… Įsišnekėjus pamaniau, jog Valentinas save, regis, dažniau tapatina su miesto, o ne gamtos pasauliu. Tačiau taip tik gali atrodyti, nes miestas – taipogi pati tikroji gamta. Argi ten nėra medžių, paukščių, upės, padangės, debesijos… Teiraujantis pašnekovo kuo ta miesto gamta buvusi patraukli dar vaikui esant, netrunku įsitikinti, jog pavasarinis ledonešis esąs vienodas tiek mieste, tiek ir kaime. Dar berniūkštis Valentinas nuo Nerimi plaukiančių ledo lyčių sumanė tikrinti upės gylius (net matuoklę tam buvo susikonstravęs!). Bent du metelius šitaip elgėsi… Žinoma, netoli kranto, tačiau ant plaukiančios ledo lyties plūduriuojant. Ir nutiko tai, kas ir turėjo nutikti – maudynė šaltame pavasario, kovo mėnesį, vandenyje. Viskas baigėsi gerai, nes ir tada Valentinas į klaidžius ir gilius vandenis ledo lytimi neplaukęs, tad Neries gyli matavęs ne vien kartimi, o ir savomis kojomis, į krantą išnešančiomis…
Tokiais sakiniais tiesiog nenorėčiau kam įteigti, jog Valentinas buvęs padauža, greičiau – savojo kelio ieškotojas. Kaip ir daugelis jaunų žmonių. Šiek tiek – romantikai, šiek tiek – realistai.
„Vilnietis esu nuo ketverių metų, kai tėvai atsikėlė gyventi į Vilnių (į Žvėryną) iš Radviliškio krašto, iš Grinkiškio. Tad ankstyvojoje vaikystėje susipažinau ir su kaimais, buvusiais dabartinėse Viršuliškėse, Karoliniškėse… Tiesa, dar buvau mažas ketverių metų vaikelis, kuris netrukus su tėvais apsigyveno jau Antakalnyje. Mokantis dabartinių Užupio bei Antano Vienuolio gimnazijų ankstesnėse buveinėse atsivėrė kitos buvusios Vilniaus panoramos. Buvau fizikos bei matematikos sustiprinto parengimo klasėje, nors nebuvau koks virtuozas nei fizikoje, nei matematikoje, gal tik išmokau į viską žvelgti atidžiau. Tad gal ir pradėjau ieškoti kokių kitokių kelių. Dešimtoje klasėje parūpo jūrų ir vandenynų tyrimų sfera, maniau, jog reikia įsigyti vandenynų žinovo (okeonologo) specialybę. Tačiau tuo pat metu į rankas pateko Vilniaus universiteto studentams skirtas laikraštis „Tarybinis studentas“, kuriame Česlovas Kudaba, tuometis Gamtos fakulteto dekanas, kvietė studijuoti gamtos mokslus. Atkreipiau dėmesį į sakinį, kuris lyg ir buvo toks: „Mūsų specialybės studentai tyrinėja Indijos vandenyno dugną, Kamčiatkos ugnikalnius…“. Pagalvojau, jog iš Lietuvos vykti mokytis į Maskvą gal ir suvis nereikia. Ir pasirinkau geologo specialybę. Priėmimo komisijoje buvęs pats Česlovas Kudaba dar pasiteiravo apie mano pomėgius. Atsakiau, jog renku kai kuriuos akmenis, mėgstu keliauti… Česlovas Kudaba pasidžiaugė: kaip tik tokių ir reikia…“ – pasakojo Valentinas Baltrūnas.
Tuometis Gamtos fakulteto dekanas neretai paakindavo savo studentus tokia fraze: „Nesvarbu ką baigsi, svarbu – kuo būsi!“. Tai – lyg ir sakymas, jog specialybė tik turi atverti langus į platesnį pasaulį: ir į pasirinktojo mokslo gelmes, ir į literatūrą, ir į meną, ir… Juk toks būtent ir buvo Česlovas Kudaba, kurį reikėtų ne vien mokslininku (o ir rašytoju, ir etnografu, ir…) vadinti…
Tiesa, prieš renkantis geologo studijas, su draugu Valentinas užsukęs į Medicinos fakulteto prozektoriumą. Tyrinėjamų lavonų vaizdas, formalino ir kitokie kvapai tenai nesužavėjęs, tad ir likęs prie ankstesniojo pasirinkimo.
Savotišką pėdsaką Valentino Baltrūno gyvenime ar nebus suvaidinęs ir geografijos mokytojas, mokslinę disertaciją apgynęs Antanas Ivanauskas (ir Pedagoginiame institute dėstęs), vadovėlio mokykloms „Lietuvos TSR geografija“ autorius, regis, pelnęs ir valstybinę premiją. Antanas Ivanauskas visus vaikus mokė turistinių ir orientacininko gudrybių.
„Kai sukau geologijos link, galimas dalykas, esama ir Antano Ivanausko gražiosios veiklos užkrato“, – sakė Valentinas Baltrūnas.
Tiesa, mokykloje klasės auklėtojas ir lietuvių kalbos mokytojas Petras Steponavičius agitavęs ir už lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Mat sakinio suvaldymas – taipogi visada buvęs Valentino Baltrūno stiprybė (mokykloje buvo Kristijono Donelaičio literatūrinio konkurso laureatas, – Valentino kūrinys visiems buvo skaitomas aktų salėje). Namuose užsiminus tėvams apie tai, jog galėtų būti žurnalistu, iš mamos (pedagogės bei žurnalistės, dirbusios ir „Tarybinėje moteryje“) išgirdo, jog abu tėvai jau tarnauja valdžioms (tėvas – Aleksas Baltrūnas, rašytojas, buvęs bent aštuonerius metus ir žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiasis redaktorius, kurį sovietiniai ideologai nuolat „skalpavo“: tai už smuikininkės, kurios giminės išvažiavo į Izraelį, portreto publikavimą viršelyje; tai už kraštotyros propagavimą, tai…), vargsta, kam to vargelio reikia jų vaikui…
Tačiau nutiko ne kitaip, juk ir nūnai Valentinas redaguoja specializuotą žurnalą „Geologijos akiračiai“ (nors sako: septynis metus jau redaguoju – gana, juk kas ketvirtį išleidžiant atskirą numerį reikia dar pačiam ir lėšas surasti!) ir mena mamos sakymą apie tai, jog mokėjimas rašyti yra Dievo dovana ir geologui, ir mokslininkui.
Teiravausi savo pašnekovo: kažin, ar naudinga mokslininkui, kai jis imasi mokslo populiarinimo, mokslinių žinių, informacijos pateikimo visiems suvokiama „kalba“, vietoje to, jog susikoncentruotų ir koptų, koptų, koptų į didelį mokslo kalną?..
„Išsibarstymas… Čia neretai prisimenu ir savo tėvą – Aleksą Baltrūną, kuris buvo ne vien rašytojas, o ir visuomenės veikėjas, kaip dabar sakoma. Rašytojas Jonas Avyžius tėvą vis protindavo, jog reikia pusmetį „užsidaryti“ kaime, tada ir parašysi geresnį, solidesnį romaną… Gal ir mano gyvenime esama to, ką vadiname „išsibarstymu“. Juk buvau ir geologų profsąjungos pirmininkas, vadovavau dešimtmetį ir Geologijos institutui (tada, kai finansavimas vis mažėjo, kai teko per tą laikotarpį apie 100 žmonių atleisti iš darbo), ir… Dabar pagalvoju, jog tai tik išdarkė mano, kaip mokslininko, gyvenimą.
Kita vertus, kažkas iš mokslininkų ir su visuomene turi bendrauti… Nors ir čia tuoj nedraugiškų frazių susilauki. Kad ir dėl to Geologijos muziejaus, kuris patapo savotišku informacijos visuomenei centru. Tačiau ir čia, manau, turi būti nuomonių įvairovė“, – kalbėjo Valentinas Baltrūnas.
… Pašnekovui užsiminiau ir vieną žodį: tirpsmas… Ištirpsta kaimai, ištirpsta specialybės… Gal tai ir laiko, paskui kurį vis nespėjame, primesta kažkokia vektorinė lygtis, kurios vedamoji rodyklė mums lyg ir neaiški… Kokia toji „tirpsmo lygtis“ yra geologų gretose?
„Tikrai, kilo grėsmė ir ruošiant pamainą dabartiniame geologams – ir mokslininkams, ir praktikams. Gerai, jog tuo (dėl vadinamųjų tikslinių studijų) rūpinasi tokios asmenybės, kaip Ginutis Juozapavičius, Antanas Marcinonis… Tada atsiranda daug vilčių. Gal atsikurs ir vadinamoji klasikinė geologija bei mineralogija, neminint jau inžinerinės geologijos, hidrogeologijos… Dabar visa tai tarsi apjungta. Bandymas mažinti Lietuvoje studijų programų skaičių dar neliudija, jog esama klestėjimo… Viską, esą, nulemia stojančiųjų skaičius.
Gal tie stojantieji pagausėjo kolegijose? Jose nedėsčiau, tik trijose aukštosiose mokyklose, tad čia daug kalbėti (apie kolegijas) ir nenorėčiau. Kita vertus, jei kolegijoje suteikiamas bakalauro laipsnis, gal to irgi kai kam pakanka… Ne visur juk reikalingas specialistas su magistro laipsniu. Gal tik ten, kai siekiama eiti mokslininko keliu“ – kalbėjo Valentinas Baltrūnas.
Su neslepiamu pesimizmu jis užsiminė apie tai, jog valstybė nustojo finansuoti mokslinius tyrimus.
Minėjo, jog Europos Sąjungos mokslo finansavimo vidurkis 2016-ais siekė 2,2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Atskirose šalyse: Suomijoje – 6 proc., Švedijoje – 7 proc., o Lietuvoje – 0,2 proc. (tik 1998-ais, regis, buvo 0,7-0,8 proc. nuo BVP, po to – chroniškas menkimas).
„Geologijos institute 1991-ais buvo 230 darbuotojų. Dabar (sujungus su Geografijos institutu) mūsų ir 50 nebeliko… Buvęs Geologijos instituto pastatas T. Ševčenkos gatvėje stovi tuščias jau trečiuosius metus… Analogiška situacija ir kitose sferose. Greta mūsų esantis 6 aukštų Biochemijos instituto (darbuotojai atsidūrė Saulėtekyje) patalpos rymo tuščios jau trejetą metų“, – sakė pašnekovas.
Tikras klaustukas – mokslinės veiklos finansavimas… Pasak pašnekovo, šiandienos mokslininkas komandiruotėms, stažuotėms, dalyvavimui konferencijose, tyrimams lėšų negauna. Girdi, dalyvaukite konkursuose, turėsite galimybę vykdyti projektus. Lietuvos mokslo taryba tokius konkursus skelbia, tačiau iš 8 paraiškų patenkinama tik viena. Tad iš 8 mokslininkų grupių tik viena simboliškai „nusipelno gyventi geriau“: gali dalyvauti konferencijose, gali nusipirkti cheminių reagentų… Štai koks pasiekimas…
Kodėl Europos Sąjungos milijardinės lėšos, skiriamos Lietuvos mokslo plėtrai, deramai mokslui taip ir nebuvo panaudotos? Viskas buvo panaudota statyboms. Įsisavino projektuotojai, inžinieriai, statybininkai. Kažkam atrodė, jog reikia įsteigti ne vieną, o bent penkis vadinamuosius mokslo (silicio) slėnius – viskas bus gerai, mokslininkai turės meškeres. Galop paaiškėja, jog pačių mokslininkų nebelieka… Tie siliciai, tarsi smėlis, – pro pirštus… Nieko saujoje nebelieka… Ir įranga brangiausia tik kėpso…
Kodėl europinės milijardinės lėšos nebuvo skiriamos mokslui? Pasirodo, buvo galima skirti, tačiau… Dabar tik galime „pasidžiaugti“, jog mokslui Lietuvoje skiriama 10 kartų mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse.
Ką daryti, kad Lietuvoje atsiradę vadinamieji mokslo slėniai virstų aukštumomis?
„Gal atsigaus… Žinoma, Lietuvoje būtų užtekę ir vieno vadinamojo slėnio, Lietuva – ne JAV. Juk mokslas atsiranda ne gražiuose pastatuose, o protingose galvose. Tas galvas ugdyti gal kiek ir padeda stažuotės, tačiau argi to užtenka. Iš geologų ir geografų mokslininkų nūnai tegirdima: jei kas išėjo į pensija, į jo vietą naujas jaunas specialistas nepriimamas. Baigusieji universitetą pas mus ir neateina. Ryžtasi imtis kai kas doktorantūros, tačiau apgynus mokslinę disertacija darbas tikrai nėra garantuotas. Buvo vienas doktorantas, kuris apgynė darbą moksliniam laipsniui gauti, tačiau kitądien išvyko mokytojauti į Alytų…“ atsdūsta pašnekovas.
Gal regionuose mokslininkui geriau? Deja… Kai kam apgynus geriau banke dirbti, suvis kitoje srityje. Ką beveiksi, kai doktorantui dėl darbo vietos mokslininkų terpėje – striuka situacija.
… Kai Valentinas Baltrūnas dirbo Lietuvos edukologijos institute, turėjo profesoriaus pareigas. Išėjus „ištirpo“ ir garbingas profesoriaus vardas. Pasirodo, ne kiekvienam profesoriaus vardas išlieka (sako, jog anksčiau kai kas turėdavo ir profesoriaus ar docento vadinamuosius diplomus), nors kone visi Valentiną Baltrūną profesoriumi vadina. Popieriai „tirpsta“, atmintis – ne… Nebėra habilituotų daktarų, nelieka ir profesorių?.. Tiesa, jei universitetas turi lėšų, suteikia profesoriaus emerito vardą. Baisu, jog visi Lietuvoje ilgai gyvena, tad ir su emeritais profesoriais – striuka padėtis…
„Štai ir mano sūnus į doktorantūrą įstojo Oslo universitete (Norvegija). Norėčiau, kad tik į Lietuvą su vaikaičiais sugrįžtų“, – vėl tarsi sau, tarsi pašnekovui sako Valentinas.
Jam optimistiškai užsiminiau, jog Gamtos tyrimų centras (GTC), kurio sudėtyje dirba ir geologai, sudaro galimybes laisvanoriškai dirbti ir vadinamiesiems Lietuvos mokslo senjorams, tokiems, kaip habil. dr. Valentinas Baltrūnas. Leidžiama naudotis kabinetais, esančia įranga juose, kad tik atsirastų mokslinės publikacijos, įrodančios GTC veiklos pozityvumą (publikuojant straipsnį reprezentaciniuose užsienio šalių mokslo leidiniuose, gaunamos ir lėšos iš lietuviškosios ministerijos).
Sakau atsisveikindamas Valentinui Baltrūnui: džiugu, jog esama galimybės mokslui nusipelniusiems vėl pabūti mokslininkų terpėje.
… Patyrusį, įvairius vėjus pergyvenusį mokslininką Valentiną Baltrūną visada malonu kalbinti. Šnekteli ir džiaugiesi, jog atsidūrei tarsi kokiame intelekto ir inteligencijos magnetiniame lauke. Laukinio kapitalizmo kaitriosios saulės iškamuotame lauke tarsi atsiranda nuostabūs želmenys, kurie liudytų optimizmo galias, pesimizmo žaismę, vedančią tik optimizmo link… Gal tai – tik graži vaivorykštė, tačiau bendraujant su Valentinu Baltrūnu imi ir pamanai, jog visi pesimistiniai šunkeliai ir bevedantys optimizmo link.
Augusto Uktverio nuotrauka
