Žvarbus žiemys kaulėtais pirštais žarsto baltą sniegą, sušalusias lietaus ašaras. Paridena į vieną pusę, paridena į kitą ir sustingsta, užkliuvęs už pajuodusios, purvais aplipusios medžio šakos.
Tai tik šaka, aptrūnijusi medžio šaka… Dalis buvusio gyvenimo…
Prieš dvejus metus mano gimtajame Vištytyje (Vilkaviškio r.) nuošalioje Egliniškių gatvėje, ant seno cementinio elektros stulpo, sunešė lizdą gandrų šeimyna. Tiksliau – darbą pradėjo vyriškis (sprendžiant iš jo darbštumo ir jėgos). Nešė, vilko aplinkinius žabus, net iš maniškės malkų krūvos išsirinko reikalingiausius, tinkamiausius žagarus (nepykau, kad po atidaus ieškojimo žabų krūva virsdavo tik ką nukirstų krūmų lauku, išguldytu kur kam pakliuvo). Kai jau lizdo pamatus surezgė, pasirodė ir žmonelė. Džiaugėsi abu: ir kartu statė namus, kartu skrido papietauti, o ką jau kalbėti apie meilumą vienas kitam. Smagu buvo stebėti tokią darnią gandrų šeimyną. Dažnai jų gyvenimą palygindavau su žmonių gyvenimu. Su būsto ieškojimu ir jo puošimu, su jausmais, tyvuliuojančiais pirmaisiais gyvenimo metais, su šeimos laukimu…
Bet… Jau gyvenime taip nutinka, kad grožio pasaka ne visada ilgai tęsiasi. Taip nutiko ir mano stebėtai gandrų šeimynai.
Vieną dieną pastebėjau, kad tik lizdą, kuriame jau mažas galveles kyščiojo naujos gyvybės, lanko vienas gandras. (Nežinau, ar tai buvo mama, ar tėtis.) Jis ilgai stovėdavo ir, nieko neparnešęs vaikams, stebėdavo pro šalį praskrendančius gentainius, matėsi, kad kažko laukė, ilgėjosi, tikėjo ,,O gal…“
Bet… Išėjusysis negrįžo…
Tada ir prasidėjo tai, kas paskatino mane parašyti tai, ką jūs dabar skaitote.
Kiekvieną rytą stebėjau, kaip sekasi mažyliams, ar jie yra lizde, ar juos maitina. Iš pradžių gal ir viskas buvo gerai, bet vėliau… Vėliau gandras pradėjo nekęsti savo trijų vaikų. Juos nešėrė, negirdė, palikdavo vienus kaisti saulėje, kol vieną rytą pastebėjau, kad likęs iš visų vienas – stambiausias. Tikriausiai labiausiai stengėsi išgyventi, bet likimas ir jo nepagailėjo. Pirmą kartą pradėjau tikėti, kad gandrai labai panašūs ir artimi žmonėms. Ne veltui seneliai sugalvojo, kad gandrai atneša naujagimius. Bet čia viskas vyko kitaip: gandras aštriu snapu ir iš visų jėgų talžė besiblaškantį lizde gandriuką. Vargšelis bijojo nukristi žemyn, bet ir bijojo aštraus artimojo snapo dūrio. Kova nelygi: aukštas, stiprus ir kažkada mylintis vaikus gandras be gailesčio dabar smūgiuoja silpną būtybę, kuri tarsi kalta dėl tokio šeimos likimo…
Ilgiau stebėti šios kovos negalėjau, jau labai skaudžiai dūrė į širdį: ,,Kodėl tiek daug žiaurumo net paukščių gyvenime…“
Kitą rytą lizde dar plaikstėsi keli gandriuko pūkų kuokšteliai – lizdas buvo tuščias ir nykus.
Ilgą laiką į šiuos gandro namus niekas neužsuko, net pro šalį praskrendantys gandrai. Tik rudeniop, jau prasidėjus rudeninėms darganoms, į lizdą sugrįžo mūsiškis. Jis pasižvalgė, pavaikščiojo aplinkui ir išskrido. Grįžo pavasarį, bet ir vėl nelaimė, nutrūko elektros laidai ir elektros tinklų darbuotojai lizdą nuvertė žemyn – nepasigailėjo.
Dabar gandrui beliko vėl statyti naujus namus, vėl kurti šeimą. Užsitęsus statyboms šeimos kūrimas užstrigo. Gal ir sudėjo kiaušinius, bet vaikų nesulaukė. Gyveno vieni du, bet labai maloniai bendravo su aplinkiniais. Į kaimynų tvenkinukus nueidavo pėsčiomis pažvejoti karosų, pas šunelį Reksą užkąsdavo atneštų traškučių, mūsų sode susirinkdavo vištoms numestus pyrago, duonos gabaliukus, kiekvieną rytą pasitikdavo kalenimu. Ir gražu, ir graudu rodos…
Rudenėjant paliko namus, gal tikėjosi, kad grįžus viskas bus gerai… Tačiau… Gyvenimas eina, žmonės kuria, stato, griauna – taip, kaip ir šį kartą… Elektros stulpus išrovė – jie nepuošia krašto, o gandrai… O šis gandras? Ar jam neskirta būti laimingu? Ar jis nenori gyventi? Kur jam surasti naujus namus? Kur sugrįžti po tolimų kelionių? Žmonių tarpe – vietos nėra. Jau trečią kartą bandyta laimė apleido gandrus. Jie dar ilgai suks ratus danguje, ieškos savo namų, bet dar vos sužėlusioje žolėje, gulės keletas žabų šakelių, likusių iš gandriško gyvenimo ir primins – kokia trapi kartais būna laimė…
