Duonelės jėga
Tradiciškai savo pagrindinį maistą – duoną – mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų. Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų – gaisrų, vagysčių ligų…
Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau – į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtų…
O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Vairuotojai jos vežiojasi savo mašinose, jūreiviai – laivuose.
Kas gi buvo šventoji Agota?
Ji gimė Sicilijos Katanijos mieste gyvenusių turtingų romėnų šeimoje. Merginos tėvai buvo krikščionys ir savo dukrą auklėjo krikščionybės dvasia.
Deja, tai buvo laikai, kai krikščionys imti žiauriai persekioti, kankinti ir žudyti. Tačiau, net ir tą žinodama, Agota panoro tapti Kristaus sužadėtine ir visiškai pasišvęsti Dievo malonei. Ji kreipėsi į Katanijos vyskupą, kuris, pritardamas jos norui tarnauti Viešpačiui, uždėjo ant jos galvos raudoną gobtuvą. Tokius galvos apdangalus dėvėdavo tais laikais krikščionybei pasišventusios merginos.
Deja, patrauklią merginą pastebėjo tuometinis Katanijos miesto prokonsulas Kvintijanas. Užsigeidęs Agotos, ėmė ir apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu. Tai buvo tais laikais įprastas krikščionims taikomas apkaltinimas, leidęs merginą suimti ir atvesti į Pretorijaus rūmus. Ten visokiais būdais mėginęs ją suvilioti prokonsulas patyrė fiasko, tačiau, būdamas atkaklus, nusprendė palaužti merginos pasipriešinimą.
Kvintijanas pasikvietė garsią to meto kurtizanę Afrodiziją, kad ši padarytų merginą labiau prieinamą. Ši pradėjo ją kviesti į įvairiausius pokylius, kupinus amoralių linksmybių, visaip kitaip skatinti ją elgtis laisviau, tačiau mergina buvo nepalaužiama. Prokonsulas dėl to dar labiau įsiuto ir patraukė merginą į teismą. Agota buvo žiauriai kankinama, jos kūnas plėšomas į gabalus, tačiau savo religinių įsitikinimų neatsisakė. Galiausiai Kvintijanas įsakė ją sudeginti ant karštų anglių. Krikščionė buvo sudeginta 251 metų vasario 5-ąją, jos egzekucijos dieną įvykus dideliam žemės drebėjimui. Sugriuvus daliai Pretorijaus ir žmonėms patekus po griuvėsiais, kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Juolab, kad lygiai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Tąsyk daugybė krikščionių (o ir pagonių) nuskubėjo prie Agotos kapo, ant kurio gulėjo prieš metus lauže nesudegęs velionės gobtuvas, paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos. Ji iškart nustojusi veržtis.
Kankinė neliko užmiršta
Nuo to laiko Agota pradėta laikyti Katanijos miesto globėja ir saugotoja nuo vulkanų išsiveržimų, žaibo smūgių, ugnies, žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių. Ji taip pat globoja Maltos ordiną, pasižymintį labdaringais darbais, žmones, kurių darbas susijęs su ugnimi – gaisrininkus, krosnininkus, kaminkrėčius, taip pat medicinos seseris ir slauges, žindyves, krūtinės ligomis sergančius ligonius, varpų liejikus, juvelyrus.
Pagarba kankinei Agotai palaipsniui virto krikščionišku kultu. Šeštajame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jos garbei buvo pastatydinta bažnyčia. Tačiau labiausiai ši šventoji garbinama jos gimtojoje Katanijoje.
Lietuvoje Agota – viena populiariausių šventųjų
Šventosios Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos – Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Agotos atlaidai, kurių metu šventinama duona ir vanduo.
Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Dešinėje rankoje ji laiko duonos kepaliuką, o kairėje – palmės šakelę – visų kankinių simbolį.
Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Jis stovi čia nuo XIX amžiaus vidurio.
Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Maždaug aštuonių metrų aukščio koplytstulpis stūkso prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“. Sovietiniais laikais šis koplytstulpis komunistų įsakymu buvo nugriautas, bet dabar vėl atstatytas.
Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia. Tačiau 1990 metais vartai vėl atsistojo į senąją vietą ir pasitinka visus, atvykstančius į Darsūniškį iš Kruonio pusės.
Šventosios Agotos simboliai
Lietuvoje itin populiarios šventosios atvaizdų randama daug kur. Miesteliuose ir kaimuose Šv. Agotos skulptūrėlės dažniausiai yra įkurdintos pakraščiuose ir žiūrinčios į priešingą pusę – kad išviliotų iš gyvenvietės ugnį. Koplytstulpiai su šios kankinės atvaizdu puošia ir kai kurias sodybas, ir namų kambarius – kad saugotų jų gyventojus nuo gaisro.
Dažnai Šv. Agotą liaudies meistrai vaizduoja su duonos kepalėliu rankose, vienplaukę ar su gėlių vainiku ant galvos, vilkinčią kilmingos moters drabužiais, bet basą. Neretai jos atvaizdą lydi kankinystės simboliai – palmių šakelė, kryžiai, liepsnojanti ugnis, žnyplės ir pan.
