Užsukau pas rašytoją bei gamtininką Selemoną Paltanavičių ir paberiu (tarsi perlines kruopas ant virtuvinio stalo): laikas Tavąjį Gyvenimo Medį žodžiais tapyti!.. Net pačiam nejauku pasidaro, tarsi laiko žirgų kanopa būtų kiek kliudžiusi….
„Juk spalvingas tas medis, prie kurio kai kas ateina, kai į duris pasibeldžia šiokia tokia sukaktis“, – sakau Selemonui, kartu žinodamas, jog mūsų pasikalbėjimą gražaus jubiliejaus proga taršys telefono skambučiai, nuo kurių tiesiog neturime teisės niekur pasislėpti. Kiekvieno gyvenimo medis – prie judraus kelio, tad visi turi teisę pasibelsti. Kad ir telefoniniu garseliu.
… Selemono Paltanavičiaus pavardė nūnai neatsiejama ir nuo radijo bei TV laidų. Viskas prasidėjo nuo Nepriklausomybės Lietuvoje pradžios, 1990-ųjų. Po to – beveik 10 metų laidos Lietuvos radijuje „Pro sekmadienio langą“. Nebelikus tos laidos, gal po poros metų žurnalistas Zenonas Butkevičius, ligos plakamas, įpareigojo vesti radijo laidą „Gamta – visų namai“. Beje, 1996-ais, regis, 7 mėnesius Lietuvos televizijoje Selemonas taipogi vedė laidą gamtine tematika. Tačiau televizinė laida varginusi kitais aspektais, tad atsisakyta… Džiaugiasi dabar vesdamas pusvalandinę radijo laidą „Gamta – visų namai“.
Apie intelektą, profesionalumą…
… Artindamasis prie Selemono Gyvenimo Medžio vis negalėjau pasirinkti takelio, skirto mūsų pokalbiui. Juk pašnekovas – ir rašytojas, ir gamtininkas, ir žurnalistas (radijo laidų apie gamtą vedėjas), ir specialistas, dirbantis Aplinkos ministerijoje. Ir visos tos lajos lapija skaičiuoja ne vieną dešimtį metelių.
„Kalbamės Aplinkos ministerijoje, vadinasi – kalbuosi su Selemonu, kaipo valdininku, tarnautoju, specialistu. Vien šios ministerijos Biologinės įvairovės skyriui vadovavote per dvi dešimtis metų. Tačiau ar galėčiau vien tuo apsiriboti?..“ – dėstau pašnekovui.
Tačiau jis tęvai burbteli, jog ne pareigos, ne etatai žmogų formuoja. Esą, didelė žala ir žmogui, ir visuomenei, kai kietai susitapatina ir žmogus, ir specialistas. Kaip nepamanysi – visur reikia, kaip ir pastatui, langų, ventiliacijos.
„Pirmiausia specialistu reikia būti, o po to galima kalbėti: tapai ar ne tuo specialistu?.. Jei iki to buvai žmogumi iš kažkur, po to vėl tokiu niekingu ir būsi. Toks yra gyvenimas… Intelektas bibliotekoje nesukalamas, žmogui reikia gimti su siekiu įgyti intelektą…“ – sakė pašnekovas, tikintis, jog niekas iš nieko neatsiranda, viską mes kaupiame (arba – ne), o tik vėliau skaičiuojame, kiek gi galėtume turėti žinių, dvasios ertmių, ir t.t. Taipogi žinau, jog Selemono nereikia klausti apie pinigus, nes protingas ir sveikas visada pinigų turi tiek, kiek reikia, kad tik pats nesuplėktų.
Selemonas visą savo gyvenimą, sakėsi, turtą (žinias, informaciją apie gamtą) krovęs ir krovęs į vieną vietą, kuri vadinama savastimi. Iš jos dabar ir atsirandantys visai neklaidūs patys įvairiausi keliai gamtos link. Ir ne vien tai…
„Esu suvalkietis. Gal ne tas, kuris kokiu šykščiuoju vadinamas. Man labiau svarbu manoji kalba, kuri taipogi turi būti turtinga, puošni. Vertinu žmones ir pagal tai, kaip jie kalba lietuviškai“, – sakė Selemonas, o aš jau dairiausi, kaipo žemaitėlis, kur čia pastalėje pasislėpus, tačiau tuoj pajaučiu toleranciją – puiku, jog Lietuvoje turime tarmes, turime žmones, kurie tarmės žodžių į jokį atliekų kibirėlį nenusviedžia. („Tarmybė yra turtas, pasaka, tik savo kalbėjimu būkime tikri. Kita vertus, ir darbuose būkime tikri, juk tragiška, kai nevykėlis mano, jog jis yra didis profesionalas.“)
Pakilusis tonas – kaimui
Ne kartą esu nugirdęs sparnuotas Selemono frazes, skirtas ne vien gimtajai Suvalkijai, o ir kaimui, jo žmonėms. Tiems, kurie savo dvasia Lietuvą išsaugojo iki šių dienų, ir tiems, kurie nūnai mieste yra įvardijami ir žodžiais, kurie sklinda iš tuštybės tuštybės link.
„Viskas yra labai paprasta. Kaimas yra tikras. Miestas yra sukurtas. Kaimas šimtmečiais kūrė. Miestas – samplaika visa ko, tarsi vėjo pamušalas: nepastovumas – atvažiuoju, išvažiuoju… Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Kaune lietuviškai kalbėjo tik 5 proc. žmonių. Kaune! O kaime? Tik jis išlaikė tautos dvasią. Apie save? Nesu miestietis, tik mieste gyvenu. Esu kaimietis (iš Suvalkijos, iš Kazlų Rūdos pamiškių kaimelio), mieste gyvenantis. Kaimu nereikia vadinti gyvenvietę, į kurią žmonės sovietų buvo suginti. Kaimo žmogų išaugina jo žemė, bėda, kai tas žmogus pusiau tremtiniu padaromas…“, – kalbėjo Selemonas, užsimindamas, jog ir dalyvaudamas TV projekte „Ekspedicija – Nemunas“ taipogi galėjo patirti, kas yra kaimas prie Nemuno. Kaimo bendruomenės esančios kur kas sveikesnės bei brandesnės, nei kai kas norėtų imti ir kitaip – juodžiau – viską nutapyti. Kita vertus, pasak pašnekovą, kalbėtis apie Lietuvą, jos bėdas su tais, kuriems Lietuva nė kiek nerūpi, net neverta.
Sakau: gal mes čia kalbame apie kaimą, kurio jau ir nebėra, kaipo į miestą išvykusio žmogaus, namus, sodą, gėles, vejas ir viltis palikusio likimo valiai.
„Kalbu apie kaimą šventai vien todėl, jog toji sąvoka manyje tikrai nėra mirusi. Kaime sutikau žmonių, kurie savo intelektu, guvumu ir profesorius lenktų“, – patikina pašnekovas, pridurdamas, jog gyvenimo metai jau leidžiantys kai ką ir apibendrinti.
Polifonijos puokštėse
Ir, taip kalbai kryptelėjus, pamaniau, jog pats laikas prabilti apie… polifonijos ženklus. Nes numanau, jog Selemono gyvenime tas sukčiaujantis žodis polifonija irgi yra svarbus. Numanymas – viena, o gamtoje tiek daug yra spalvų, dermių, gyvasčių… Kas labiausiai veda už parankės (kiekvienas suaugėlis – kuo nuostabiausias vaikas, jei tik nebūna užsimerkęs) – paukštis, medis, augalas, grybas?..
„Taip, mane pristato kaipo gamtininką. Tikrai nesu kokio atskiro vabalo (ar jų grupės) tyrėjas ar specialistas. Tam yra mokslininkai, kuriuos taipogi gamtininkais vadiname. Gamtininkai su gamtininkais taipogi gali nesusikalbėti, jei jie yra atskirų sričių pedantiškieji tyrėjai. Kita sritis – jau svetima. Gamtininkas-mokslininkas tiesiog yra savotiškai pagrobiamas iš gamtos, nes mato tik savo objektą“, – atviravo Selemonas, užsiminus, jog pasišventimas vieno vabalo tyrimams gali būti itin svarbus, tačiau ir nedėkingas, kaip nedėkingas gali būti ir siekis žinoti šį bei tą apie viską. Taip gal būtų galima pasakyti ir apie Selemono orų spėjimus. („Jei apie 50 metų esi gamtoje, kai ką gali pasakyti ir apie orus. Aš jų nespėju, apie tai sako ženklai gamtoje. Tie ženklai nėra klaidinantys.“)
Kur būta pradžios?
Žinoma, nuo moksleiviškų metų, nuo balandžių, triušių priežiūros, nuo bitininkystės jau 6 klasėje – keturis avilius prižiūrėjo, gražaus medaus kibirus pats savarankiškai kuopė. („Šeimoje anksčiau bitininko nebuvo, juo buvau tik aš.“) Šeštokas ir apie bičių pasaulį turėjo išmanyti, kol studentu patapo. Tada reikėjo bičių atsisakyti (ne vien todėl, jog mama mirė), į geras rankas atiduoti. Ir pačiam gerumo tikintis…
„Būdamas 7 klasėje, apie 1970-uosius, parašiau laišką profesoriui Tadui Ivanauskui. Siunčiau tiesiog į Obelynės kaimą. Profesorius, tada būdamas ar ne 88 metų amžiaus, man, vaikui, kažkur į kaimą išsiuntė savo knygas. Ėjo pats į paštą, nes jo ranka adresas ant siuntinio (dviejų knygų su autografais) buvo parašytas. Dabar esu nustebęs: koks šviesus žmogus turėjo būti Profesorius, šitaip gerbdamas kaimo vaiką… Dovaną iš Kauno išsiuntė gegužės 12 d., o birželio 1-ąją Profesorius mirė.
Tai tiesiog buvo įpareigojimas mano gyvenimui. Kiek dabar yra Lietuvoje tokių profesorių, kurie šitaip pasielgtų – siųstų savo knygas visai nežinomam vaikui, kažkur pamiškes kaimelyje gamtą stebinčiam…“, – kalbėjo (gal ir kiekvienam iš mūsų, kurie skaito šias eilutes) Selemonas.
Retoriškai sutarėme, jog ieškosime Lietuvoje kito tokio Profesoriaus, kuris, pasak Selemono, dalinasi tuo, ką turi, ką žino. („Dabar ir aš važiuoju per Lietuvą, lankausi mokyklose, pasakoju, pasakoju, pasakoju… Apie elementarius dalykus – gamtą, taršą, žmones… Apie dalykus, kurių, pasirodo, niekas ir nežinojo, todėl ir klausia: kodėl apie tai anksčiau mums niekas nieko nėra sakęs…“)
Geri tie Leono pabarimai…
… Kaunas traukė jaunąjį Selemoną. Kiekvieną ketvirtadienį vis važiuodavo į jaunųjų ornitologų mokyklą, kurią Lietuvos zoologijos muziejuje vedė retkarčiais ir pabarantis Leonas Jezerskas (žinau, jog už tuos mokymus Leonui niekas ir neapmokėdavo). Ten buvo ir ketvirtokai, ir studentai, patys savuosius kelius suradę, patys paukščių stebėjimų duomenimis sąsiuvinėlius pildę, sparnuočius žiedavę, stebėję. („Šiandien iš tų vaikų – ir garsūs mokslininkai. Kai kas ir užmarštin nuėjo, tačiau yra geri žmonės, greta gamtos.“)
„Pamenu: buvo viena vasara, kai tikrinau kaip įsikuria paukščiai dviejuose tūkstančiuose girioje iškeltų inkilų. Miškininkų rimtus įpareigojimus vykdėme. Kartu su už save dviem metais jaunesniu pusbroliu Romu. Darbas septintokui ir penktokui tikrai buvo ir fiziškai sunkus. Tačiau esi atsakingas!..“ – paakinimų naudą tarsi apibendrino Selemonas, regis, maloniau prisimindamas tą amžiaus tarpsnį, nei studijas, penkerių metų darbą Žuvinto rezervate, veiklą tuometiniame Valstybiniame gamtos apsaugos komitete (nuo 1979-ųjų)…
Beje, studijuodamas Selemonas taipogi klausėsi pirmojo minėtosios institucijos vadovo Viktoro Bergo paskaitų, bendrauta vėliau ir su Kazimieru Giniūnu, vėlesniu komiteto vadovu, kurie abu buvę kūrybinių galių skatintojai.
Rašymas ir gamta – greta
Iš kur tos kūrybinės galios gamtą stebint? Tiesa, Selemonas sakė, jog yra parašyta kelios dešimtys knygų, tačiau tikslaus skaičiaus tikrai negalįs pasakyti. Nes tai tikrai nesą svarbu. Papokštavau: ar tai – ne iš garsaus rašytojų manierų arsenalo? Selemonas šypso, gal net ir galvoja: ko čia pagaliukus į jo gyvenimo ratus vaipydamasis kaišioju? Tačiau taip nėra. („Kaip aš čia suskaičiuosiu, jei visų savo parašytųjų knygų ir nebeturiu…“)
Rašyti pradėjęs ar ne toje pačioje septintoje klasėje besimokant. Kūrybinė pasakojimų apie gamtą knyga („Žalio miško istorijos“) išėjusi studijuojant Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Dabar kasmet gyvenimo šviesas išvysta po kelias knygas. („Kaip ir susikaupia. Prie knygų rašymo dirbu kasdien, tiesiog anksčiau keliuosi, kaip koks genys periodiškai kalu…“)
„Beveik visos mano rašytosios knygos yra skirtos vaikams. Rašytojų tarpe esu vadinamas vaikininku. Čia lyg ir toks žargonas. Žinau, jog vaikams eksperimentinio romano tikrai negaliu rašyti, su vaikais šitaip nepajuokausi…“, – sakė Selemonas, atsidusdamas, jog vaikams apie gamtą rašyti reikia, nes kuo toliau, tuo labiau jie apie gamtą vis mažiau bežiną. Tikroviškai reikia žodžius cementuoti, o ne vaiduoklių iš vaizduoklio dėstymais.
Negyvenkime kaip indai!
Užsiminiau pašnekovui ir apie skandinavišką elgseną, kai vaikai stebi skerdžiamą bei mėsinėjamą kokią žirafą. Kita vertus, Lietuvos kaime vaikai visada dalyvaudavo kiaulės skerdime, viską taipogi matę. Tad skandinaviškieji auklėjimo eksperimentai ar „naujų langų į gamtą“ atvėrimai – gal tik grįžimas prie natūraliųjų dėstymo elementų? Tačiau yra ir kitas aspektas: jei vaikas iš karto patenka į skerstuves, o ne iš ūkininko gyvenimo terpės, viskas yra suvokiama ir grimasų lygmenyje.
„Ar teko girdėti, kad Danijoje kas nors tam prieštarautų?“, – klausimu klausimą paspendžia Selemonas, priversdamas susivokti, jog tenai gal ir nuosaikiai viskas vyksta, gal tai ne kokios vartotojiškosios visuomenės grimasos. Kalbamės apie tautas ir jų charakterius – lengva vertinti iš šono žvelgiant. Svarbu, kad iš gyvūno nesityčiojama. Kartu nesityčiojant ir iš jautresnio vaiko.
„Man baisu klausytis, kai kalbama: mes turėtume gyventi taip, kaip indai! Baisu tai girdėti, nes mes visai kitur gyvename, mes juk esme lietuviai. Ir ne be tautos mentaliteto, charakterio, įpročių“, – aiškino Selemonas, kuriam sakau, jog apie dramblį galima kalbėti ir greta jo didelės kojos esant, tačiau pravartu ir iš tolėliau pažvelgti.
Žmogus, pasak Selemoną, yra taipogi gyvūnas, tiktai naminis. Tokiu būdamas laukinių gyvūnų būtį ne visada moka skaityti. Štai vilkas ir vilkė nepuola medžiotojo, kuris pasiima vilkiuką. Nes gamtos logika tokia: jei vilkiukus kažkas galingas pagrobs, juos neginantys žvėrys išlieka – kitąmet vėl bus jauniklių.
Apie taisyklę sprinteriui
… Gal ir laimingas būtų žmogus, kuris neturėtų ką atsakyti į tokį mano pasiteiravimą: „Ko nebuvo Jūsų gyvenime, tačiau to labai norėjote?“.
„Kaip gamtininkui labai skaudu yra tai, jog gražiausiais gyvenimo metais, kai buvo tiek noro pamatyti (kas ten – svetur) mes buvome uždaryti sovietiniame lageryje. Tikram gamtininkui reikia matyti pasaulį – Afrikos ar Australijos gamtą. Maža to, ir knygų, periodinių leidinių apie gamtą svetur buvo tik trupiniai… Labai pavydžiu šių dienų jaunimui. Tik reikia žinoti, jog važiuoji lobyno link. O dabar? Galiu važiuoti, tačiau… Sakoma, jei iki 60 metų nieko nedarei, tai gal niekuo ir nebeužsiimk. Čia – tarsi taisyklė sprinteriui“, – dėstė pašnekovas, priminęs, jog visas keliones susiejąs su gamta, o ne su urbanistiniais stebuklais; gražios pelkės – puikiausias stebuklas.
„Visada buvau su visais tais, kam yra duota gyvybė, ir apie nieką daugiau nemąsčiau. Ir moksleiviu būnant, ir studijuojant, ir dirbant. Ir laimingas buvau, ir laimingas esu…“ – sakė Selemonas Paltanavičius, pridurdamas, jog ir žmona Audra, ir dukra Saulė yra biologės, o ir sūnus Adomas su gamta nė kiek nėra susikivirčijęs.
Augusto Uktverio nuotrauka
