stiprias alergines reakcijas. Jeigu žmogus neperneša aspirino arba jį pakelia itin sunkiai, labai didelė tikimybė, jog jis netoleruoja tartrazino. Skirtinguose produktuose tartrazino kiekis nevienodas, tad ir alerginiai simptomai gali pasireikšti stipriau arba silpniau.
Vitaminai – naudingi ir ne itin
Nuo pat ankstyvos vaikystės mums tvirtinta, kad vitaminai – tai viena ištisinė nauda, ir jokios žalos. Mes išaugome, ir dabar formuluotės tapo išradingesnės: su maistu į žmogaus organizmą patenka labai mažai vitaminų, ir mes nuolat jaučiame jų deficitą. Remiantis šia deficito koncepcija, uždirbami milijardai farmakologijos sferose. Medikai ir mokslininkai, tiesa, tvirtina, jog kritinės deficito ribos gali būti pasiekiamos nebent gyvenant poliarinėse stotyse ir maitinantis vien tik mėsa ir vandeniu, kitais gi atvejais žmonės vitaminų stygiaus tikrai išvengia. Jeigu organizme nėra jokių sutrikimų ir nesikankinama dėl tam tikrų produktų netoleravimo, o taip pat reguliariai vartojant vaisius ir daržoves, kritinio vitaminų stygiaus tikrai nebus ir neverta pulti pirkti sintetinius vitaminus vaistinėse.
Kaip vitaminų naudingumo ir nenaudingumo pavyzdį vienu ir tuo pačiu metu galima pateikti diskusijų dėl vitamino E pavyzdį (maistiniai priedai E306 – E309).
Iki paskutiniųjų laikų vitaminas E laikytas panacėja nuo visko – juo gydyti širdies-kraujagyslių susirgimai, tikinta, kad jis užkerta kelią Alzheimeriui ir onkologijai. Ne vitaminas, o kažkoks stebuklas, ką ir besakyti!
O dabar? Pirma, pagrindiniai natūralaus vitamino E šaltiniai – augaliniai aliejai, riešutai ir sėklos. Niekas negali gerti litrais net paties skaniausio aliejaus, užsikąsdamas kilogramais riešutų. Niekas neprivers infarktininkų grupės, vartojančios vitaminą E, visiškai atsisakyti nuo jo vartojimo, norint nustatyti, ar jis iš tiesų naudingas.
Bet štai ir faktai: vitamino E perdozavimas pavojingas sveikatai. Natūraliu pavidalu perdozavimas neįmanomas, bet kai susaistoma su paruoštu parduotuviniu maistu, prikimštu įvairių sintetinio vitamino E formų (E306, E307, E308 ir E309), klausimas lieka atviras.
Ką gi daryti? Mesti civilizaciją ir visus jos maistinius priedus, gyventi urvuose, maitintis vien miško uogomis, riešutais ir ežere sugauta žuvimi? Ne, nėra reikalo pulti į tokius kraštutinumus, geriau pratintis valgyti tuos produktus, kurie minimaliai apdoroti ir neįpakuoti į plastiką, nesižavėti tinkliniu greituoju maistu, kuriame gausu didelio kiekio leistinų maistinių priedų. O svarbiausia – nepanikuoti, nepulti į paranoją, nesinervinti eilinį sykį. Negalima išvengti – galima minimalizuoti.
