Vytautas RIBIKAUSKAS

Stirna su šautuvu

Kaip stirna šautuvą pavogė...

Medžioklėje per pietų pertrauką

Vėjuotą lapkričio sekmadienį zuikius vaikėmės Suvalkijos lygumų laukuose. Tais laikais, daugiau kaip prieš 50 metų, Vilkaviškio apylinkėse ilgaausių buvo gausu, tad artėjant pietų metui visi jau turėjome sumedžioję po zuikį, o dažnas nešėsi net 2-3 žvairius.

Atėjo metas pietauti. Norėdami pasislėpti nuo žvarbaus rudens vėjo, sulindome į mažą miškelį, kur tarp retai išsimėčiusių ąžuolų ir beržų augo ir tankaus eglių pomiškio guotai, sulaikantys iš laukų besiveržiantį vėją. Mūsų buvo daug, tad suradus patogią užuovėją, pasklidome gana dideliame plote. Arti augo tik viena stambesnė eglė, todėl ant jos sausų šakų sukabinti tilpo tik dalis šautuvų. Kiti dvivamzdžiai buvo atremti į beržų ir ąžuolų kamienus arba suremti į piramides po kelis šautuvus. Vyrai, sutūpę ar susėdę tiesiai ant miško paklotės, pradėjo atrišinėti kuprines, iš kurių jau kyšojo sumedžiotų zuikių galvos (tais laikais nesiblaškėme laukuose su automobiliais, kaip dabar, o dešimtis kilometrų zuikiaudami sukardavome pėsčiomis, tad kuprinė buvo būtinas medžioklės atributas).

Iš kuprinių ištrauktus sumuštinius vyrai dėliojo ant laikraščių skiaučių, patiestų tiesiai ant žemės. Miške pasklido viliojantis (ypač amžinai alkano studento skrandžiui) naminių dešrų, skilandžių bei šviežiai rūkytų lašinių kvapas. Ant vienos kitos laikraštinės staltiesės atsirado ir laikraščio kamščiais užkimštas buteliukas. Miške, kaip čigonų taboro stovykloje, sklido įvairiabalsis klegesys: šauliai dalinosi šios dienos medžioklės įspūdžiais ir prisiminimais iš kitų medžioklių. Kai ištraukus laikraštinius kamščius, butelių turinys gerokai nuseko, klegesys gerokai pagarsėjo. Tada „pypkių“, matuojančių alkoholio promiles, medžiotojams po nosimis niekas nekaišiojo, tad per medžioklių pietų pertraukas dažno šaulio kraujyje tų promilių susikaupdavo gerokai daugiau nei 0,4.

 

Stirna su šautuvu

Pietaujančių medžiotojų alasas išgąsdino, matyt, kažkur netoliese eglučių guote dienojusią stirną. Pamaniusi, kad artėja varovai, stirna, kaip buvo įpratusi, nutarė nebėgti į priekį, o prasimušti atgal pro menamą varovų gretą. Pačiame pietų įkarštyje tarpusavį aktyviai bendraudami stirną medžiotojai pamatė tik tada, kai ši įšoko į sutūpusių ir susėdusių vyrų ratą. Kai žvėrį pamatę medžiotojai pradėjo garsiai šaukti ir švilpti, stirna visai paklaiko. Net prigulusi prie žemės, išsproginusi paklaikusias akis ji kurį laiką blaškėsi tarp sumuštiniais apkrautų „stalų“, o tada nėrė tiesiai į vieną suremtų šautuvų piramidę. Taip atsitiko, kad žvėrelis pataikė vienam šautuvui tarp vamzdžių ir į šoną nukarusio diržo, kitaip sakant, užsimetė šautuvą ant nugaros. Pargriovusi dar keletą šautuvų, ginklu nešina stirna pasileido gilyn į mišką. Subarškėjo žvėrelio nešamas šautuvas, atsitrenkdamas  į medžių kelmus, o mirtinai išsigandusi stirna skuodė klupdama, nes žemyn nukaręs šautuvo diržas pančiojo žvėrelio kojas. Medžiotojai, pašokę iš vietų, puolė įkandin sprunkančio ginkluoto žvėries, šaukdami ir mojuodami rankomis, kas tik dar labiau baugino ir taip mirtinai išsigandusį žvėrį.

Laimei, stirnai netoli tenubėgus, jos nešamas šautuvas užkliuvo už lazdyno kero ir, atsisegus diržo sagčiai, nuslydo nuo žvėries nugaros. Atsikratęs ginklo žvėris, lydimas garsaus medžiotojų juoko, nuskuodė gilyn į mišką – tik sumirgėjo baltas pasturgalis tarp pilkų medžių kamienų.

Nesijuokė tik šautuvo šeimininkas. Jis ilgai glostė savo ginklo vamzdžius ir buožę, džiaugdamasis, kad stiprus rusiškas „Iž“-as liko visiškai sveikas. Medžiotojai juokėsi iki ašarų, kad stirnos sumanė apsiginkluoti, tačiau gerai, kad viskas laimingai baigėsi.

Tais laikais medžioklėse nebuvo paisoma ne tik alkoholio promilių – nebuvo griežtai laikomasi ir saugaus elgesio medžioklėje taisyklių. Laimei, šautuvas, kurį bandė nusitempti stirna, į piramidę buvo atremtas neužtaisytas (o buvo ir su užtaisais vamzdžių lizduose), antraip, rašinį būtų tekę pavadinti: „stirna medžioja medžiotojus“…

Algirdo JASILIONIO piešinys