Jau tikrai į Lietuvą atkeliauja pavasaris. Mat sakoma: šviesusis paros metas tiksliai prilygo tamsiajam, tad diena pasivijo naktį! Bet pradžioje – dar ne lygiadienis; čia tik optinis fizikos reiškinys – šviesos spinduliai užlinksta Žemės atmosferoje ir truputį prailgina mums šviesųjį metą. Pavasario lygiadienio tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks labai ankstų kovo 20-osios rytą, 3 val. ir 50 min. Tas taškas yra dangaus pusiaujo ir ekliptikos – Saulės kelio žvaigždynų fone – sankirta. Astronomų traktatuose jis žymimas Avino žvaigždyno ženklu – riestais jo ragais. Daugelyje šalių prie jų parlamentų tądien keliama Žemės vėliava. Nes pavasario lygiadienis kartu yra ir Pasaulinė Žemės diena, įvesta UNESCO organizacijos raginimu, primenant, kad žmonijos gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, o Žemės gamtos resursus – nuo beatodairiškojo naudojimo. Pavasarį gamtai padarytos žaizdos yra ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Tad pats tas metas pasirūpinti savąją gamtine aplinka; mūsų kraštas bus dar mielesnis…
Apie lygiadienio datą vidutinė paros temperatūra paprastai perkopia 0 laipsnių Celsijaus. Tada nuo mūsų pajūrio maždaug 15-20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: brinksta pumpurai, teka sula, skleidžiasi pirmieji žiedai. Kaime sakoma, kad nuo šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“, ir „jautis jau gali iš įmintos pėdos atsigerti“. Džiugus tas gamtos atbudimo metas…
Lygiadienis laikomas astronomine pavasario pradžia. Kitados žemdirbių kultūros kraštuose buvo priimta ir visus kalendorinius metus nuo pavasario skaičiuoti. Betgi senovėje neturėta nei tikslių laikrodžių, nei astronominių prietaisų. Tik iš paprasčiausių stebėjimų, tarkime, sulaukus saulės tekos tiksliai rytuose, o laidos – tiksliai vakaruose, būdavo skelbiama žinia, kad pavasaris jau atėjo. Pasitikti jį, be abejo, reikėjo džiugiomis apeigomis. Gal tokių ritualų atminties kažkiek yra užsilikę kovo 19-sios, tradiciniame kalendoriuje įsitvirtinusios kaip Pempės dienos, papročiuose bei tikėjimuose. Iš laukų, pabalių juk ataidi pempės, dar ir knyve vadinamo paukštelio balsas, po žiemos sveikinantis žemdirbius – „gyvi, gyvi!“. Nesunku ją atpažinti ir iš charakteringo skrydžio, ir iš gražaus kuodelio, suteikiančio išdidžią išvaizdą. Kaip patarlė sako: „Pempelė tuo ir bagota, kad jos galvelė kuoduota“. Patinka kaimo žmonėms pempė tuo, kad gyvena netoliese, o dar ir savo bendruomeniškumu. Jos – vieningos ir narsios, plėšikę varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu. Patarlėse vėlgi girdim: „Gena kaip pempė nuo savo lizdo“, „Klykia kaip pempė ant dirvono“, „Margas kaip pempės kiaušinis“.
Šiais metais pirmosios pempės į gimtinę sugrįžo jau vasarį, patvirtindamos, kad klimato šiltėjimas – akivaizdus faktas. Žiemoti jos skrenda į Nilo deltą ar net iki šiaurinės Indijos. Egipto mene pempės vaizduojamos pakirptais sparnais, negalinčios skraidyti, nes simbolizuodavo faraonui tarnaujančius nuolankius dvariškius. Apie paukštelio artumą žmogui byloja ir indų mitologija. Pempė paminėta garsiajame epe Mahabharatoje, kur aprašytas Pandavų ir Kauravų giminių karas, dalyvaujant net ir dievams. Štai Krišna iš kovos vežimo apžvelgia būsimo Kurukšetros mūšio lauką; o čia priskridusi pempė gailiai prašo pasigailėti jos susukto lauke lizdelio. Ir dievas Krišna išgelbsti jos jauniklius, uždengdamas lizdą varpu, kurį nukabino nuo vieno iš kovai paruoštų dramblių.
O štai posakis iš mūsų tautosakos aruodų „Liesa kaip pempė per šventą Juozapą“ primena, kad dabar Gavėnios metas – 40 dienų rimties ir pasninko, belaukiant Šv. Velykų. Bažnytiniame kalendoriuje kovo 19-oji įrašyta kaip Šv. Juozapo, šventosios šeimynos globėjo diena. Kaimo merginos tądien tvarkydavo savo gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, išpurendavo žemę, keisdavosi žolynų sėklomis. Tik štai verpti šią dieną nevalia; subardavo senieji, sakydami, kad nuo to baroniukams galva kvaista. O iš tiesų – tai jau audimui metas, kraičio skrynias reikia pildyti.
Ir štai dar viena iš tų senoviškų papročių įdomybių. Sakydavo, per Juozapines galima ir juoktis, ir tuoktis. Būta tokios išimties iš griežtų Gavėnios taisyklių: bažnyčia leidžia kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir, šiukštu, be muzikantų. Vaišėms galima netgi mėsos patiekti, bet su tokia nelengvai išpildoma sąlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Tada tai nebus nusižengimas pasninko draudimams…
Papročių visuma rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai. Ir beveik aišku, kad kitados šios šventės mitinė globėja buvo linų dievybė. Apie jos vardą galima tik spėlioti, gal jis pridengtas Gavėno pamėkle. Mitologai mano, kad ir senojoje baltų religijoje, kaip ir kitose pasaulio, būta augmenijos dievybės, kasmet mirštančios ir vėl pavasarį atgyjančios. Taip būdavo paaiškinama gamtos sezonų kaitos priežastis. Gavėnas globodavęs moterų darbus su pluoštiniais augalais – linais ir kanapėmis. Tikėtina, kad dievybės pagerbimo rituale būta gaidžio aukojimo. Gavėno bruožai ryškėja iš kitos šventės – Pusiaugavėnio (šiemet kovo 22-oji) – papročių. Tada toji mįslingoji dievybė virsta per žardą ir jaunimui dovanų pribarsto…
Į tolimą praeitį nugrimzdo tokių tikėjimų laikai, pasisuko istorijos ratas; ir kitados sakraliniai dalykai paliko tik papročiais arba išvirto juokais bei išdaigomis.
Autoriaus archyvo nuotrauka
