Didžiąją dalį Žemės dengia sūrios jūros ir vandenynai, todėl egzistuoja populiari, tačiau klaidinga nuomonė, kad būtent jie yra pagrindiniai druskos tiekėjai mūsų planetoje. Taip, Pasauliniame vandenyne ištirpę milijardai tonų druskos, bet vandenų druskingumas kinta. Pavyzdžiui, prie ašigalių vandens sudėtį smarkiai atskiedžia sniegas ir ledas. Užtat mūsų planetoje esama vietų, kuriose druskos esama labiausiai koncentruotu pavidalu.
Kilometrai druskos
Sicilietiška Via del Sale, tai yra Druskos kelias, driekiasi keletą dešimčių kilometrų per vakarinę salos pakrantę. Čia iki šių dienų druska išgaunama metodais, nesikeičiančiais štai jau du tūkstantmečius: darbininkai iškasa nedidelius rezervuarus ir užpildo juos sūriu vandeniu. Po kurio laiko vanduo išgaruoja, ir rezervuaro paviršiuje lieka druska.
Ši vietovė traukia akis gražiais peizažais: įvairiaspalviais druskų ežerėliais, vėjų malūnais ir akinamai baltos druskos kalvomis. 1995 metais čia buvo sukurtas gamtinis parkas-draustinis, kuriame ramiai gyvena per 200 rūšių paukščių (tarp jų – ir flamingai).
Marijos globoje
Netoli nuo Kolumbijos sostinės Bogotos, arti Sipakiro miesto, esama unikalaus Druskos parko. Jo pagrindinė įžymybė yra Druskos bažnyčia, skirta Mergelei Marijai-Rozarijai, šachtininkų globėjai. Maldos namai yra 200 metrų gylyje, požeminėje šachtoje. Šio šiuolaikinio architektūros šedevro sienos, dekoras ir visa vidaus puošyba yra pagaminti iš mineralo, tiesa, esama, dar keleto marmurinių statulų.
Bažnyčia iškilo XX amžiaus trisdešimtaisiais metais. Iš pradžių joje buvo savadarbis altorius, vėliau šachtininkai dar pristatė nedidelę koplytėlę, kurioje melsdavosi savo šventiesiems globėjams prieš nusileisdami į šachtą. Devyniasdešimtaisiais metais buvo nuspręsta padidinti bažnyčios matmenis. Ji buvo perkelta 20 metrų žemiau, išplėsta, taigi dabar gali sutalpinti iki 10 tūkst. žmonių. Bažnyčioje yra trys sektoriai, skirti Jėzaus Kristaus gimimui, gyvenimui ir mirčiai. Sekmadieniais bažnyčia sulaukia iki 3000 parapijiečių, tačiau kadangi joje nėra vyskupo, taigi ir oficialaus katedros statuso ji neturi.
Druskos parke, be šios unikalios bažnyčios, taip pat esama Kalnų pramonės, mineralogijos ir geologijos muziejaus.
Ežeras su mineralais
Mirties jūra negyvąja laikoma todėl, kad joje neaptiksi absoliučiai nieko, išskyrus laikinai užplaukusius turistus. Šios visame pasaulyje žinomos jūros vandenyje yra ištirpę tiek druskos, kad bet kokie čia patekę organizmai (išskyrus vis tuos pačius turistus) tuoj pat žūsta. Pakrantės uolos žavi spalvų gausa – taip saulėje blizga susikristalizavęs natrio chloridas. Druska suformuoja nepaprastai gražius raštus, puošiančius šio paties giliausio pasaulyje (330 metrų!) hipermineralizuoto ežero krantus. Taip taip, iš tiesų Mirties jūra – būtent ežeras! Pastaruoju metu jo plotas sumažėjo, bet geologai ramina, kad tai laikinas reiškinys ir netrukus viskas stabilizuosis.
Turistų srautas prie gydomųjų vandenų nemažėja, o štai anksčiau ši vietovė buvo laikoma apnuodyta. Na, ką gi galėjo galvoti apie šį vandens telkinį žmonės, jeigu jame nesiveisia žuvys ir net paukščiai pro šalį nepraskrenda?
Stulbinanti bala
Antarktikoje, sausame Makmerdo slėnyje, esama unikalaus vandens telkinio – Don Chuano prūdo. Tai nedidelis ežeras (0, 25 kv. m.), toks seklus, kad jį netgi bala galima vadinti. Jo gylis – dešimt centimetrų, bet vargu ar kas imsis jį matuoti savomis kojomis – jau labai šaltas jame esantis vanduo! Vandens telkinys yra pačiame šalčiausiame Antarktikos regione, bet jo vanduo, būdamas minus 30-ies laipsnių temperatūros, neužšąla netgi lauke tvyrant minus 50-ies laipsnių šalčiui.
O viskas todėl, kad vanduo šiame prūde du kartus sūresnis už Pasaulinio vandenyno vandenis. Prūdo sūrumo lygis – virš 40 procentų! Bet 44 proc. jo vandens susideda iš fiziologinio tirpalo. Mokslininkai vis dar neišsiaiškino, kodėl prūdas toks persūdytas. Nors vienas iš Antarktikos tyrinėtojų, geologas Džejus Niksonas, ne vienerius metus sugaišo studijuodamas šį fenomeną.
Vieni mokslininkai mano, kad vanduo gauna druskos iš gruntinių vandenų, kiti įrodinėja, kad – iš kritulių, ir kad panaši situacija su vandens telkiniais yra Marse: ten taip pat labai šalta, sausa, vėjuota, hipersūru ir labai labai daug ultravioletinių spindulių.
Beje, savo pavadinimą vandens telkinys gavo jo atradėjų garbei. Jį 1961 metais aptiko sraigtasparnio pilotai, leitenantai Donas Rou ir Džonas Hikis. Donas + Džonas (Сhuanas) = Don Chuanas.
Druskos kristalai
Bolivijoje yra pati didžiausia pasaulyje druskos atsarga. Ji matyti plika akimi, užtenka tiktai pažvelgti į Salar de Viuni ežerą. Šis ežeras įsikūręs 3650 metrų aukštyje virš jūros lygio ir užima 10,5 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Greta esama dar keleto tokių pat sūruolių. Visi jie – didžiulio priešistorinio megaežero, užėmusio didžiąją Bolivijos pietvakarių dalį.
Iki pat horizonto driekiasi druskos kristalai, po kurių žievele slypi mineralų turtingas tirpalas. Jame, pavyzdžiui, esama pusė pasaulinių ličio atsargų. Ekspertų skaičiavimais, čia esama maždaug 10 mlrd. tonų druskos, tuo tarpu metinis jos išgavimas siekia tiktai 19 700 tonų. Tokiais tempais naudojant druskos atsargas, jos išseks tiktai po pusės milijono metų.
Šios vietos traukia akį savo futuristiniu grožiu. Ežeras panašus į didelį veidrodį, kuriame atsispindi debesys, o viešbutis „Palacio de Sal“ („Druskos rūmai“) pastatytas visas iš druskos. Įdomus ir gyvūnijos pasaulis. Pavyzdžiui, saloje Isla de Pescadores, esančioje druskos laukų viduryje, gyvena ištisa kolonija viskačių (vietinė šinšilų rūšis), o Kolorado Lagūnoje – mieli rausvi flamingai.
Grožis akimirkai
Iš tiesų, kaip ir Bolivijoje, tai taip pat ištisinė ežerų virtinė: Eiro, Hairdenero, Torrenso ir Froumso ežerai. Įsikūrę jie Australijos pietuose, dykumų zonoje.
Eiro ežeras (oficialus jo pavadinimas nuo 2012 metų – Kati Tanda Leik Eir) – pats didžiausias Australijos ežeras. Jis neturi ištakų, taigi reguliariai išdžiūva. Eiro dugnas nuklotas storu druskos sluoksniu. Kai ežeras prisipildo vandens, mineralas palaipsniui jame ištirpsta, o kai vanduo išdžiūsta – druska vėl pavirsta nuosėdomis. Pilnai vandeniu Eiras užsipildo nedažnai, maždaug vieną kartą per 80 metų, o štai iš dalies užsipildo kasmet, ir jo pilnumas priklauso nuo žieminių masonų trukmės ir stiprumo. Tai trunka neilgai, bet į trumpalaikį grožį verta pasižiūrėti. Į ežerą atskrenda paukščiai, suveši augmenija, ant Eiro krantų viskas sužydi, ima kvepėti ir judėti. Pageidaujantieji plaukioja jachtomis ir valtimis. Egzistuoja netgi Eiro ežero jachtų klubas, tiesa, pasiplaukioti jachtomis jo nariams pasiseka vieną kartą per porą – trejetą metų. O jau apie tai, kad būtų galima suorganizuoti regatą, galima tiktai svajoti: paskutinioji buvo 2010 metais, o prieš tai – 1976-ais.
Užtai įspūdžiai nepakartojami! Kai Eiras pilnavandenis, pusiaudienį ateina metas, kai ežero paviršius tampa toks lygus, kad neįmanoma pastebėti horizonto linijos, ir tada atrodo tarsi plauktum per dangų.
Bet vėliau ežeras ima džiūti, druskos kiekis vandenyje padidėja, jo spalva tampa rausva, o aplinkinis peizažas ima priminti dykumą. Gyvenimas tarsi apmiršta.
Beje, Australija yra viena iš stambiausių druskos tiekėjų pasaulyje – 11 mln. tonų per metus, iš kurių 90 proc. eksportuojama.
Povandeninės atsargos
Tai vienas iš didžiausių pasaulyje povandeninių druskos rūdynų. Jis vadinasi Sifto rūdynu ir įsikūręs Kanadoje (Goderiksas, Ontarijo provincija). Druskos gavyba čia prasidėjo 1959 metais, nors druskos atsargos po ežeru buvo aptiktos dar 1866 metais. Šachta įsikūrusi betarpiškai po Hurono ežeru, 550 metrų gylyje (beje, druska po ežeru susiformavo todėl, kad prieš 400 mln. metų čia tyvuliavo vandenynas). Šachtos ilgis – 4 km, plotis – 2,5 km, plotas – 6,9 kvadratinių kilometrų.
Druska išgaunama „kambario ir stulpo“ metodu, t.y. pasirenkama akmens druskos vieta, padaromas urvas-kambarys (maždaug 20 x 20 m) ir paliekami atraminiai stulpai. Esama apie 400 šachtos darbininkų, pietų salės, sandėlių, o anksčiau netgi būta susisiekimo autobusais.
Per metus šioje šachtoje išgauna per 7 mln. tonų druskos, ir šitaip patenkina šio produkto poreikį Didžiųjų ežerų rajone, taip pat kanadietiška druska eksportuojama į JAV. Tai nereiškia, kad ji visa naudojama kulinarijoje. Druska reikalinga, pavyzdžiui, keliams barstyti žiemos laikotarpiu, plastmasės gamybai ir t.t.
