Glaustai nusakykite savo kelią (studijos, darbas po jų), 2014 metų birželio 5-ąją, minint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, atvedusį Jus į dabartines pareigas. Ar tai būta kryptingo ėjimo, ar kokios vadinamosios magnetinės audros kai ką koregavo?
2006-ais baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Tad esu teisininkas.
Prieš ateidamas į šias pareigas 9 metus dirbau Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje (Miestų ūkio departamente). Po to dirbau Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centre prie aplinkosauginių projektų.
O kas atvedė prie aplinkos apsaugos? Atsitiktinumo nebuvo, nes vadovaujuosi ir savotiška vizija: dirbti tai, kas yra būtina. Argi saugoti gamtą nėra būtinybė? Argi Lietuvos visuomenė neturi teisės į švarią ir saugią aplinką? Ar ateinančios kartos neturi teisės į tą pačią sveiką ir saugią aplinką? Atsakant į šiuos paprastus klausimus ir suvokiu dabartinio darbo prasmę. Beje, ir pats save, kaip ir dažnas žmogus, pagaunu: kokią prasmę turi vienokia ar kitokia žmogaus veikla?
Be veiklos prasmės spalvų, dar yra tokia sąvoka, kaipo iššūkis. Nemanau, jog kada vengiau sunkumų, nemanau, jog dabartinė mano veikla yra lengvas pasivaikščiojimas – tai yra tiesiog naujas sunkumas, naujas iššūkis.
Šiame darbo bare aš galiu tobulėti ir kaipo teisininkas, nes susiduriame ir su administracinėmis, ir su civilinėmis, ir su baudžiamosiomis bylomis. Galiu tobulėti ir kaip vadovas, siekiant suvienyti žmogiškuosius išteklius, gebėjimus.
Ruošiantis Jus kalbinti vis užsukdavau į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą: ar jau laikas kalbėtis? Ir vis įsitikindavau, jog galimas pašnekovas yra itin užsiėmęs, tiesiog nevalia trikdyti…
Todėl gal ir prasmingas būtų toks pasiteiravimas: pradėjus dirbti Vilniaus RAAD-o direktoriaus pareigose koks buvo pradinis įspūdis: nieko baisaus, įdomu, kivirčų zona, visiškas laisvalaikio praradimas ar?..
Geriau kalbėti apie pozityvius dalykus. Veikla čia tikrai įdomi, kolektyvas yra sutelktas. Tai, sakyčiau, yra ankstesnio vadovo Rolando Masilevičiaus nuopelnas.
Džiaugiuosi, jog žmonės yra tikrieji savosios veiklos profesionalai, džiaugiuosi, jog po darbo tie profesionalai sugeba atsipalaiduoti (gerąja šio žodžio prasme, turiningai panaudojant laisvalaikį), tinkamai pasiruošti naujai kitos dienos veiklai.
Kokios esminės problemos aplinkos apsaugos srityje yra Vilniaus regione dabar, kas probleminio laukia dar artimoje ateityje, kas – 10 metų (ar ilgesniame) periode, perspektyvoje?
Vos pradėjęs vadovauti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui susidūriau su esmine problema – statybinės atliekos Vilniaus mieste. Esamoje aikštelėje, kuri priklauso UAB „Bionovus“, nustatėme esminius pažeidimus: nesivadovaujama nustatytų sąlygų. Minėtai bendrovei patikėta (pagal Vilniaus savivaldybės paskelbtą konkursą) tvarkyti sostinės statybines atliekas. Konstatavome, jog statybinės atliekos kaupiamos, tačiau nerūšiuojamos. Tai sukelia tam tikrą krizę tvarkant sostinėje atliekas. Aplinkos apsaugos pareigūnai, matydami, jog esama aplinkai kenksmingos veiklos, turi reaguoti nedelsiant. Reikėjo sustabdyti minėtos aikštelės veiklą. Gaila, tačiau Vilniaus mieste alternatyvos nėra – tik vienas operatorius (kainos išskirtinės, t.y. žemos), su kuriuo sudaryta ilgalaikė sutartis. Kita vertus, statybose kasmet naudojamos vis naujos medžiagos, tad tokia padėtis nieko gero nežada. Juk dabar jau nebegalima statybose viską pilti į vieną didžiulį konteinerį. Keičiasi ir priėmimo į aikštelę kainos – nerūšiuotų ir rūšiuotų statybinių atliekų. Išrūšiuotoms atliekoms kainos yra 3-5 kartus žemesnės.
Gaila, tačiau ir dabar aikštelės veikla neatnaujinta – neleidžiama priimti nerūšiuotas, t.y. mišrias atliekas. Manyčiau, jog ir Vilniaus savivaldybės administracijoje deramos iniciatyvos dėl šios problemos nerodoma. Jei sutartis buvo anksčiau pasirašyta neatsižvelgiant į ateities realijas, tad partneriams reikia keisti tą sutartį.
Ar apskritai yra galimybių Jūsų minimoje statybinių atliekų aikštelėje rūšiuoti?
Galimybės yra, tačiau, manyčiau, jog UAB „Bionovus“ netinkamai įvertino galimą situaciją, t.y. atliekų pagausėjo ir… Sutartyje su savivaldybe pareiga rūšiuoti minėtas atliekas yra, tad jei kaštai nebeatitinka realijų, reikia kažką ir koreguoti.
Ar tikrai Vilniuje nėra alternatyvos atsirasti dar kitai aikštelei statybinėms atliekoms?
Yra… Tačiau čia visada susiduriame ir su vietos bendruomenės pasipriešinimu. Juk vadovaujamasi principu: tik ne mano kieme!..
Sostinės aplinkos apsaugos, kiti administracijos specialistai, manyčiau, susiduria ir su kitomis aplinkos apsaugos problemomis?
Be abejo. Visi žino, jog, tarkime, Naujininkuose, Markučiuose esama problemų dėl paprasčiausių nuotekų tvarkymo. Liūdna, jog sostinėje vis dar yra toms nuotekoms, kanalizacijai panaudojamos paprasčiausios išgriebimo duobės. Aplinkos apsaugos specialistas turi sekti, kad tokios atliekos nepatektų, tarkime, į Vilnelę. Labiau ta problema turėtų rūpėti „Vilniaus vandenims“, kaipo šios veiklos operatoriui, įrengiančiam įvadą kanalizacijai bei vandentiekiui greta namo. Tada gyventojams didelių kaštų ir nėra.
Tiesa, dėl paveldosaugos reikalavimų Senamiestyje, Užupyje ir kitur esama problemų – ne visur galima imti ir lengvai tiesti kanalizacijos trasą. Čia esama problemų ir dėl paviršinio vandens nuotakyno…
Sostinėje, ir ne tik šiame mieste, dažnai vakare tenka pastebėti iš privačių namų kaminų kylančius vadinamuosius „nekvapniuosius“ dūmus. Ir įsitikini, vien pagal kvapą, jog čirškinami ir gaminiai iš gumos, ir…
Dirbame ir šia linkme, nes ne paslaptis, jog ir tarp turtingųjų esama chuliganų, ypač, jei tokius veiksmus susieji su aplinkos apsauga.
Esate, ko gero, vienintelis teisininkas visame mūsų šalies regioninių departamentų direktorių būrelyje. Tad pasiteirausiu šitaip: dažnai į praktinės aplinkos apsaugos vadovo kėdę atsisėdęs specialistas konstatuoja, jog viskas būtų gerai, tačiau dar stokojama teisinių instrumentų. Jeigu būtų taip – kokių konkrečiai?
Situacija yra paprasta: sprendimus reikia priimti šiandien, tačiau pamatiniams teisiniams aspektams laiko vis ir pritrūkstama. Kita vertus, tuo ir neturėčiau užsiimti, nes mano veiklos sfera yra kita.
Žinoma, galiu su liūdesiu konstatuoti, jog yra didelė teisinių normų, dokumentų kaita. Visa tai sąlygoja ir ES direktyvų, reglamentų perkėlimas į nacionalinę teisę. Tai ypač aktualu aplinkos apsaugos baruose.
Ar neteko susidurti su situacija, kai vieno įstatymo raidės sako vienaip, o kito – kone diametraliai kitoniškai?
Teko… Tačiau kažką kritikuoti čia – lyg ir tuščias laiko švaistymas. Tiesiog stokojama kompleksiškumo, sisteminio požiūrio. Taip atsitinka ir dėl to, jog žvelgiama ir iš skirtingų žinybų, ministerijų.
Šioje terpėje mano siekis – gauti informaciją iš praktinės grandies, apie blogybes informuojant vadovybę. Kita vertus, teismai per praktinę prizmę taipogi turėtų teikti išaiškinimus ir išvadas.
Kaip čia dabar neprisiminsiu praktiką (gerąją ar blogąją?) teismuose, kai vykdydamas aplinkos apsaugos pareigūno įgalinimus Ukmergės rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Jonas Čivas surašė protokolą gamtinės aplinkos darkytojui, tačiau buvo patrauktas atsakomybėn dėl vadinamojo pažeidėjo orumo ar garbės pažeidimo… Kodėl teismas tampo pareigūną, teisėtai ginantį valstybės, visuomenės interesus, kartu lyg ir ginant pažeidėją?
Žinau tą atvejį. Jonas Čivas visiškai išteisintas, niekuo dėtas dėl to orumo… Tačiau mūsų šalies Konstitucija niekam neuždaro kelio teismo link, manant, jog teisės galimai yra pažeidžiamos…
Brakonierius-kilpininkas, galabijantis ir kankinantis stirnaitę, taipogi turi galimybę „pakviesti polkutei teismuose“ įvairiausio rango gyvosios gamtos apsaugos pareigūnus?
Deja, taip. Tačiau po to gali tekti brakonieriui atlyginti ir visas abiejų pusių bylinėjimosi išlaidas… Esmė ir išvada yra viena: pareigūnas visada turi dirbti tiksliai.
Vilniaus RAAD-as yra probleminis jau vien tuo, jog pagrindinė šerdis – sostinė – ir didmiestis, ir įvairiausių interesų sąrangos… Kaip sekasi bendradarbiauti ne vien su sostinės, o ir su kitų rajonų savivaldybėmis?
Iš tikro sostinėje esama daugiausia ūkio subjektų. Vienam Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros pareigūnui tenka apie 70 tūkst. gyventojų (kai kituose regionuose esama kelis kartus, ar net 10 kartų mažiau).
Tad galiu teigti, jog viskas koncentruojasi Vilniuje. Žinoma, nepamirštame ir gyvosios gamtos, ir nuotekų bei atliekų tvarkymo, ir saugomas teritorijas, kurių gausu aplinkiniuose rajonuose, esančiuose mūsų departamento specialistų akiratyje. Specifinis rajonas – Trakai, traukiantys ir turtinguosius, ir šalies svečius. Specifinis rajonas – ir Šalčininkai, kur sprendžiant gamtosaugines ar aplinkosaugines problemas reikia įsiklausyti ir į tautinius vietos gyventojų interesus, reikia išvengti nesantaikos. Čia nieko geresnio nepasakysiu: gamta yra visų namai.
Regioninis buitinių atliekų sąvartynas Kazokiškėse visada buvo ginčų (net ir teisminių) arena. Kuo ši arena Jums yra patraukli (ar nepatraukli) dabar?
Daugeliui žinoma, jog Kazokiškių sąvartynui buvo panaikintas Taršos integruotos prevencijos leidimas (TIPK-as). Procedūros buvo atliekamos iš naujo. 2014 metų rugsėjo mėnesį TIPK-as išduotas naujas. Tai atliko jau ne mūsų departamentas, o Aplinkos apsaugos agentūra prie Aplinkos ministerijos (minėtoji agentūra, teisingiau – jos teritoriniai padaliniai, esantys prie ankstesniųjų RAAD-ų, tuo užsiima nuo praėjusių metų liepos mėnesio). Gerai, jog toji funkcija nuo RAAD-ų veiklos atskirta.
Turime mažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekius. Tad ir į Kazokiškes pateks kasmet vis mažiau atliekų. 2014 metais patenka jau 50 proc. mažiau biologiškai skaidžių atliekų (nuo 2000 metu kiekio). 2020-ais turime deponuoti sąvartyne ne daugiau 35 proc. Tokie yra europiniai reikalavimai. Tikiuosi, jog ateityje iš Kazokiškių vis labiau išgausime dujas.
Vietos bendruomenė, be abejo, nenori, jog greta būtų sąvartynas. Tačiau Kazokiškių problema buvo, sakyčiau, politinė…
Kai viskas Jums bus aišku, ateis naujas rotacijos metas. Politikas (ne specialistas, ne praktikas) pareikš Jums, tarkime, nepasitikėjimą, t.y. spaudoje, nė rankos nepaspaudžiant, paskelbs, jog atsisako Jūsų paslaugų. Ar tokia situacija Jums neatrodo bent jau ydinga?
Esu paskirtas konkursu penkerių metų kadencijai. Tačiau šį rudenį regionų aplinkos apsaugos departamentai taps Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos padaliniais. RAAD-ų specialistai (iš jų – ir vadovas) prieš tai gauna atleidimo lapelius – reorganizacija… Žinoma, kiekvienam gali būti pasiūlyta eiti (arba – ne) užimamas pareigas.
Suprantu, jog kiekvienas vadovas turi turėti galimybę surinkti savo komandą. Tačiau ar ne sunkiau yra išsiugdyti gerus specialistus, gerus padalinių vadovus…
Yra toks sakymas: valstybinis mąstymas. Kažkas tada mąsto, jog valstybės interesai – niekiniai: atėjau, pamačiau, išspyriau tuos, kurių nereikia… Juk esama ir suvis neatsakingų politikų?..
Žinios – viena, gebėjimas taikyti žinias – kita. Politikavimas – dar kita sfera. Patirtis kaupiama daugelį metų. Todėl ir aplinkosaugoje, jei viso to neįvertiname, atsiranda rimtos spragos.
Rotacija, atsinaujinimas – gerai, tačiau kiekvieną žmogų, specialistą, patyrimą reikia ypač vertinti.
Jei manote, jog turite teisę į laisvalaikį, kaip jį „sandėliuojate“ – „duoklės“ namams, medžioklė, žūklė, grybavimas, teatrai, koncertai, kelionės, sportas ar net… alus?..
Regis, pusmetį laisvalaikio kaip ir neturėjau. Gal tik savaitgaliais. Ir jie šiek tiek darbuose „sutirpsta“.
Beje, nepaminėjau, jog 1998-ais baigiau Kūno kultūros akademija, esu boksininkas, tad ir gamtosaugos inspektoriaus poste vaikantis brakonierius tai galėtų praversti… Kaipo žmogui, nesvetimi ir visi paminėtieji laisvalaikio dalykai, tačiau kaip boksininkui alus – lyg ir netinka…
Geros kloties Jūsų atsakingoje ir garbingoje veikloje.
Augusto Uktverio nuotrauka
