Kovą Pietryčių ir Rytų Lietuvos didžiagirių brandžiuose pušynuose, aukštapelkių pakraščiuose esančiose tuoktuvių vietose savo paslaptingą vestuvinę giesmę užgroja didingi Lietuvos girių barzdoti aborigenai kurtinai. Prisiskaitęs T. Ivanausko ir daugelio kitų autorių gražių aprašymų apie kurtinių medžiokles pavasarį per šių paukščių tuoktuves, augęs bemiškėse Suvalkijos lygumose, svajojau kada nors susitikti su šiuo įstabiu didžiųjų girių paukščiu. Tačiau tai įvyko negreitai…
Automobilio priekyje – didžiagirių didingas paukštis
Dvidešimt metų basčiausi po Lietuvos miškus, beieškant pačių gražiausių, pačių aukščiausių mūsų girių medžių, pačių našiausių medynų. Naudojantis įvairiausiomis savadarbėmis priemonėmis, o kartais ir be jų, laipiojau į tuos gražiausius medžius, kad jų viršūnėse prikarpyti ūglių skiepijimui (skiepyti medeliai naudoti miško sėklinėms plantacijoms įveisti) ar sėklų pririnkti miško bandomiesiems želdiniams. Bevažinėdamas Lietuvos (beje, ir Kaliningrado srities) laukų ir miškų keliais keleliais vis dairiausi į pašales, kaip buvau įpratęs, norėdamas pamatyti visokius gyvius, kas tiktai kruta – bėgioja ar skraido. Ir tik šiose kelionėse pavyko laisvėje pamatyti vilką ir lūšį, jūrinius, rėksnius bei žuvininkus erelius, gana daug matydavau dabar jau retų Lietuvoje žalvarnių ir kukučių bei kitų retų paukščių.
Pavasariais prisiklausydavau tetervinų grojimo, gervių trimitavimo, didžiųjų kuolingų klyksmo, slankų kurksėjimo ir ciksėjimo. Tačiau ilgai neišsipildė mano pagrindinė svajonė sutikti miško paukščių didiką (karaliaus titulas, vis tik, priklausytų ereliui) kurtinį.
Ir, pagaliau, gal tiktai trečiaisiais mano klajojimų po miškus metais šis susitikimas įvyko. Pirmiausia sutikau kurtino patelę. Žinoma, ji didelio įspūdžio nepadarė: į fazano patelę panašus paukštis kapstėsi vieškelio smėlyje, lesinėdamas akmenėlius Ažvinčių miške ties Vaišniūnų-Kazitiškio girininkijų riba (važiuojant žvyrkeliu per girią nuo Vaišniūnų į Kazitiškį). Beje, beveik toje pačioje vietoje kurtinę ant kelio aptikdavome net keletą metų, kai pavasariais reikėdavo prikarpyti ūglių skiepijimui lieknų Kazitiškio girininkijos pušų ir eglių viršūnėse.
Automobilį kurtinė prisileisdavo labai arti ir tik tada pėsčia nutipendavo miškan – pasislėpdavo po miško eglutėmis. Na, o susitikti su didingu barzdočiumi patinu pasisekė tik dar po poros metų.
1975 m. pavasarį, jau nutirpus sniegui, mažai važinėjamais keliukais klaidžiojome Labanoro girioje dešinėje kelio Labanoras-Kaltanėnai pusėje (netoli nuo Labanoro gyvenvietės). Važiavome labai pamažu, pro automobilio langus apžiūrinėdami medynus, kai staiga prieš pat mašinos ratus ant keliuko iššoko jis – mano svajonių paukštis kurtinys. Net kaktą prispaudęs prie priekinio automobilio lango stiklo įsistebeilijau į tik piešiniuose ir nuotraukose matytą paukštį. Štai, pagaliau priešais mane ilgai ieškotas didžiagirių didingas paukštis. Kiek apie jį, jo medžioklę tuoktuvių metu prisiskaityta gražių apsakymų, kiek vaizduotėje kartu su apsakymų autoriais klampota kiminų patalais apklotomis pelkėmis, sėlinant prie grojančio didžiūno ankstyvo pavasario priešaušriais. Ir štai jis, tviskėdamas saulėje savo pavasariniu munduru, ištiesęs į priekį barzdotą galvą, dumia keliu vos už dešimties žingsnių nuo mūsų, sėdinčių mašinoje. Taip priešais automobilį kurtinys bėgo šimtą ar daugiau metrų. Specialiai nesustojome, nes žinojau, kad, automobiliui sustojus, paukštis kaip mat ners į tankiai pakelėje sužėlusias eglutes. O taip norėjosi kuo ilgiau pasigrožėti šiuo paslaptingu paukščiu, įsiminti jo didingą išvaizdą visam gyvenimui, nes kito tokio susitikimo gali ir nebūti. Tačiau tarp tankių eglučių pamatęs siaurą žvėrių takelį, kertantį keliuką, kuriuo važiavome, kurtinys pasuko juo ir greitai dingo iš akių, taip ir nepakilęs į orą.
Tų pačių metų rudenį netoli tos pačios vietos tik kitoje kelio Labanoras-Kaltanėnai pusėje bevažiuodami kvartaline linija pamatėme vienoje vietoje net du kurtinus patinus. Paukščiai jau buvo išsišėrę ir puošnūs. Automobilio triukšmo išgąsdinti jie nubėgo samanomis ir bruknienojais padengta miško dirva retame brandžiame pušyne. Sustojome. Kurtiniai nuo mūsų buvo gal 30-40 žingsnių. Tačiau, man nespėjus susirasti kažkur kuprinėje nukištus žiūronus, paukščiai, garsiai suplakę sparnais, pakilo ir skrisdami pažeme išnyko tarp pušų kamienų. Mano svajonė susitikti su kurtiniu išsipildė. Tačiau išvysti šį svajonių paukštį, bėgantį žeme, ar nuskrendantį tolyn (vėliau skrendančių kurtinių teko matyti ir Suomijos giriose), tai ne tas pat, kaip išvysti jį grojantį tuoktuvių metu šimtametės pelkių pušies lajoje, tupintį ant įmantriai susiraičiusios bronzinės šakos priešaušrio žaros nutviekstą, išgirsti paslaptingą didingo paukščio giesmę. Taigi, svajoti dar yra apie ką…
Ar pavyks kurtinių populiaciją pagausinti?
Veisiant nelaisvėje ir paaugintus jauniklius paleidžiant į mišką, kurtinių populiacija bandoma atkurti Viešvilės rezervate. Keliolika paukščių jau yra išleista į laisvę. Gerai, kad šių darbų entuziastas rezervato direktorius Algis Butleris žiniasklaidoje informuoja gyventojus, kad ką tik miškan išleisti nelaisvėje auginti paukščiai gali būti jaukūs ir neatsargūs, apsilankyti sodybose, nutūpti ant pastatų stogų ar net prisigretinti prie vištų, nurodo, kaip tokiose situacijose gyventojai turėtų elgtis (Daiva Bartkienė. Karšuvos girioje gieda kurtiniai // Miškai, 2013 lapkritis). Ne taip, kaip lūšių veisėjai, atkakliai tvirtinantys, kad lūšių jaunikliai taip gerai išmokyti gyventi laisvėje, jog vienkiemių sodybas aplenkia mažiausiai puskilometrio atstumu, nors yra stebėti atvejai, kai tos lūšys išpjovė kaimiečio antis ar sudraskė prie būdos pririštą šunelį… Visada gyventojams geriau sakyti tiesą, nesvarbu kokia ji bebūtų.
Ir man teko matyti kažkuriame sovietmečio laikų laikraštyje ant namo stogo tupinčio kurtinio patino nuotrauką Šimonių girios apylinkėse. Ir tada buvo bandyta kurtinius veisti nelaisvėje, tačiau, kiek atsimenu, nieko iš to nepavyko išspausti…
Apie kurtinius, nevengiančius žmogaus kaimynystės, rašo ir gamtininkas, fotografas Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkijos girininkas Jonas Barzdėnas (J. Barzdėnas. Kurtinių atsargumas ir drąsa // Žurnalas apie gamtą, 2013 Nr. 4-58). Pasak J. Barzdėno: „tokių paukščių likimas ankščiau ar vėliau baigiasi tragiškai“. Manau, kad tragiškai baigiasi ir dalies Viešvilės rezervate užaugintų kurtinių likimas. O jeigu ir išlieka kažkiek paukščių, ar gali jie sėkmingai išvesti jauniklius, kai miškuose knibždėte knibžda šernų, lapių, mangutų, kiaunių. Netgi pats A. Butleris rašo: „Būdami visaėdžiai… šernai lyg kokios pragaro mašinos niokojo vertingas pievas, kniso ir šlamštė retus augalus, žiaumojo vištinių ir kitų sparnuočių ant žemės esančias dėtis, rijo kita, kas gyva ir pasiekiama“ (A. Butleris. Ar maras išspręs miško-tvarto problemą? // grynas.lt, 2014-02-07). Tačiau, kodėl tiek daug priveista šernų Lietuvos giriose? Dabar, kai afrikinis kiaulių maras peršliaužė Lietuvos-Baltarusijos sieną, aplinkos ministras įsakė šernus šaudyti ne tik visuose Lietuvos miškuose, bet ir saugomose teritorijose, netgi rezervatuose. Rezervatai priklauso Aplinkos ministerijai, tai kodėl šernų populiacijų gausą rezervatuose nebuvo galima mažinti ankščiau? Ypač Viešvilės rezervate, kur daug lėšų skiriama kurtinių veisimui nelaisvėje.
Dėl šernų priveisimo A. Butleris kaltina medžiotojus, tačiau, ar daug kraujo jis pats pagadino savo viršininkams Aplinkos ministerijoje (tai daryti nenaudinga – esu patyręs ir savo kailiu), kad būtų leista rezervato teritorijoje medžioti šernus. Lietuvoje yra daug medžiotojų, neturinčių medžioklės plotų, tad galimybe pamedžioti šernus rezervate jie tikrai apsidžiaugtų. Taigi, ir Viešvilės kurtiniams šviesesnių dienų dar nesimato… Beje, tos, pasak A.Butlerio, „pragaro mašinos“ (šernai) „sužiaumos“ ir didžiąją dalį didžiųjų apuokų daugintojų pastangų, nes šie paslaptingi paukščiai taip pat vaikus peri ant žemės. Būtina ženkliai sumažinti ir lapių, mangutų, kiaunių populiacijų gausą.
Leidžiant europinius milijonus retųjų gyvūnų populiacijų gausos didinimui, gal pirmiausiai reikėtų pasirūpinti tų gyvūnų gyvenimo sąlygų pagerinimu. Kai bus palankios sąlygos veistis, retieji gyvūnai ir patys savaime gausės. Dabar, paleisdami į miškus žioplus nelaisvėje išaugintus kurtinių ir apuokų jauniklius, pateikiame tik lengvą grobį ant plėšrūnų stalo ir sėkmingai „įsisaviname“ (labai girdėtas terminas iš anų laikų) ES fondų lėšas.
Algirdo Jasilionio piešinys
