Henrikas GUDAVIČIUS
Dzūkijos nacionalinis parkas
Sportas yra gerai, bet darbas – geriau
Dar keletas vaizdų bei minčių, pratęsiant apybraižų ciklą „Ką žmonės valgo ir kaip jie gyvena“
Konkursui "Gamtos fotografija - 2015"
Gamtos raštai...
Vytauto Žemaičio (Senieji Trakai) nuotrauka
Senasis mūsų kaimas
Darbas yra geriau negu sportas – šitaip kadaise aiškino daktarė Eugenija Šimkūnaitė, gana skeptiškai žiūrėjusi į visas naujoves. Badavimą, produktų derinimą, vegetarizmą, bioritmų hipotezes garsioji daktarė prilygino astrologijai. Apie viską ši žiniuonė turėjo savo nuomonę, ir ją gindama labai dažnai rėmėsi liaudies patirtimi. Paklauskime šiandien, ką apie medicinos ir paramedicinos naujoves galvoja garbaus amžiaus sulaukę sodiečiai, ir išgirsime tą patį agnosticizmą. Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti miestietiškos mūsų civilizacijos atradimus ir praradimus, tai galėtume pakartoti tai, ką sakė vienas Valentino Rasputino herojus iš apysakos „Atsisveikinimas su Matiora“: ar protinga yra susikurti tiek didelių nepatogumų, rūpinantis mažais patogumais?“ (Šitaip kaimo žmogus įvertino tuos begalinius rūpesčius, kai iš senojo kaimo reikėjo persikelti į gyvenvietės namą, kur nėra net krosnies duonai kepti.)
Rusų rašytojas Vladimiras Solouchinas mums žinomas kaip talentingas valstietiško gyvenimo patogumų šalininkas ir propaguotojas. Jo dokumentinėje apysakoje „Žolė“ randame daugybę gerų, jau užmirštų receptų, ir, svarbiausia, kad visos tos uogos, žolelės bei šaknelės yra greta kaimo žmogaus, kurio gyvenimas, Vladimiro Solouchino manymu, iš esmės skiriasi nuo miestietiško gyvenimo būdo. Todėl ir senoji liaudies medicinos patirtis yra kitokia nei šiuolaikinės medicinos rekomendacijos, kai viskas yra griežtai reglamentuojama, matuojama bei sveriama. Štai kaip Vladimiras Solouchinas paaiškina kodėl bobutės žoliautojos vaistai yra veiksmingesni už vaistinėse išdėliotus sterilius žolelių paketėlius: bobutės šiugždančias ir kvepiančias žoleles iš maišelių ima žiupsniais, dar pasižiūri į pagalbos prašantį, dar pagalvoja. Žolelė, ištraukta iš žolininkės podėlių yra nesutrupinta ir nesumalta, tą žolelę galima palyginti su močiutės pyragu, iškeptu senovinėje krosnyje. Šeimininkė, triūsianti ir prie virtuvės lentynų, ir prie stalo, ir prie karštos krosnies, tiesiog neturi laiko sverti pyragui reikalingų ingredientų, nors žino, kad įvairiausių skanumynų santykis yra svarbus. Ji nieko nesveria, nieko nematuoja, o kepinys – labai skanus. Gal todėl, kad šitaip kepant tikro medaus į meduolio tešlą papuola daugiau negu recepte parašyta. Ir savi kiaušiniai, žinoma, kitokie.
Tokie paprasti palyginimai mums vėl ir vėl primena, kas yra kaimas, o kas miestas. Galvoti, žinoma, reikia apie senąjį kaimą, jo gyvenimas labai skiriasi nuo tos konvejerinės gamybos, kuri dabar jau įmanoma ir šiuolaikinio kaimo virtuvėje. Talentingas rusų rašytojas Vasilijus Belovas dokumentinėje apysakoje „Darna“’ senąjį rusų kaimą apibūdino taip: „Kaimas yra paslaptingiausia stichija, kurios joks mokslas kaip reikiant niekada neištyrinės“. Toks postulatas gali pasirodyti abstraktus, bet pabandykime atidžiau pažvelgti į bet kurią siauresnę tos stichijos sritį, ir pamatysime, kad dabartinis mokslas ir visokie nauji eksperimentai tiktai pakartoja tai, kas jau seniai buvo jaučiama. Štai labai paprastas klausimas – organizmo grūdinimas. Dabar gal jau niekas neabejoja, kad tai yra svarbu, bet dauguma šito nedaro, nes tingi arba pristinga valios. (Apie laiko trūkumą čia nederėtų kalbėti, nes sveikas žmogus visada bus darbingesnis už paliegusį.) O kaip buvo senajame kaime? Grūdinosi visi nuo mažens patys to nesuvokdami, nes darbai visais metų laikais buvo lauke, darže ar miške. Tada koks nors papildomas grūdinimasis būtų buvęs tiesiog nesuprantamas. Nakties darbai, pavojingos tolimos kelionės per pūgą, kėlimasis per upes – viskas grūdino kaimo žmogų. Šia prasme įdomi yra sveikuolio Dainiaus Kepenio mintis: jeigu tu nebebijosi kiekvieną rytą pusnuogis pasilenkti prie šalto vandens dubens ar palįsti po šaltu dušu, tai pamatysi, kad tu jau nieko nebebijosi, tiesiog prapuls visos iki šiol tave gąsdinusios baimės. Koks paprastas patarimas, bet argi jis nekartoja to, ką žinojo mūsų senoliai? Nors specialiai niekas tada šaltu vandeniu nesigrūdino. Juos grūdino ne vanduo, o gyvenimas. Pažvelkime dar į vieną mūsų šiandieninio gyvenimo aktualiją – nuobodulį. Atsirado daugybė pramogų ir naujų švenčių, kurios ne visada tą keistą naująjį mūsų reiškinį – nuobodulį – išveja iš mūsų kasdienybės. Betgi visi, kurie savo prisiminimuose sugrįžta į senąjį mūsų kaimą, sako, kad niekas tada nežinojo nuobodulio. Ir netgi ilgais rudens vakarais, kai pirkioje žibėjo tiktai balana ar žibalinė lempa, visi turėjo savo darbus. O jeigu užklysdavo koks elgeta, keliaujantis siuvėjas ar veltinių velėjas, tai tokie vakarai ir suaugusiems, ir vaikams buvo labai įdomūs.
Kodėl būtina judėti?
Į šį klausimą gal jau atsakė evoliucijos teorija: pirmykštis hominidas, kopdamas aukštyn evoliucijos laipteliais, buvo priverstas smarkiai judėti. Jei žmogų protingąjį lyginsime su pirmykščiu tiktai kaip anatomai ir fiziologai, skirtumų rasime labai nedaug. Tiktai tvirtas stovėjimas ant dviejų kojų visus žmones išskiria iš gyvūnijos pasaulio. Bet tas pranašumas kartais gali būti ir nelabai geras – keturkojai gyvūnai nežino tų stuburo ir kojų skausmų, kuriuos jaučiame mes, ir taip yra todėl, kad visas kūno svoris tenka tik dviem galūnėms. Juokaujama šitaip: vaikščiok keturiomis, ir daug ligų išsigydysi be jokių operacijų. Beje, garsus judėjimo bei grūdinimosi propaguotojas, daugelio įdomių knygų autorius Borisas Nikitinas sugriauna ir šią visiems žinomą schemą apie dvi svarbiausias sergančiųjų rūšis – vertikalius ir horizontalius ligonius: ir visą laiką gulėdamas žmogus gali judėti, jam reikia judėti net ir tada, kai viską skauda. Šitoks požiūris nėra kokio nors vieno eksperimentatoriaus išsigalvojimas, mat yra žinoma, kad judantys kaulai bei raumenys teigiamai veikia visus vidaus organus. Labiausiai mums suprantamas judėjimas, kai bėgama ristele – dirba visi kaulai ir raumenys, o per odos poras išsiskiria prakaitas. Bet kiek yra sukurta specifinio judėjimo pratimų, kurie tam tikrose situacijose yra tikrai stebuklingi. Apie tai man teko kalbėtis su garsiuoju Druskininkų krašto miškininku Algirdu Valavičiumi. Tai legendinis žmogus, jam jau 80 metų, o vis dar bėgioja Ratnyčėlės pakrantėmis, vis dar kūrybingai dirba, ir visus svečius sutinka draugiškai šypsodamasis. Prieš daugelį metų, po vieno incidento su chuliganais prie „Girios aido“ muziejaus, Algirdas Valavičius greitai išmoko svarbiausius karate veiksmus, o po to, kai be parašiuto nukrito ant žemės iš trylikos metrų aukščio, išsigudrino pats gydytis nuo epilepsijos priepuolių, pirštais spausdamas tam tikrus jautrius taškus. Todėl Algirdas Valavičius ir sako, kad žmogus gali būti pats sau gydytojas.
O juk panašiai rašo ir garsus bulgarų gydytojas Omramas Aivanovas: „Tikroji terapija yra mūsų gyvenimo būdas. (…) Žmogiškoji būtybė yra sutverta taip, kad įstengtų neutralizuoti bet kokį blogį. Stinga vienintelio – pažinimo, trūksta valios, vienu žodžiu to, ką vadiname dvasine darna“. Bet atsitinka, kad ir valios ugdymas, ir bandymas bėgioti ristele, ir paprasčiausias grūdinimasis šaltu vandeniu žmogų nuvaro į neviltį, nes jam paprasčiausiai nesiseka. Tokios nesėkmės priežastis gali būti bloga metodika (per staigūs judesiai nesilaikant laipsniškumo principo), ar susižavėjimas kokiu nors vienu „stebuklingu“ pratimu. Nikolajaus Gogolio biografai rašo apie tai, kad šis talentingas rašytojas ypač nervingas tapo po to, kai patikėjęs grūdinimosi nauda, kiekvieną rytą susisupdavo į šaltas šlapias paklodes, ir taip kentėdavo kalendamas dantimis. Dabar šitokių keistų patarimų jau niekas neklausytų. Rytą negalima daryti labai staigių judesių, reikia vengti ir didelių kontrastų, kol kūnas neįšilęs. Vyresnio amžiaus žmonės rytą atsibunda patys, žadintuvo jiems nereikia. Todėl jie ir nešoka staigiai. Pirmiausia reikia padėkoti Dievui, kad štai bus tau dar viena diena, tada konkrečiau pagalvoti apie būsimus darbus, ir tas galvojimas jau yra savotiška organizmo fizinių bei dvasinių jėgų darna: diena bus skirta ne tinginiavimui, ne pramogoms, o prasmingai veiklai, kuri ir tave patį tobulina, ir mažina chaosą artimiausioje tavo aplinkoje. Kitas aktyvus naujojo ryto judesys yra pasirąžymas. Net ir tie mokytojai, kurie žino įvairiausių tautų grūdinimosi pratimus, pataria pirmiausia pasižiūrėti į savo katę. Atsibudusi katė visuomet raivosi, tampo nugarkaulį ir smarkiai žiovauja, tik tada eina, kur jai reikia. Panašiai elgiasi ir šunys, ir naminiai paukščiai. Žmogus gali pasimokyti iš savo įnamių, rąžytis jis privalo dar neiškopęs iš lovos. Paprastas, bet svarbus patarimas: šitaip sujuda, pasiruošia darbui ne tiktai širdis bei kraujagyslės, bet ir sąnariai, sausgyslės, ir netgi vidaus organai.
Jei viską darysime metodiškai teisingai, reguliariai ir saikingai, išvengsime traumų ir net ligų. Ateis laikas, kai ir daugiadienis maratonas nebus baisus. Bet gyvenimas yra įvairesnis už visas taisykles, atsitinka, kad reikia ką nors nuspręsti labai greitai ir netikėtai. Organizmą mobilizuoja ne tiktai laipsniškas grūdinimasis, bet ir netikėtas džiugesys, kokia nors visiškai atsitiktinė situacija. Tokiais atvejais, matyt, atsiranda rezervinės jėgos, apie kurias žmogus nelabai ką ir žino.
Štai ką sako sveikuolis Dainius Kepenis apie visiškai neužsigrūdinusių piliečių pasimaudymą Baltijos jūroje žiemą: kai atsitiktinis žmogus kartu su „ruoniais“ surizikuoja pulti į jūrą, jis patiria labai gerą stresą, ir jo sveikata nė kiek nenukenčia. Matyt, panašia teorija kadaise vadovavosi Druskininkų sveikatingumo parko kaskadinių maudyklių kūrėjai: pirmą kartą patekę po didžiulio krioklio srove vaikai ir paaugliai šaukia ir krykščia iš baimės ir netikėtumo, bet nebėga šalin. Tas šaltas ir smarkus Ratnyčėlės vanduo veikia kaip ypatinga gamtos stichija, o kartu ir kaip masažas bei grūdinantis kontrastas karštą vasaros dieną. Tokį kontrastą labiausiai mėgsta mažosios kraujagyslės – kapiliarai. Įdomi šia prasme yra ir mūsų liaudies patirtis. Tolimos gamtmeldystės metais kai kurių kalendorinių švenčių dienomis buvo maudomasi dar šaltuose upeliuose, pavyzdžiui, kovo 20-ąją, astronominio pavasario dieną. O kai reikėdavo apginti kaimą nuo maro, naktį nuogos merginos apeidavo kaimo ribas, kartais dar ir akėčias vilkdamos. Piemenų ir pusbernių žaidimai dar visai neseniai labai grūdino kaimo jaunuomenę. Vyresnieji dar atsimena, kad „kiaulės varymas į dvarą“ arba rato ridenimas keliu, kai kaimas stoja prieš kaimą, buvo ne tiktai ištvermę bei greitį ugdantys žaidimai, bet ir pavojingi. Iš visų tų žaidimų jaunas žmogus turėjo išaugti, ir tada jau visos tikros gyvenimo negandos nebeatrodė baisios. Čia dar galime prisiminti kai kuriuos burtus, kurių prasmė prapuolė. O liko tik vaikų sportas, tik žaidimas: Aukštaitijoje vaikai pirmą kartą pavasarį pamatę lekiantį gandrą, versdavosi kūlio, nežiūrėdami, ar riedės į akmenuotą pakalnę, ar į balą… Labai šiurpius žvejų darbo vaizdus atkuria istorikas Kęstutis Subačius knygoje „Sūduvos kraštas“. Šešioliktajame amžiuje nukariautus sūduvius kryžiuočiai perkėlė į Sembos pusiasalį, ir šie tremtiniai, ką tik buvę žemdirbiai bei medžiotojai, tapo žvejais ir gintaro rinkėjais. Vėlų rudenį su tinkleliais graibsto gintarą sūduviai, brisdami gilyn paskui grįžtančią bangą, kiaurai peršalę, o ant kranto jų laukia žmonos – kūrena ugnį ir šildo kailinius, kuriais apsigaubę vyrai apšyla ir vėl šoka į jūrą. Ir taip tęsiasi tol, kol žmogus gali iškęsti. Užmokestis už gintarą – kelios saujos druskos. Ta druska sūduviai sūdo žuvis – pagrindinį savo maistą… Šitaip pasakoja Kęstutis Subačius, remdamasis metraščiais.
Didžiausia liga – vienatvė?
Danijos mokslininkai Henrik R. Vulf, Stig Andur Pederson, Raben Rosenberg, parašę įdomią knygą „Medicinos filosofija“ (vertimas į lietuvių kalbą 2001 m.) gana skeptiškai vertina šiuolaikinę mediciną. Jų nuomone, idėja apie ligų sumažinimą, plečiant sveikatos tarnybas, pasirodė tik iliuzija. Todėl, kad žmogaus organizmas yra kur kas sudėtingesnis už automobilio variklį, ir kiekvienas žmogus yra unikalus. Štai kodėl ligonis apie save privalo žinoti daugiau nei daktaras. (Garsusis arabų daktaras Avicena, pilnas jo vardas – Abu-ali al-Gusein Ibn-Abdalach Ibn-Sina, dar vienuoliktajame amžiuje yra sakęs, kad žmogus, sulaukęs 40 metų, pats sau turi būti daktaras.) Danijos mokslininkų nuomone dabar gydytojai profesionalai yra labai susireikšminę, būtų gerai, jeigu jie kai kurias sveikatos sritis perduotų patiems sergantiesiems. Įvairios laisvanoriškos sveikatą propaguojančios organizacijos galėtų daugiau nuveikti nei profesionalai gydytojai. Viskas juk prasideda nuo mąstymo, o ne nuo kokio periferinio nervinio impulso. Ir jeigu konkretus asmuo patiki, kad geriausiai jaučiasi gyvendamas vienas, tai jam nebereikalinga teorija apie tai, esą šių dienų žmogus gali išgyventi tik ten, kur susiliečia trys svarbiausios gyvenimo sritys – gamta, technika ir sociumas.
Kas yra vienatvė? Atsakymas gali būti labai paprastas: susiklosto tokios aplinkybės, kai asmuo būna vienas. Ne vieną dieną, ne vieną mėnesį, o metus ir dešimtmečius. Žinant, kad žmogus yra ne tiktai biologinė, bet ir socialinė būtybė, tas buvimas vienatvėje tarsi ir nėra gerai. Bet kiek žinome pavyzdžių, kai ne tiktai menininkai, bet ir gamtininkai, ir keliautojai, ir mokslininkai didžiausius atradimus padarė būdami vieni. Būna ir taip: mokslininkas medikas ar misionierius dešimtmečius gyvena toli nuo bendraminčių, draugauja su žmonėmis, kurie žino tik fiziologinius poreikius, ir jaučiasi gerai. Galvojant apie tokių pasišventėlių gyvenimą derėtų mąstyti ne apie vienatvę, o apie gyvenimo geismą. Kiek daug yra žmonių, gyvenančių kaleidoskopinėse miesto bendruomenėse, kurie būtent to gyvenimo geismo ir neturi. O tas geismas nebūtinai pasireiškia kaip veikla, kaip tyrinėjimas ar atradimai. Tas geismas gali būti apibūdinamas labai paprastai: man įdomu, aš dėkoju Dievui už kiekvieną gyvenimo dieną…
Skaitant pastarųjų metų Romualdo Granausko kūrinius („Rūkas virš slėnių“, „Šventųjų gyvenimai“, „Trys vienatvės“, „Išvarytieji“) gali susidaryti vaizdas, kad vieniši vienkiemių senukai ir senutės taip pat to ypatingo geismo nebeturi, o gyvena tik iš inercijos. Jie tarsi ir panašūs į tuos kenčiančius Afrikos aborigenus, kuriuos taip pasiaukojamai iš giltinės nagų traukia daktaras ir misionierius Albertas Šveiceris. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Tie vieniši žemaičiai, nebesuspėjantys su naujoviškų kolūkio gyvenviečių jaunimu, dar jaučia kadaise buvusią šio krašto istoriją, gal nesąmoningai, bet jaučia. Kolūkiniam jaunimui toji garbinga istorinė praeitis, toji tikra lietuvybė, apie kurios pranašumus aiškiai rašė Simonas Daukantas, jau atrodo tiktai pasakos. Užtat šitaip greitai jų aplinkoje, tame naujajame kolektyve, prapuola šimtmečiais puoselėtos moralinės normos ir paprasčiausia pagarba kitam žmogui – savo kaimynui. Ta priešprieša galbūt labiausiai akivaizdi Romualdo Granausko apsakyme „Duonos valgytojai“. O apysakoje „Gyvenimas po klevu“ ji dar tragiškesnė: senutė gyvena viena, bet neprapuola su savo vienatve, galima sakyti, kad gyvendama labai asketiškai ji niekam savo bėdų neužkrauna, o prapuldo ją girtas anūkas, atvažiavęs iš centro su „girtu“ traktoriumi…
Gyvenimo prasmės paaiškinimų yra daug. Senolis, pasilikęs savo tėviškėje visiškai vienas irgi jaučia prasmę: šitaip jis išsaugo ne tiktai savo sodybą, bet ir savo įgūdžius bei pasaulėjautą. Ir nepaliečia tos pasaulėjautos greitai bėgantis laikas. Būna juk, kad kažkas vis dėlto ateina į tokią vienišą sodybą – ir stebisi senolio išmintimi. Mūsų kraštas nėra išimtis, pasidairykime plačiau, ir pamatysime, kad ir Europos šiaurėje, ir Sibire labai daug gražios gyvenimo patirties išsaugojo būtent vienišiai. Pravoslavų sentikių vienuolynuose buvo netgi šitoks tikėjimas: jeigu tu sugebi išbūti mažame vienuolijos kolektyve, tai gali jau ir vienas gyventi, gali įsikurti tolimiausiame atsiskyrėlio namelyje – pirmykštėje taigoje ar ežero saloje. Tokios visiškai autonomiškos atsiskyrėlių buveinės tikrai buvo, ir visi metraštininkai, susidūrę su šiuo unikaliu pravoslavybės reiškiniu, rašo apie nepaprastą tokių pasišventėlių gerumą bei sugebėjimą išbūti vienoje vietoje ilgus dešimtmečius. Gyvavo Europoje, beje, ir tokios vienuolijos, kurių regulose buvo įrašytas toks reikalavimas: niekur iš čia neišsikelti, čia visą laiką gyventi, čia ir numirti. Apie vienatvės privalumus įdomiai yra rašęs poetas Frančeskas Petrarka. Jo nuomone, kiekvienas žmogus senatvėje gali pabandyti išsiaiškinti, ar gyvenimas minioje derinosi su jo prigimtimi, o jeigu nesiderino, tai gal jam dar nevėlu pagyventi taip, kad niekas jo nestumdytų ir neskubintų. Kai kas įrodinėja, rašo Frančeskas Petrarka, kad vienatvėje gali atsirasti negeri polinkiai ir pyktis, bet juk tai būdinga tiktai kvailiams. O protingas žmogus senatvėje turėtų būti vienas… Yra, žinoma, ir kitas požiūris. Vienišiems senukams primygtinai patariama nepraleisti progos pasikalbėti su paštininku, paauklėti kaimynų vaiką, būtinai nueiti į parduotuvę, net jei ir nieko nežadi pirkti. JAV gydytojai yra sukaupę eksperimentinių duomenų, įrodančių, kad daug draugų turintis žmogus lengviau nugali visas stichines negandas. (Žr., pavyzdžiui, Gene Stone knygą „Sveiko gyvenimo paslaptys iš viso pasaulio“, Alma litera, 2012.) Bet į visus patarimus reikia žiūrėti kūrybiškai. Ir netgi Vydūną turime skaityti kritiškai. Juk jeigu sutiktume, kad šis labai savitas asketiškas filosofas kiekviename puslapyje rašo tiesą, tai savąją kaimišką šimtmečiais tobulintą patirtį jau turėtume užmiršti. Tai yra prieštaravimas, ir gana akivaizdus. Aiškus ir kitas Vydūno raštų trūkumas: asketizmo propagavimas ir visokiausi griežti draudimai negali būti labai patrauklūs bei sektini. O naujųjų sveikatos atradimų bendras ženklas yra toks: žmogus su džiaugsmu seka visais originaliais, tiesiog neįtikėtinais eksperimentais. Netgi visiškai ekstremalus sportas, pavyzdžiui, šimto kilometrų kelionė pėsčiomis per naktį daugeliui atrodo įdomi, gal baisi, bet įdomi. Atsitinka, žinoma, kad tos naujovės netoli nuveda, bet savigriovos čia nėra. O ką laimėsime, jei viską drausime taip, kaip akademiniuose teoretikų raštuose išdėstyta?
„Mokykis iš gyvulių: sirgdami jie nieko neėda“
Šią tezę – mokykis iš gyvulių – užrašė Vydūnas studijoje „Sveikata, jaunumas, grožė“. Ir tai buvo prieš 90 metų. Net keista, kad ir šiandien kokia slaugė ar senutė ragina ligonį ką nors suvalgyti, esą jam bus „stipriau“. Beje, kai kurios šeimininkės į viralą deda kuo daugiau druskos „dėl stiprumo“. Kodėl tokie gajūs šie ir kiti mitai? Pavyzdžiui, kodėl rūpestingos mamos vis dar stengiasi „numušti“ sergančiam vaikui temperatūrą, nors seniai žinoma, kad 38 laipsnių temperatūra yra gera ir reikalinga reakcija į prasidedančią ligą. Juk atsiranda vis nauji mitai – apie produktų suderinamumą, apie ypač teisingą kvėpavimą, apie organizmo išvalymą, apie jaudinimosi žalą ir net apie gimimo dienos lemtingą įtaką tavo organizmui. O kur dar visokiausios dietos, raumenų stimuliavimas elektra, bet kokių ligų išgydymas vandeniu, sveikatos kodo stebuklingi pratimai. Aiškinantis keisčiausias sveikatos paslaptis labai nesunku nuklysti į fantastiką, ir tada pradėsi tikėti, kad mintimis gali ne tiktai visas savo ligas įveikti, bet ir sunkiausias spintas perkelti. Įdomiausia, kad šitaip abejoja, ginčijasi ir barasi ne tik sveikatos knygų skaitytojai, bet ir patys autoriai. Tai ką daryti, kaip surasti tiesą? Pirmiausia kyla įtarimas, kad kai kurios rekomendacijos atsiranda, galvojant apie tipiškus miestiečius, kurių gyvenimo būdas iš esmės skiriasi nuo tikro sodiečio. Apie senojo kaimo sveikuolių pranašumus jau kalbėjome, bet reikia vėl ir vėl sugrįžti, jei norime suprasti, kaip sukuriami tokie keisti ir kategoriški patarimai: per dieną žmogus privalo išgerti 8 stiklines vandens, kasdien nubėgti ristele 5 kilometrus, miegoti eiti vis tuo pačiu metu… Arba štai tokia rekomendacija: reikia kasdien suvalgyti du obuolius, tai tavo cholesterolis nekels tau problemų. Gerai, sutikime, kad taip ir bus, bet jeigu aš vasarą, rudenį ir iki pat Naujųjų metų kasdien sugriaužiu ne du, o 20 obuolių? Kur tada betilps tos 8 stiklinės vandens? O dar juk išgeriu ir meškauogių arbatos, nes privalau gydyti prostatą, o dar valgau ir pienišką grikių sriubą, o pavasarį kokius tris mėnesius kasdien išgeriu daug sulos, kuri yra tikrai geriau negu vanduo. Šitaip „pakimba“ ore ne tiktai reikalavimas kasdien gerti vandenį, bet ir visi kiti patarimai. Ir atsiranda tas skepticizmas, ir norisi tuos patarimus vadinti „sausa teorijos šaka“… O Vydūnas mus vis dėlto paguodžia, štai šitie jo žodžiai: „Sveikiausias žmonių luomas visame pasaulyje yra žemdirbių luomas. Jis eina paprastai su viso gyvenimo ritmu“ (Vydūnas, Raštai, Antras tomas, Mintis, 1991, 331 psl.).
Ir Vydūną skaitykime kūrybiškai
Skaitau Vydūno veikalą „Sveikata, jaunumas, grožė“, ir keista, kad šitiek daug prieštaravimų dabar iškyla, kad kai kurios principinės nuostatos yra visai pasikeitusios. Gal prieš trisdešimt metų Vydūno raštai buvo tarsi egzotika, tarsi kažkur tolybėse šviečianti Utopijos šalis, o dabar į kiekvieną teiginį norisi žvelgti kritiškai… Šitaip galvodamas turėčiau, žinoma, atsiprašyti filosofo Vacio Bagdonavičiaus – jo nuoširdumu, tyrinėjant Vydūno literatūrinį palikimą negaliu abejoti. Kertiniai Vydūno filosofijos akmenys išlieka savo vietose. (Niekam turbūt nepavyks paneigti šių Vydūno tezių: pabudusi žmogaus siela vadovauja ir protui, ir jausmams, o laimingas žmogus yra tada, kai, klausydamas prigimtinio balso, visą gyvenimą dirba mėgstamą darbą.) Bet kai prieiname prie konkrečių kasdieninio gyvenimo aktualijų visus iškylančius prieštaravimus vis dėlto reikėtų pabandyti išsiaiškinti. Ir gali paaiškėti, kad stiprindamas savo griežtą teoriją Vydūnas dažnai parenka sau palankius faktus. Anot Vydūno, visi gyvūnai, kurie minta tik augalais, yra stipresni, greitesni ir sveikesni. Visokie piktumai bei neramumai irgi atsiranda tik dėl plėšrūniškumo. Ar tikrai taip yra? Vegetarų bei veganų ir dabar yra daug, jie puikiausiai jaučiasi, bet niekas nebando šitos patirties perkelti į gyvūnų pasaulį. Todėl, kad ten daug kas yra ne taip, kaip žmonių bendruomenėje. Plėšrūnas vilkas yra labai ištvermingas žvėris. Ir raganosis, ir hipopotamas yra žolėdžiai, bet jie labai pikti ir dažnai puola žmogų. Tai sunku paaiškinti, bet taip yra. O ir tauras kadaise nebuvo draugiškas, nors mito žole. Prisiminkim dar ir garsųjį Mikalojaus Husoviano veikalą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. O skruzdė, pavyzdžiui, gali prisilaižyti cukraus ir tuoj pat nugaišti – štai ir pasimokyk, žmogau, iš gamtos. (Vydūnas rašo, kad gyvūnai visada elgiasi natūraliai ir tiktai taip, kad būtų sveika jų kūnui.) O kodėl Vydūnas ragina valgyti ryžius ir visokius užjūrio vaisius – oranžus, citronus, vynuoges, datules? Kitų kraštų patirties įtaka čia yra neabejotina. Gi dabar visi sutinka, kad sveikiausi mums yra mūsų krašte sunokę vaisiai. Sunkiau atspėti, kodėl Vydūnas buvo įsitikinęs, kad visi skysčiai kenkia žmogaus organizmui. (Net ir slogą gali sukelti vanduo.) Tiktai „sausas“ kūnas, anot Vydūno, gali būti sveikas. Gal čia tebėra kovos prieš gydymą vandeniu atgarsis. Buvo aštuonioliktajame amžiuje tokia hipotezė: viską gydo vanduo, tik reikia išgerti jo labai daug. Bet naujausi tyrimai apie vandens įtaką žmogaus organizmui vis dėlto įrodo, kad dabar gyvenančiam žmogui paprastas vanduo yra reikalingas. Išgėrus daugiau vandens net nugarą nustoja skaudėti. (Žr. F. Batmanghelidj. Jūsų kūnas šaukiasi vandens.) Svarbiausia, žinoma, kad vanduo atskiedžia neteisingai paruoštą riebų maistą, visokius egzotiškus padažus ir stiprius užjūrio prieskonius. Visa tai vanduo nukenksmina… Vydūnas rašo, kad liga žmogui yra gėdingas dalykas, nes jis pats, nesveikai gyvendamas, tą ligą prisišaukia. Visai kitaip galvoja žymus šių dienų psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. Jis sako: gali būti, kad liga apsaugo tave nuo didesnės bėdos, be to, sąmoningai savo negalią gydydamas tu turi progą darytis aktyvus, domėtis savo liga. (Žr. Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną. Pokalbiai su psichiatru – psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku, VŠĮ Bernardinai.lt, 2012, sudarytojai Arūnas Peškaitis, Andrius Navickas.)
Sveikiausiai, Vydūno nuomone, gyvena žemdirbiai, nes jie eina kartu su viso gyvenimo ritmu. Tada taip iš tikrųjų buvo. Bet laikai keičiasi, ir žemdirbio profesija jau praranda tą buvusią harmoniją su Gamtos ritmu. Ir apie kokį žemdirbių luomą galima kalbėti, jei, pavyzdžiui, JAV žemės ūkyje dirba tik 3 procentai šalies gyventojų, ir dirba jie tiktai su mašinomis… Vydūno propaguojamas asketizmas šiandien gali būti suprastas kaip saviaukla, kaip tobulėjimo siekis. Bet raginimas tobulėti neturėtų būti nuobodus, pirmiausia žmogų reikia sudominti naujomis idėjomis ir naujomis galimybėmis, o tik tada aiškinti konkrečią metodiką. Ir, žinoma, reikia daugiau tolerancijos. Tos tolerancijos Vydūnui trūko. Pranas Antalkis-Mikalauskas, sekdamas Vydūno mokymu, jaunystėje išsigydęs sunkią negalią (jis lankėsi Tilžėje, kur susitiko su Vydūnu), aprašo Vydūno susitikimą su M. K. Čiurlioniu. Vydūnas atvyko į Druskininkus, ir jo viešnagė buvo trumpa. Išgėręs stiklinę šilto vandens, atsisakęs kitokių vaišių, atsisveikino su M. K. Čiurlioniu, ir pėsčias išėjo į Vilnių. (Žr. Pranas Antalkis, Nepažįstamas Vydūnas, Laura, 1991). Kai šitą epizodą papasakojau M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojui menotyrininkui Adelbertui Nedzelskiui, jis suabejojo, ar iš tikrųjų taip ir buvo. Priešiškumo šie genijai vienas kitam nejautė, sakė Adelbertas Nedzelskis, bet kiekvienas turėjo savo sritį, ir kokių nors bendrų „pareiškimų“ čia nereikia tikėtis. Gal ir taip, bet, galvodamas apie Vydūną ir M. K. Čiurlionį, aš galiu taipogi prisiminti Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus santykius, kurie taip pat nebuvo geri. Yra ir daugiau panašių pavyzdžių. Tai, matyt, rodo, kad tas godotinas viso ko harmonizavimas yra tik siekiamybė, tik vizija.
Amerikietiški patarimai mums netinka
Yra tokia labai stora amerikietės Jean Carper knyga apie Alzheimerio ligą. (Jean Carper, 100 paprastų dalykų, kurie jums padės išvengti Alzheimerio ligos ir turėti puikią atmintį senatvėje, Obuolys, 2012). Tokios verstinės literatūros dabar labai daug, todėl gali pasirodyti, kad į sveikatos kelią mus varo anglai, vokiečiai ir amerikiečiai. Reikia turėti šiokios tokios savo patirties, kad nesusigundytum užsienietiška sveikatos samprata. Pirmiausia turime suprasti štai ką: naujoji binarinė nomenklatūra (Homo sapiens urbanicus) amerikiečius paliečia kur kas labiau nei mus. Jau nekalbant apie kai kurias Azijos bei Afrikos tautas – perdėm civilizuotai suvokta sveikatos koncepcija jas dar aplenkia… Tad kas yra tie amerikietiški patarimai, išguldyti Jean Carper knygoje? Dauguma reikalavimų – pataikavimas pramogaujančiam miestiečiui, kuris trokšta dar daugiau virtualybės bei prabangos. Apie kokį nors fizinį darbą nėra net užuominos. Tiktai estetiška gimnastika, vaikštynės, svarmenų kilnojimas ir kompiuteriniai žaidimai. Mes tai dar žinome, kad paprastas fizinis darbas darže, sode ar miške yra daug geriau už sportą. Mes žinome, kad ir vitaminus reikia valgyti kartu su mėsdrais, kad žarnose negalima nieko ilgai laikyti, kad negražu vakare eiti gulti nepavargus. Amerikiečiai šito nežino. Bet kiek šioje moksliškų patarimų knygoje gražių ir malonių priminimų: kasdien valgykite uogų, gerkite arbatą, neatsisakykite kavos, mėgaukitės šokoladu, saujomis rykite multivitaminų tabletes, išmokite naujausių sporto pratimų, žaiskite vaizdo žaidimus, gerkite raudoną vyną, kasdien valgykite riešutus, vartokite maisto papildus, vaikščiokite gamtoje, žinokite, kad alyvuogių aliejus yra pats sveikiausias, nepamirškite špinatų, nebūkite vienišas… Beveik visi šitie patarimai yra pertekliniai, jeigu žmogus gyvena ne prabangoje, ne lėtai vaikščiodamas „žavingoje gamtoje“, o nuolat dirbdamas ir aktyviai ilsėdamasis. Išgarsinti vitaminai tikrai bus nereikalingi, jeigu maistas natūralus, o ne sintetinis. O apie vyną, alyvuoges, svetimšalius riešutus ir persikus galima taip pasakyti: niekas neprilygsta mūsų medui, ropėms, pastarnokams ir obuoliams, kurie sunoksta mūsų krašte. Ši taisyklė yra nekintanti, ir nors globalinis medžiagų pernešimas dabar įgauna didžiulį pagreitį, reikia priešintis visoms svetimybėms kiek tik įmanoma. Besipriešindami užjūrio panacėjoms mes būsime arčiau savo prigimties. O prigimtį labiausiai saugo genai, kuriuos paveldime iš savo tėvų bei senelių, o juk jie tai tikrai nežinojo, kas yra alyvuogės, aliejų spaudė iš linų sėmenų. (Be to, būtų gerai nepamiršti, kad aštuoni šimtai milijonų mūsų Žemės gyventojų kasdien badauja.) Amerikoje, žinoma, yra visko. Šalis didžiulė, ir, anot vieno garsaus mūsų poeto, didelėje šalyje daugiau durnių, bet pasitaiko ir išminčių. Bet ir Europoje atsiranda naujos atrakcijos, iš kurių mūsų proseneliai gal ir pasišaipytų. Bet šį kartą neskubėkime nieko smerkti. Kaip, pavyzdžiui, reikėtų vertinti labai tolimą pėsčiųjų piligrimų žygį į Galisiją, švento Jokūbo keliu. Yra autentiškų lietuviškų liudijimų, kaip vargingai, kaip sunkiai ten keliaujama: vargina piligrimus ir troškulys, ir karštis, ir įprasto maisto stoka, bet jėgų keliauninkai kažkaip vis pasipildo – juos veda tikėjimas, kad tas svarbus gyvenimo tikslas, tas beveik mitinis „pasaulio galas“ (geografine prasme) kasdien vis arčiau. Įdomiausia, kad šiuo piligrimų taku kartais kantriai eina ir netikintys. Ir turi, žinoma, savo motyvus. Apie tai kalbėjo poetas ir vertėjas Antanas Gailius, apie tai rašo kultūrologas Algirdas Patackas. Štai jo patarimas: „…riekelė vytinto kumpio, duona, pomidoras. (…) Atsigerti – vanduo su citrinos griežinėliu ir šaukštelis lietuviško medaus. Retkarčiais – lėkštė sriubos pakelės restoranėlyje. Jei šitokios dietos laikysies – devynių kilogramų kaip nebūta“ (žr. Algirdas Patackas, Galindiana arba kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostela, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010).
Štai toks minimalizmas. Aišku yra, kad riebiai ir daug prisivalgiusį keliauninką numarintų karštis, kelio dulkės ir troškulys. Natūralu būtų paklausti, kaip atsiranda kalorijos, reikalingos kasdieniam žygiavimui. Matyt, atsiranda iš tikėjimo. Iš to gilaus tikėjimo, kad šiuo metu tu darai tai, kas yra svarbiausia.