Daugelis žmonių linkę manyti: jeigu šiuolaikinės technologijos leido mums pradėti tyrinėti Mėnulį ir Marsą, siųsti kosminius aparatus Jupiterio, Saturno ir kitų planetų link, tai Žemėje jau viskas atrasta. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Pasaulio žemėlapyje ir šiandien pilna vietų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių yra menkai ištyrinėtos. Mokslininkų nuomone, apie 30 procentų Žemės paviršiaus dar būtina ištirti ekspedicijoms.
Tolimojoje Amazonėje
Pačios didžiausios neištirtos teritorijos slypi Pietų Amerikoje. Pirmiausia – tai Amazonės baseinas su jos neįžengiamomis džiunglėmis. Vietiniai tropiniai miškai laikomi vienomis iš sunkiausiai įžengiamų mūsų planetos vietų – dėl tankios augmenijos ir nuodingų gyvūnų. Nekeista, kad mokslinės ekspedicijos čionai atvyksta nedažnai. Tiesa, čia gyvena dar (ar beveik) neištirtos vietinės gentys, kurių visiškai nėra palietusi šiuolaikinė civilizacija. Amazonės miškai ir upės slepia daugybę paslapčių. Džiunglėse žmogus laisvai gali tapti daugelio plėšriųjų gyvūnų pietumis. Juo mielai pasigardžiuos krokodilai ir anakondos.
Apskritai Amazonės tropiniai miškai – viena iš pagrindinių mūsų planetos paslapčių. Jų turtai ir įvairovė seniai domina mokslininkus, bandančius atsakyti į klausimą, kaipgi susiformavo tokia unikali jų ekosistema. Drėgni tropiniai Pietų Amerikos miškai pasižymi didžiule floros ir faunos įvairove. Endemikų gausa ten daug didesnė, negu Afrikos ir Azijos tropiniuose miškuose.
Kaipgi šitaip susiklostė? Viena iš teorijų tikina, jog Vakarų Amazonija buvo dusyk užtvindyta jūros vandeniu – tai atsitiko nuo 23 iki 5 milijonų metų atgal, mioceno epochoje. Ko gero, tai sukūrė terpę, kurioje galėjo vystytis naujos rūšys. Geologiniai tyrimai rodo, kad Kolumbijoje pirmasis potvynis tęsėsi 900 tūkstančius metų, o antrasis – 3,7 milijonus metų. Vakarų Amazonijoje, labiausiai nutolusioje nuo kranto, vanduo išsilaikė nuo 200 iki 400 tūkstančių metų. Tyrinėtojai įsitikinę, kad Amazonės tropiniai miškai – labai dinamiška sistema, kuri keitėsi daugybę kartų per savo istoriją. Ir nors šiandien tai džiunglės, kurių plotas prilygsta JAV plotui, beveik prieš 14 milijonų metų šioje vietoje tyvuliavo pats tikriausias vandenynas. Amazonija savo tankumynuose iki šiol slepia daugybę mokslo paslapčių.
Neprieinami ledynai
Grenlandijos ledynų šarvai dengia beveik 80 proc. Grenlandijos teritorijos ir yra daugiau kaip trijų kilometrų storio. Didesnis už grenlandišką yra tik antarktinis ledynas. Grenlandija – pats tikriausias poligonas fundamentaliesiems ledynų tyrimams: mokslininkai čia tyrinėja ledyno dinamiką, mikrobiologai – senovės laikų gyvenimą, sukaustytą leduose. Leduose slypi oro intarpai, galintys suteikti informacijos apie praeities atmosferą.
2014 metų birželį mokslininkai aptiko visiškai „naują pasaulį“, nuo žmonių akių pasislėpusį po ledynų kepurėmis. Jie nustebo, aptikę po lygiu lediniu paviršiumi įvairius nelygumus ir kreives. Iš viso Grenlandijoje išgręžti šeši gilūs gręžiniai, o menkiausiai ištyrinėta vieta – šiaurinis Grenlandijos kraštas, Linkolno jūra ir kiti ją supantys vandenys. Per visą istoriją čia yra pabuvoję labai nedaug laivų.
Bet klimato procesai daro savo juodą darbą: visa ši ledo dykuma palaipsniui tirpsta. Jei išliks šiuolaikiniai tempai, ledo šarvai išnyks po dviejų tūkstančių metų.
O jei Grenlandijos ledynas ištirps, tai palies ne vieną šalį. Gali smarkiai pakilti jūros lygis, kuris užlies pakrančių linijas visame pasaulyje. Ištisos salų valstybės gali atsidurti po vandeniu. Norėdami daugiau sužinoti apie tai, kokiu spartumu tirps ledai, mokslininkai tyrinėja ledų storį ir naudoja pačią sudėtingiausią techniką, norėdami geriau suvokti šį klimatinį galvosūkį.
Neįveikta viršūnė
Kankaro – Punsumo kalno, esančio Tibeto, Kinijos ir Butano pasienyje, šlaitai neištyrinėti visai ne todėl, kad pakilti į šio kalno viršūnę būtų neįmanoma. Priežastimi to, kad kalnas vis dar išsaugo „terra incognita“ statusą, yra politiniai nesutarimai tarp trijų besiribojančių valstybių.
Šiandien Kankaras – Punsumas yra laikomas pačia aukščiausia nenugalėta viršūne pasaulyje. Ji yra iškilusi virš jūros lygio 7570 metrų. Kalno pavadinimas, išvertus jį pažodžiui, vadinasi „Baltąja trijų dvasios brolių viršūne“. Kinų valdžia savo žemėlapiuose yra nubrėžusi valstybių ribas tiesiai ant šio kalno viršūnės, tuo tarpu Butano karalystės valdžia įsitikinusi, kad ši viršūnė yra jų valstybės teritorijoje.
Pirmąsyk ši viršūnė buvo aprašyta ir pažymėta žemėlapyje 1922 metais, bet dėl topografinių klaidų nebuvo nustatyta tiksli jos priklausomybė – Tibetui ar Butanui. Ir to padaryti dabar neįmanoma: 1994 metais kilti į aukštesnes kaip 6000 metrų aukščio kalnų viršūnes, esančias Butano karalystėje, uždraudė vietos vyriausybė, o 2003 metais šioje šalyje apskritai buvo uždraustas alpinizmas. Tokį draudimą vietos valdžia grindžia vietinės religijos postulatais.
Kanibalų valdos
2012 metais Papua – Naujoji Gvinėja buvo įtraukta į pirmąją vietą šalių, keliančių didžiausią grėsmę turistams. Be vagysčių, šioje šalyje tokių įprastų, čia iki šiol pastebimi kanibalizmo atvejai. Žmonės Naujosios Gvinėjos salyne per pastaruosius 50 tūkstančių metų vystėsi nepriklausomai nuo kitos pasaulio dalies, ir saloje gyvenančios gentys genetiškai yra skirtingos. Tarp salos miestų ir kaimų nėra kelių, geriausiu atveju gyvenvietes galima pasiekti miško keliais, tačiau dėl čia pasitaikančių liūčių netgi jais negalima judėti.
Lėktuvai tiesiogiai į Papua Gvinėją neskraido. Tenai galima patekti tiktai su persėdimu Balyje ar Australijoje, o vėliau keliauti automobiliu arba vandeniu. Tarp genčių klesti kargo kultas, todėl daugelis papuasų į baltuosius žvelgia labai nedraugiškai. Neveltui gidai ir palydovai sąžiningai perspėja: kanibalizmas saloje nėra išnykęs, ir baltieji misionieriai jo neįveikė.
Taip, kanibalizmo tradicijų vietiniai gyventojai dabar nelinkę plačiai demonstruoti, bet užtenka prisiminti istorijos pamokas. Ankstesniais tarpgentinių kovų laikais nugalėtojai suvalgydavo visą nugalėtą gentį, palikdami prisiminimui tiktai jos narių kaukoles. Ekskursijų metu gidai rodo stiprių nervų turistams kalnus kaukolių, išlikusių nuo tų laikų, kai suvalgyti kaimyną papuasui buvo garbės reikalu.
Neištyrinėtos gilumos
Marijos įduba – pati žemiausia ir giliausia mūsų planetos vieta. Štai jau keletas šimtmečių ji slepia savyje daugybę paslapčių, nepavaldžių netgi pačiai sudėtingiausiai mokslinei įrangai.
Įduba įsikūrusi Ramiojo vandenyno vakaruose. Jos giliausias taškas – Čelendžerio bedugnė (10 994 metrai žemiau jūros lygio). Čia yra pabuvoję tiktai trys žmonės, jų tarpe – ir garsus kino režisierius Jamesas Cameronas. Jis nusileido į Čelendžerio bedugnę, paėmė jos dugno mėginius ir gyvųjų organizmų pavyzdžius, aptiko iki šiol nežinomų mokslui žuvų, primenančių jūrų pabaisas, ir parsivežė daugybę filmuotos medžiagos. Unikalūs kadrai, padaryti 3D kamera, leido sukurti dokumentinį filmą „Kelionė į Žemės centrą“.
Didelė šio objekto mįslė – hidroterminis šaltinis „Šampanas“, taip pavadintas garsaus alkoholinio gėrimo garbei. Visa esmė – burbuliukuose, kylančiuose iš vandens gelmių, tai – angliarūgštės dujos. Vienintelis visame pasaulyje povandeninis angliarūgštės dujų šaltinis yra būtent Marso įduboje.
414 metrų gylyje stūkso Daikoku vulkanas, tarnaujantis dar vienu įrodymu tam, kad gyvybė užsimezgė būtent čia, pačioje giliausioje Žemės rutulio vietoje. Vulkano krateryje, po vandeniu, tyvuliuoja švariausios išsilydžiusios sieros ežeras. Šiame „katile“ siera kunkuliuoja 187 laipsnių temperatūroje. Vienintelis žinomas tokio ežero analogas yra Jupiterio palydovo – Io – paviršiuje. Žemėje daugiau nieko panašaus nesama, tiktai kosmose. Tad nekeista, kad daugelis gyvybės užsimezgimo vandenyje hipotezių yra susijusios būtent su šiuo paslaptingu giliavandeniu objektu Ramiojo vandenyno erdvėse.
Augusto Uktverio nuotrauka
