Prof. Libertas KLIMKA

Šv. Andriejus – pirmoji žiemos diena

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA 2018. Voratinkliai draikėsi šalty... LINOS DAPKIENĖS (Anykščių r. Budrių k.) nuotrauka

Lapkričio pabaigoje gamtos nuotaika gal jau liūdnoka, o ir dainos žodžiai: Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja, / Raiba gegutė nebekukuoja… / Dienos apniukį ir naktys šaltos, / Dažnai su gruodu šalnalos baltos… 

Katalikiškame apeigyne Šv. Andriejaus, Andriaus diena dažnai sutampa su advento pradžia, naujaisiais bažnytiniais metais. Senovėje buvo sakoma, kad tai žiemos pradžia. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, dabar sureikšminamos išvakarės, o ne lapkričio 30-oji. Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški papročiai, jų žaismė.

Kadangi prasideda žiema, kai viską užkloja sniego patalai, atsistojus ant to meto slenksčio spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O jaunimui žiema – tai poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Bet tik po Šv. Kalėdų, po susikaupimo ir rimties laikotarpio – advento.

Labai svarbi visų tradicinių žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes ar aguonas. Pašnibždomis tariant: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju; prašau: kam aš patinku, tegu ateina padėti jas rauti“. Nubarstyti verta ir takelį nuo šulinio iki trobos, truputį grūdelių „pasėti“ ir prie lovos. Tada suvalgyti ką nors sūraus vakarienei ir eiti miegoti. Viską teisingai atlikus, per sapną tikrai atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis, likimo skirtasis. Net ir pakalbinti jį galima, gal vardą išklausti…

Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškasis pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su dvasių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje atsispindi kelias į anapus. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti“. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juo į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždžių tako tiesimą. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.

O jeigu šiandien kuri mergina juokais sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur berastų  šulinį? Išeitis yra, nes mitologijoje daiktą atstoja jo simbolis. Tad tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Tada rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių; tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves per jį – tas ir bus likimo skirtasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs… Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar ne taip ir seniai buvo praktikuojami pietryčių Lietuvos kaimuose.

Visoje Lietuvoje dar žinomas paprotys Šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.

Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per Šv. Andriejų jau yra sniego – išaugs geras vasarojus, ypač gausiai užderės ankštiniai: pupos, žirniai. Jei diena saulėta – kitąmet gerai derės daržovės; o jei šalta – vasara bus karšta, bet su perkūnijomis. Jeigu pirmoji žiemos diena drėgna – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Tad Lietuvoje bet kokie orai vis ką nors gero atneša… Po Šv. Andriejaus žmogus jau drąsiai galėdavo į mišką važiuoti, mat meška įmigo žiemai, o giriose karaliauja briedis.