Šiuolaikinės mumijos
Sąvartynas kapinėse
Iki šiol mokslas negali paaiškinti visų reiškinių, susijusių su kūno irimu po mirties. Kas vyksta su kūnu, jį palaidojus? Iš pirmo žvilgsnio, palaikų laikinumas nekelia jokių abejonių, tačiau ir čia, pasirodo, ne viskas taip paprasta.
Taip, netrūnijančių kūnų buvo randama ir anksčiau, jau nekalbant apie specialiai balzamuotus. Bet štai nauja sensacija: kūnai žmonių, palaidotų per pastaruosius trejus dešimtmečius, neirsta! Numirėliai metų metais guli kapinėse, bet atrodo taip, tarsi vakar būtų užkasti. Tokias išvadas, atlikę tyrimus, padarė šveicarų mokslininkai. Kur slypi šios anomalijos paslaptis?
Užbalzamuoti…konservantais
Pirmieji į nenatūralią europietiškų lavonų būklę dėmesį atkreipė vokiečių medikai. Mokslinės – praktinės konferencijos Diuseldorfe metu teismo medicinos ekspertas Werneris Schtolzas pareiškė: „Per pastaruosius trejus metus, kai vyko prieš trisdešimt metų palaidotų žmonių ekshumacija, buvo aptikta, kad kūnai praktiškai neyra. Jie atrodė taip, tarsi būtų palaidoti viso labo prieš porą savaičių.“
Stebėdamas ekshumuotų žmonių palaikų, palaidotų prieš trejus dešimtmečius, irimo procesus, profesorius Reineris Hornas iš Vokietijos Kylio miesto taip pat padarė netikėtą išvadą: šių dienų europiečių palaikų puvimo žemėje laikas pailgėjo iš esmės. Tarp priežasčių profesorius nurodė didelį konservantų vartojimą maiste, atjauninančios kosmetikos naudojimą, t.y. faktinį žmonių „užsibalzamavimą“ dar gyviems esant.
Problema buvo aptarinėjama laidotuvių verslo specialistų konferencijoje, surengtoje Šveicarijoje. Direktoriai kapinių, esančių tokiuose dideliuose miestuose, kaip Hamburgas, Paryžius, Kelnas ir Milanas, pareiškė, kad jiems jau šiandien stinga žemės plotų naujiems palaidojimams. Juk remiantis sanitarinėmis normomis, senojo palaidojimo vietoje naują kapą galima iškasti tik praėjus 17 metų, tačiau šiandien iki to laiko palaikai būna puikiai išsilaikę ir visai nenori irti.
Maistui vartojami nevalgomi dalykai
Šveicarų mokslininkai, kruopščiai ištyrę neirstančius kūnus, iškėlė tris galimas priežastis, kuriomis remiantis, šių dienų lavonai neskuba pavirsti dulkėmis.
Pirmoji priežastis – ekologinė. Šiandien daugelyje teritorijų dėl dirvos užterštumo praktiškai visiškai išnyko bakterijų rūšys, atsakančios už palaikų irimą.
Antroji versija: priežastis slypi atjauninančioje kosmetikoje. Anomalija maždaug sutampa su laikmečiu, kuomet žmonės pradėjo naudoti specialius kremus nuo senėjimo. Rezultatas – oda ir viršutiniai audiniai dar žmogui gyvam esant tarsi užsibalzamuoja ir po mirties užkerta kelią natūraliam irimo procesui.
Trečioji versija: konservantai, kurių dideliais kiekiais esama mūsų maisto produktuose, gazuotuose gėrimuose, saldumynuose ir praktiškai visuose greitojo maisto patiekaluose. O kūno mumifikacija vyksta dėl to, kad konservantai, patenkantys į žmogaus organizmą su maistu, per visą gyvenimą kaupiasi ir vėliau stabdo natūralų kūno irimo procesą. Būtent ši versija mokslininkams atrodo labiausiai tikėtina ir, ko gero, labiausiai neguodžianti.
„Pakeisti raciono mums jau nepavyks, juk pasaulis konservantų prikimšto maisto kasmet vartos vis daugiau ir daugiau, – įsitikinęs daktaras Werneris Schtolzas. – Ir ne vien europiečius ši problema jaudina: amerikiečius ji palietė jau prieš trisdešimt metų, bet jų šalies teritorija kol kas leidžia plėsti kapines“. Tuo pat metu tyrinėtojai padarė išvadą, kad šiuolaikiniai maistiniai priedai visiškai ne pagal skonį kirminams – nematodoms Pelodera ir Sarcophagus mortuorum, taip pat puvimo bakterijoms. Numirėlių minkštieji audiniai nevirsta puvėsiais. Šis reiškinys paplitęs dėl baktericidinių medžiagų, išsaugančių produktus ilgą laiką.
Pirmąsyk ši problema buvo paliesta Prancūzijoje, kai, perlaidojant kūnus, praėjus penkeriems metams nuo jų palaidojimo, buvo aptikti nukrypimai nuo negyvėlių irimo procesų. Lavonai priminė vaškines figūras, mat puvimo bakterijos nepaveikė jų dėl konservantų, susikaupusių minkštuosiuose audiniuose.
Skirtingai nuo mumifikacijos, kai kūnas sauso klimato sąlygomis ir aukštoje temperatūroje visiškai išdžiūsta, negyvėlių minkštųjų audinių virtimas lavoniniu vašku dar iki galo neištirtas. Anksčiau jis buvo pastebimas kraštutinai retai, tik tomis sąlygomis, kurios būdavo nepalankios žemesniųjų organizmų veiklai, pavyzdžiui, kai prie mirusiojo kūno nepatekdavo oro. Lavoninio vaško susidarymas dar vadinamas negyvėlio „išsimuilinimu“, kadangi jo audiniai iš dalies primena muilą.
Šis procesas paprastai prasideda po neilgo puvimo: lavonas virsta vientisa, lengvai blizgia mase, savo išvaizda primenančią kietus riebalus, kurie neskleidžia beveik jokio kvapo ir lydosi aukštoje temperatūroje.
Lavoninis vaškas iš esmės susiformuoja odoje, poodinėję ląstelienoje, raumenyse ir kauluose, kartais – ir vidaus organuose. Tuo metu dažnai išlieka išorinė organų forma, o po mikroskopu galima rasti audinių, gerai išsaugojusių savo sandarą.
Mokslininkai laikosi vieningos nuomonės, kad normaliai bakterijų veiklai trukdo konservantai, susikaupę lavonų minkštuosiuose audiniuose. Be to, paaiškėjo, kad lavono „pasidengimui muilu“ didelės įtakos turi žmogaus nutukimas, kadangi būtent riebaluose konservantų susikaupia daugiausia.
Konservantai ir priedai
Iš esmės konservantai ir stabilizatoriai veikia kaip antibiotikai ir sąlygoja bet kokio biologinio aktyvumo procesų nutrūkimą. Tokioje aplinkoje gyvenimas tampa neįmanomas ir bakterijos žūsta, o tai ilgiau išsaugo produktą nuo gedimo.
Žmogus gi susideda iš gausybės pačių įvairiausių ląstelių ir turi didelę kūno masę, todėl, skirtingai nuo vienaląsčių organizmų, nežūsta nuo konservantų. Bet kuriuo atveju ne iškart, visa ši bjaurastis susikaupia iki kritinės masės per tam tikrą laikotarpį, sąlygodama skirtingų organų mutacijas, chroniškų ligų atsiradimus ir vėžinių susirgimų vystymąsi.
Vienas iš pačių pavojingiausių – konservantas E 240 (formaldehidas), jo gali būti konservuose (grybuose, kompotuose, uogienėse, sultyse). Daugybės žalingų priedų yra ir tarp dažiklių. Iš dalies uždraustas E 121 (сitrusinis raudonas dažiklis) ir E 123 (amaranto dažiklis), jų paprastai yra saldžiuose gazuotuose gėrimuose, saldumynuose, spalvotuose leduose. Moksliškai įrodyta, kad šie trys priedai gali inicijuoti piktybinių auglių vystymąsi.
Išvada paprasta: reikia dėmesingiau skaityti užrašus ant etikečių, kad nenupirktumėte, pavyzdžiui, krakmolo, turinčio dešros skonį, spalvą ir kvapą. Kai kurie priedai žalingi tik vartojant dideliais kiekiais, tačiau kancerogenai gali kauptis organizme ir, laikui bėgant, duos apie save žinoti.
Bet kurių produktų modifikacija paverčia juos potencialiai žalingais sveikatai. Sintetinių skonio ir spalvos stipriklių naudojimas – organizmo apgaulė. Ilgas produktų saugojimo laikas – tikras požymis, jog juose daug konservantų, naikinančių ne tik irimą keliančias bakterijas, bet ir žmogaus kūno ląsteles.