Ultraradikalieji gamtos draugai ir ant jų jauko užkibę piliečiai dažnai medžiotojus vaizduoja kaipo kraujo ištroškusius laukinių gyvūnų skerdikus, mėsininkus. Na, prikuria daugybę įvairiausių epitetų, kurių net nesinori įvardinti. Gal vienas kitas medžiotojas ir domisi tik žvėriena bei įspūdingais daugiausiai stambiųjų kanopinių žvėrių trofėjais – ragais, iltimis, kailiais. Tačiau dauguma medžiotojų yra gamtos vaikai, siekiantys laukinių gyvūnų populiacijų klestėjimo, besidomintys visa gamta ir jos kūrinių – medžiojamųjų (ir ne tik jų) gyvūnų gyvenimu, besižavintys gyvūnų ir juos supančios aplinkos grožiu.
Sunku surasti tokį medžiotoją, kuris sėdėdamas bokštelyje ar stovėdamas šaulių linijoje miške tik akis išsprogdinęs tykotų pasirodančio grobio, nieko nematydamas aplinkui. Kaip gali nesigrožėti įvairiu metų ir paros laiku vis skirtingai žavia gamta? Ar yra medžiotojų, kurie, stovėdami miško kvartalinėje linijoje ir besiklausydami tolimo varovų šūkaliojimo bei skalikų amsėjimo, gali nepastebėti ir nesigrožėti virš jo galvos į šimtametėje pušyje įsitaisytą „kalvę“ kankorėžius tempiančiu ir juos aižančiu geniu, per žingsnio atstumą žemutinėse šaltekšnio krūmo šakose striksinčia ir medžiotoją apžiūrinėjančia didžiąja ar mėlynąja zyle, eglių viršūnėse linksmai besišnekučiuojančių ir kankorėžius aižančių eglinių kryžiasnapių pulkeliu? O kai prie pat tavęs atklysta gražuolių uodeguotųjų zylių šeimynėlė (kiekvienas paukštelis – tarsi žiedas ant ilgo kotelio-uodegytės prisegtas belapių krūmų šakose rudeniniame miške), gali pražiopsoti ne tik per šaulių liniją striksinčią stirną, bet ir įmitusį šerną…
Koks jausmas apima, kai, tyliai tūnant bokštelyje mėnulio pilnaties naktį, be garso atplasnojusi tau ant kepurės nutupia naminė pelėda! Kai pamatai virš medžių viršūnių sklandantį jūrinį ar kurį kitą erelį, kai varovų pabaidyta virš žalio žalio eglyno nusklendžia retai į Lietuvą užklystanti baltoji pelėda… O ir susitikimai su gana retu Lietuvos miškų gyventoju baltuoju zuikiu daug džiugių akimirkų suteikia gamta besidominčiam medžiotojui.
Lietuvos miškuose nedaug gyvena baltųjų zuikių
Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba, todėl šių žvėrelių mūsų miškuose nėra gausu. Lietuvoje baltukai mėgsta įsikurti tundrą primenančių aukštapelkių pakraščiuose.
Gyvena baltieji kiškiai ir prie pat Kauno prigludusioje Dubravos girioje. Joje šių žvėrelių apskaita vykdyta nuo 1968 iki 2002 m. Daugiausiai baltųjų zuikių, apie 60, Dubravos girioje gyveno tarp 1971 ir 1975 m. Vėliau šių žvėrelių sumažėjo iki 20-30 ir kiek pagausėjo (apie 50) 1999-2002 m. Žinoma, baltųjų kiškių apskaita nėra labai tiksli. Pagal pėdsakus sniege šiuos žvėrelius suskaičiuoti keblu, nes girioje žiemos metu gyvena nemažai ir pilkųjų zuikių. Girioje gyvenančių baltukų skaičius dažniausiai būdavo nustatomas, apibendrinant medžioklėse su varovais matytų žvėrelių skaičių. Šiuo metu pakaunės girioje gyvena apie 30 baltųjų zuikių ir kasmet jų vis mažėja. Pagal medžiotojų vykdytas žvėrių apskaitas 2000 m. Lietuvoje gyveno apie 6400 baltukų.
Lietuvos miškuose baltojo kiškio gausėjimui trukdo labai nepastovios klimatinės sąlygos ir įvairių plėšrūnų, galinčių susidoroti su nedideliu žvėreliu, gausa. Šiaurėje gyvenantys žvėreliai ir žiemoti pasiliekantys paukščiai, prisitaikydami prie klimato sąlygų, įsigudrino keisti aprėdų spalvą. Taip ir baltasis zuikis vasarą būna rusvai pilkas, o žiemą baltas. Tačiau toks sezoninis prisitaikymas prie aplinkos negelbsti pietiniame žvėrelių išplitimo arealo pakraštyje, ypač dabartinio klimato šiltėjimo periodu. Spalio pabaigoje baltasis zuikis jau apsirengia sniego baltumo kailinukais, o sniegas Lietuvoje gerai jeigu padengia miško paklotę tuoj po Kalėdų. Pavasariais dažnai baltukai dar vilki savo baltuosius kailinius, kai Lietuvoje sniego jau nebelieka. Kai tavo aprėdas ryškiai matomas aplinkoje, sunku pasislėpti nuo gausių persekiotojų būrio. Nenoriu sutikti su garsaus gamtininko žiniasklaidoje išreikšta nuomone, kad baltas kailis baltam zuikiui duotas tik šiaip sau, kad plėšrūnai zuikius medžioja daugiausiai naktį ir vadovaudamiesi uosle. Kaip ne kartą yra pastebėjęs ir Selemonas Paltanavičius, gamtoje šiaip sau nieko nebūna. Jei gamta zuikiui lėmė keisti kailio spalvą pagal metų sezoną, vadinasi, tai jam geriau leidžia išlikti gyvam. Zuikius plėšrieji paukščiai gali nustverti ir dieną, ypač kai iš saugių guolių juos išbaido žmonės, vykdydami miškuose įvairią veiklą.
Beje, prieš 30 ar daugiau metų baltuosius kiškius Lietuvoje dar medžiojome. Tada Dubravos girioje per sezoną būdavo sumedžiojama apie 10 baltukų. Specialiai niekas jų nemedžiodavo, tačiau vienas kitas žvėrelis būdavo nušaunamas miško varyminėse medžioklėse medžiojant kitus žvėris.
Instinktas apgavo
Buvo besniegė žiema, kokių Lietuvoje dažnai pasitaiko. Viduržiemis, o miške – nė kruopelytės sniego. Medžiotojams išsirikiavus miško proskynoje, šernų paieškoti nuėjau su Vakarų Sibiro laikų veislės šunimi. Eglynėlyje suradęs ilgašnipių šeimynėlę šuo, kiek paamsėjęs, nutilo. Supratęs, kad šernų sulaikyti šuniui nepavyko, pasukau šaulių linijos link. Peršlapęs belandžiojant po tankų eglių jaunuolyną išėjau į retą brandų pušyną. Bronziniai žiemos saulės spindulių nutvieksti šimtamečių pušų kamienai it kolonos stūksojo nuostabiai žaliame kilime, išaustame iš samanų, bruknienojų su visada žaliais lapeliais ir žalių, kad ir be lapų, mėlynių stiebelių. Laukdamas sugrįžtančios laikos, išeiti į medžiotojų liniją neskubėjau. Grožėdamasis nuostabiu seno pušyno vaizdu, dėliojau koją už kojos, grimzdamas į minkštą samanų patalą, kai į akis krito kažkoks labai kontrastingas žaliame fone baltas kamuolys, gulintis mažame reljefo įdubime. Į poilsiautojų išmestų popierių gniūžtę panašu nebuvo, tad iš smalsumo pasukau to baltulio link. Kiek priartėjęs supratau, kad mažoje lomelėje slepiasi baltasis kiškis. Smalsu buvo sužinoti, kiek arti visiškai atviroje vietoje žvėrelis prisileis žmogų, tad pamažu nusėlinau prie jo. Kai tarp manęs ir zuikio teliko penketas žingsnių, žvėrelis susigūžė, prisispausdamas prie žalių bruknienojų, tačiau sprukti neketino. Vis dėl to stiprus žvėrelio slėpimosi instinktas. Zuikis nesuvokė, kad šį kartą jo kailinių spalva visiškai nesiderina prie aplinkos fono ir jį begėdiškai išduoda. Baltukas matyt galvojo: jei jo kailis baltas, tai ir sniego miške turi būti…
Priėjau prie besislepiančio žvėrelio poros žingsnių atstumu ir ilgai stovėjau jį apžiūrinėdamas, o zuikis tūnojo prisispaudęs prie žemės net nemirktelėdamas savo tamsiai rudomis akimis, blizgančiomis baltame galvos kailyje. Nežinau, kiek dar būčiau gėrėjęsis baltuoju kiškiu, nes įdomu buvo sužinoti ir tai, kiek ilgai žvėrelis iškęs nesprukęs nuo taip arti jo stovinčio žmogaus, tačiau mano pėdomis atšuoliavo šernus nuvijęs šuo ir be jokios žvalgybos šoko ant kiškio. Baltukas iš guolio pašoko tik visai iš po šuns nasrų, bet atstumas tarp persekiotojo ir bėglio kaip mat ėmė didėti. Suvokęs, jog ilgaausio nepavys, šuo tuoj pat metė jį persekiojęs. Tik tada prisiminiau, jog turiu šautuvą, o kiškių medžioklės sezonas dar nepasibaigęs….
Tačiau ne visada toks baltojo zuikio slėpimasis baigiasi laimingai. Kartą, baigiantis varymui, išgirdau tiesiai prieš mane į šaulių liniją atbėgančią draugo laiką. Prie pat linijos buvo jau ir varovai. Staiga išgirdau trumpą kiškio klyktelėjimą, ir draugo šuo iš tankaus eglynėlio iššoko į proskyną dantyse nešinas jau nebegyvu baltuoju zuikiu. Paaiškėjo, jog visą apie valandą trukusį varymą baltukas pratūnojo žabų krūvoje, sumestų ugdomųjų kirtimų metu, įsitaisytame guolyje apie 15 žingsnių nuo proskynos tiesiai priešais linijoje stovintį medžiotoją ir besislėpdamas šunį prisileido tiek arti, kad pasprukti nuo jo nepavyko. Jeigu kiškį sugavo šuo, tai ką kalbėti apie lapę, vilką ar lūšį, kur pastarųjų dviejų žvėrių dar gyvenama. Kiek smulkesnį už pilkąjį baltąjį kiškį sudoroti gali ir kiaunė, vištvanagis, vienos ar kitos rūšies erelis, didysis apuokas. Ypač baltukams sunku išsisukti nuo plėšrūnų tuo laikotarpiu, kai kailio spalva nesiderina prie aplinkos, o instinktas liepia slėptis. Tačiau kai miške priversta sniego, baltieji zuikiai jaučiasi puikiai savo stichijoje.
Būna, jog stovint medžiotojų linijoje negali savo akimis patikėti – žvėrelio nėra, o puriame sniege stebuklingai randasi pėdsakai. Baltojo kiškio pėdos gausiai plaukuotos, tad puriame sniege jis liuoksi beveik nesukeldamas jokio šnaresio. Ir tik kai visai arti žvėrelis pristriksi, pamatai jo tamsias akis ir juodus ausų galiukus. Tačiau pasitaiko žiemą sutikti ir ne visai baltų žvėrelių, kurių kailiniai būna pilkšvai melsvi. Gal dalis baltųjų kiškių taip bando evoliucijos keliu prisitaikyti prie ekstremalių arealo pakraščio klimatinių sąlygų, tačiau yra ir baltojo kiškio hibridų su pilkuoju. Tokia hibridizacija taip pat neprisideda prie baltųjų zuikių gausėjimo, nes hibridai (kartais dar vadinami tumakais) yra nevislūs.
Kiškis eglėje
Varymas vyko prie dabartinės Dubravos girios rezervatinės apyrubės. Tada ši kelių kvartalų dydžio Dubravos girios dalis rezervatinės apyrubės statuso dar neturėjo, tačiau žmogaus veikla toje teritorijoje jau seniai nebuvo vykdoma, todėl visur riogsojo galybė nuvirtusių sausuolių medžių, tarp kurių buvo nemažai įspūdingų dydžių šimtamečių eglių ir pušų.
Medžiotojai išsirikiavo kvartalinėje proskynoje, kurioje per visą šaulių linijos ilgį įvairiais atstumais viena nuo kitos gulėjo išvirtusios eglės arba net ištisi žuvusių medžių sąvartynai. Man šaulių linijoje atsistoti teko prie milžiniškos eglės išvartos, užgriozdinusios visą proskyną. Išvirsdama eglė savo šaknimis buvo iškėlusi didžiulį žemių skydą, o jos kamienas, į žemę atsirėmęs storomis šakomis, styrojo apie porą metrų pakilęs nuo žemės paviršiaus aukštėjančiai einant nuo kelmo viršūnės link.
Nors pakaunės girioje karaliavo gruodis, sniego beveik nebuvo. Baltavo tik vos ne vos sniego kruopomis pabarstyti miško keliukai ir storesnių virtuolių medžių kamienai. Gražiai sniegeliu apibarstytas bolavo ir manosios eglės storas kamienas.
Varovams šūkaujant dar tik kažkur viduryje kvartalo, pamačiau manęs link atstriksintį baltąjį zuikį. Kiek patupėjęs prie juodo išvartos šaknimis perpinto žemių skydo, pakarpęs ausimis, besiklausant varovų keliamo triukšmo, baltukas lengvai ir grakščiai stryktelėjo daugiau kaip metrą į viršų ir užšoko ant storo išvirtusios eglės kamieno. Baltųjų kiškių medžioklė jau buvo uždrausta, todėl ramiai stebėjau, kuo visa tai baigsis. Išvartos kamienu, laviruodamos taip gausiai į visas puses styrančių storų eglės šakų, zuikis atstriksėjo iki virtuolio medžio vidurio ir atsigulė, prisispausdamas prie sniego nubaltinto kamieno ir taip tapdamas beveik nematomu. Baltame fone tik ryškiai juodavo jo tamsios akys ir juodi ausų galiukai. Žvėrelis gulėjo mano akių aukštyje ne toliau kaip 5 metrai nuo manęs, tad puikiausiai galėjau jį stebėti.
Varovai ilgam įstrigo sunkiai apeinamų ar perlipamų vėjavartų labirinte, tad stebėti baltuką galėjau gana ilgai, o ir žvėrelis, saugiai įsitaisęs netgi nuo galimo medžioklinių šunų persekiojimo, niekur neskubėjo trauktis. Žinoma, man teko stovėti labai ramiai – stengiausi net nemirksėti. Klausydamasis varovų šauksmų, zuikis tik retkarčiais sukrutindavo vieną ar kitą ausį. Taip mes draugavome apie 15 minučių. Tik kai varovai visiškai priartėjo, baltukas nuo išvartos liuoktelėjo 2 metrus žemyn taip pat lengvai, kaip buvo ant medžio užšokęs, ir neskubėdamas nustriksėjo išilgai šaulių linijos, savo grožį demonstruodamas ir kitiems medžiotojams.
Nors medžioju daugiau kaip pusę amžiaus, po medžius besikarstančių zuikių daugiau matyti neteko.
Autoriaus archyvo nuotrauka
