Šlapdribai nubloškus paskutiniuosius medžių lapus ant žemės, pamiškėse ryškiau suraudonuoja šermukšnių uogelių kekės. Mįslė klausia: „Viršuj medžio ugnis dega; kas?“. Žinoma, tai šermukšnis (Sorbus aucuparia)! Pasak senolių išminties, jei kuriais metais šermukšniai užsiaugino daug uogų, tai laukia ankstyvas ir šaltas ruduo. Ar ne taip ir buvo šiemet? Šalnų pakąstos uogos praranda kartumą ir jas mielai kabliuoja paukščiai, stiprindamiesi kelionei į šiltuosius kraštus ar pasilikę Lietuvoje žiemoti. Kartu plačiai išsėja jų sėkleles. Būtų pilni miškai šermukšnių, tačiau medelių žievę mėgsta griaužti briedžiai ir elniai. Zuikelis paskabo jaunas šakeles, o stirnos ir pabirusias uogas surenka.
Kaime šermukšnių lapais sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves – tai apsaugo jas nuo greito gedimo. Uogų įdedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, midų. Sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės“. Botanikai pasakys, kad toje uogelėje karotino dusyk tiek, kiek morkoje, o vitamino „C“ kiekiu ji prilygsta citrinai. Gausu ir kitokių vitaminų, rauginių medžiagų, obuolių rūgšties. Todėl kaip vaistas labai vertinamas šermukšnių medus, kurio bitelės prineša gegužės mėnesio gale. Tirštas šermukšnių žydėjimas pranašaująs gausų ropių, žirnių ir bulvių derlių, o smėlėtose dirvose gerai derėsią avižos ir kviečiai. Šermukšnio mediena tvirta, sluoksniai skirtingų atspalvių, viduriukas rausvas; ji tinka tekinimo darbams, drožybai. Žievė naudota vilnoniams siūlams dažyti.
Betgi įdomiausias šis medelis savo mitologiškumu. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antruoju įvardijamas šermukšnis. Jo malkos taip pat tinkančios apeiginei ugniai. Dzūkijoje, tarp Tiltų ir Dargužių kaimų, kaip tik ir auga tokia pora: po galiūnu ąžuolu prisiglaudusi šermukšnėlė. Dieveniškių apylinkėse dar atmenamas toks labai įdomus prosenoviškas paprotys. Pasak pasakotojos iš Žižmų kaimo, „seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo iki savo mirties. Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to medžio paguodos ieškoti“. Štai kaip prasiskleidžia lietuvio pasaulėjauta: prie medžio paguodos ieškoti…
Ir pagalbos iš šermukšnio galima paprašyti. Tarkime, žvejys vis traukia ir traukia tuščią tinklą. Kitą kartą, „išeidamas į marias“, turi į tinklą įpinti šermukšnio šakelių ir tokį pertraukti per trobos slenkstį. Skandinavų kraštuose senovėje medžiotojai bei žvejai šermukšnio medelį palenkdavo ir po juo su visais savo įnagiais praeidavo, – kad laimė neaplenktų.
Lietuvių sakmėse pasakojama, kad šermukšnio medelyje gyvenančios kalvių dvasios. O kalvis juk kitados nukalė žmonėms saulę, pasilypėjo ant savo trobos stogo ir pakabino ją danguje. Ši sakmė 1261 metais užrašyta rusų metraštyje (vadinamoje Malalos kronikoje), kur pasakojamas ir Sovijaus mitas apie baltų gentyse įsigalėjusio mirusiųjų deginimo papročio kilmę. Apskritai, šermukšnis mitologijoje siejamas su dangiškaisiais dievais, pasaulio kūrėjais. Todėl jo labai bijančios požemio bei vandenų dievybės, chtoniškieji gaivalai. Šermukšnine lazda galima nesunkiai nuo velnio atsiginti. Tik reikia žinoti, kaip smūgius jam atseikėti, – ogi skaičiuojant! Nes kartą su šermukšnine gavęs velnias prašo: pridėk antrą! Bet jei sudavei antrą, tai skubiai šerk ir trečią. Arba mušdamas tą nenaudėlį, vis sakyk – viens, viens, viens – tik taip velnią įveiksi. Mat poriniai smūgiai šėtonui vis naują stiprybę teikia. Labai nemėgsta jis šermukšnio, net vardo nesugeba ištarti; velniui teišeina… „mukšnis“.
Apsibrėžus šermukšnine lazda ratą, jokios pragaro galybės nebebaisios. Štai per Jonines laukiant paparčio žiedo pražydėjimo, būtent taip ir reikia padaryti, – ir jokia baidyklė neperžengs užbrėžtos ribos. Lygiai ir kitos velnio aplinkos mitinės būtybės vengte vengia šermukšnio. Todėl jo šakelėmis Joninių išvakarėse apkaišomos tvarto durys, – kad ten raganos neįlįstų. Mat šermukšnio lapas susideda iš devynių pailgų lapelių. Kol ragana visus lapelius suskaičiuos, tai ir gaidys užgiedos… Reikšmingas skaičius dar labiau sustiprina medelio galias. Paleidžiant naktigonėn arklį, prie jo nugaros pririšama šakelė, – laumės nenujodys. Iš rūtų darželio kurmius galima išveisti, į jų landas šermukšnio šakelių prikaišiojus. Žemaičių krašte pradėtą trobos statybą laimindavo tokia apeiga: vyriausias šeimoje atžagaria ranka paimdavo dvylika metų augusį šermukšnį ir septynis kartus vilkdavo aplink pirmąjį namo rentinį.
Įdomi legenda būdavo pasakojama apie Pažaislio bažnyčią. Velniai ją, ką tik pastatytą, tarėsi sugriauti. O „seimą“ laikė sulindę į seno rato stebulę. Tai pamatė pats bažnyčios statytojas kunigaikštis Pacas. Liepė stebulę kuo skubiausiai užkalti šermukšniniu kaiščiu ir įmesti į ugnį. Taip tie pikti kėslai ir pražuvo…
Stebuklingos šermukšnio medelio savybės, todėl ir mūsų dienomis prie dažnos sodybos vartų raudonuoja paguodos medelio uogos.
Redakcijos archyvo nuotrauka
