Patarlė sako: „Laiku nepasėsi, žiemą badą kentėsi“. Todėl sėjos darbas apgaubtas didele atida; čia nuo senų senovės išlikę daug tikėjimų ir maginių atodairų. Jose – taip pat ir vertinga, šimtmečiais kaupta patirtis, tėviškės gamtos pažinimas.
Sėjos metą senolių patarimais rinkdavo pagal gamtos požymius: avižas sėjo, kai ievos pražysta, kanapes – kai epušė parausta, žirnius – obelims baltais žiedais apsipylus, pupas – klevams savo žiedus išskleidus, agurkus – vyšnioms pražydėjus, linus – pradėjus kadagiams ir šermukšniams kvepėti, miežius – putinams žydint, bulves sodino obuoliukams užsimezgus. O dar geriau sulaukti tinkamos mėnulio fazės, nes nuo jos priklauso gyvybės pulsacija gamtoje. Bendriausia taisyklė, kurią žino visos kaimo močiutės, tokia: tuos augalus, kurie derlių brandina virš žemės, reikia sėti mėnuliui jaunam esant, o šakniavaisius – mėnuliui dylant. Agurkus sėja trečią dieną po jauno, tada jie greit auga. Pasėjus per pilnatį, jie geriau mezga, „netuščiai žydi“. Žirnius sėja trys dienos prieš ir po pilnaties. Kopūstus sėti geriausia esant jaunam mėnuliui; o sodintų priešpilniu galvos bus kietos ir paviršius nepus, per delčią – mažiau spragės sugadins. Burokai, pasodinti per jaunatį, užaugina vešlius lapus, o per seną – geras šaknis. Labai svarbu bulvėms tinkamą laiką parinkti. Per delčią sodintos būna miltingesnės, sukrintančios. „Daug debesų – daug bulvių pakaso“, – sako aukštaičiai. Šiemet gegužės pilnatis – mėnesio pradžioje, 4 parą.
Baudžiaviniame kaime laukai būdavo apsėjami laikantis vadinamosios trilaukės sistemos. Į pūdymą sėdavo žiemkenčius, kitais metais – vasarojų, tada metams palikdavo lauką dirvonuoti. Linų ir bulvių auginimas plačiau paplito tik XIX šimtmetyje. Į lietuvišką margą žemės vidutiniškai būdavo pasėjama rugių po du pūrus (į pūrą telpa 24 gorčiai; gorčius – apie pustrečio litro talpos), kviečių – po pusantro pūro, avižų – tris, žirnių, pupų ir grikių – po vieną pūrą, sėmenų ir kanapių beveik tiek pat. Iš čia ir toks savotiškas žemės ploto matas – biralų saiku. Pavyzdžiui, sakydavo: „Lig pusryčių reikia aparti trijų pūrų sėjimą“.
Tad kaipgi senovėje sėdavo? Nagi ranka, plačiu mostu, grūdus semdami iš prijuostės ar sėtuvės. Prijuostę pasidarydavo iš austinės paklodės: vieną galą parišdavo virve ant peties, kitą laikydavo kaire ranka. Patogesnės yra sėtuvės – lengviau iš dugno pasemti. Jas pindavo iš šiaudų ir skelto lazdyno, kartais pušies ar eglės šaknų. Sėtuvės apačia plokščia, viršus platesnis. Kraštuose – ąselės, už kurių užrišama perpetinė juosta. Pradedant sėją, prie juostos pririšdavo mazgelį su šventosios Agotos duonos kriaukšleliu, o pačią sėtuvę ištrindavo taukais. Tai vis burtai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų ir visokių gamtoje ištinkančių nelaimių.
Javai ir linų sėmenys sėjami kiek skirtingai. Sėmenys lengvi, todėl juos – nepilna sauja, du mažesnius pirštus prispaudus prie delno. Taip tolygiai ir porečiai jie išsiberia dirvoje. Kai sėjėjas vieną sėtuvę išberia ir eina prisipilti kitos, vietą pasižymėdavo ten padėdamas kepurę. Darbui išsirinkdavo nevėjuotą dieną, nes lygiau grūdai pasisėja. Ypač tai svarbu lengvesnio grūdo avižoms. Tačiau lengvas šiaurės vėjelio dvelksmas laikytas naudingu – kenkėjai pasėlių nepuls. Sėdavo paprastai vyriausias šeimos vyras, jeigu tik sveikatos turėtų. Sėjėjas į laukus išeidavo su pagalbininku, kuris užsėtą dirvos plotą, vadinamą sėbiržę, pažymėdavo – biržydavo. Biržijama būdavo su koja ar nusmailinta lazda – biržikliu dirvoje padarant žymę; vadindavo ją vilke arba virže. Senoviškesnis būdas – pažymėti šiaudų pluošteliais. Ir ne bet kokiais, o tais, kurie buvo padėti po Kūčių vakarienės stalu. Žinia, tikintis geresnio derliaus…
Sėjos išvakarėse šeimininkė iškepdavo elgetoms duonos, tokiomis nedidelėmis bandutėmis. Su viena tokia šeimininkas apeidavo paruoštą sėjai lauką, parnešęs padalindavo šeimai.
Sėją dažniausiai pradėdavo porinę dieną. Ir labai ankstų rytą. Jeigu sėjėjas pamatytų gretimame lauke kaimyną jau sėjant – blogas ženklas: jo javų laimė kitam atiteks. Tada jis savo lauko gale smeigdavo į žemę peilį, – laimė nepabėgs… Pradėdamas darbą kaire ranka paberdavo sėklos į visas keturias puses sakydamas: „Aukit javeliai, visų brangieji, o užaugę duokit grūdų nesigailėję“. Kitur taip darydavo: pirma sauja – „Ladai, kad mūsų žemėje nekiltų ledai ir badai“; antroji – „Paukšteliams, kurie nei sėja, nei pjauna, o gyvena“; trečioji – „Elgetoms ir nesveikiems, kurie Dievą šlovingai garbina“. O jau tada – „Padėk man, Viešpatie!“.
Į pirmąją sėtuvę įberdavo grūdų, kurie buvo pašventinti per Žolinę. Namuose tuo tarpu moterys surinkdavo visas žirkles, suvyniodavo skepeton ir užsmeigdavo šermukšnio šakele: kad raganos jomis daigų „nenukarpytų“, taigi šalnos nenušaldytų. Ir nekurdavo krosnies, kad pasėliai nebūtų kūlėti. Avižas sėjant, kuri senučiukė išvirto avižinio kisieliaus pro atvirą langą laukan ištėkšdavo, tardama: „Te, vėjau, te kisieliaus“. Žodžiu, maginiais veiksmais būdavo stengiamasi pasitelkti į pagalbą visas gamtos galias.
Vasarojaus eiliškumą rodo pati gamta: jeigu pavasarį pirmas beržas išsprogsta, pirma reikia sėti kviečius, jeigu alksnis – miežius. Kviečių sėjos geriausias laikas – kai purienos žydi ir ant dilgėlių lapelių susidaro pirmieji rasos lašeliai. Būsimą derlumą rodo vešlios ir sunkios kvietės – pušų vyriški žiedynai. Tik bėda, kad pasėtus kviečius labai lesa žvirbliai. Atginti šiuos nenaudėlius yra daug būdų; ir sunku pasakyti, kuris geriausias. Kviečius sėdavo pasninko dieną, labai anksti arba vėlai, kol žvirbliai miega arba vidurdienį, kai ilsisi prisilesę. Maišą atsigabendavo užrištą virvagaliu, ant kurio buvo pakabinta rūkymui mėsa. Neatrišdavo jo, o praardydavo kampą – tai vis žvirbliams apgauti. Maža to, – sėjant pradėdavo nuo kaimyno rubežiaus ir eidavo savo namų linkui. Į burną įsidėdavo tris akmenėlius, kuriuos sviesdavo pamatę žvirblius. Pasėjus maišą ir sėtuvę iškratydavo svetimame lauke ar karklyne. Tada pakuliniu siūlu, išteptu kiškio taukais, apvesdavo lauką. Arba sėjėjas apeidavo jį, rankoje nešdamasis šiaudų, kuriais buvo svilinama kiaulė. Itin stiprus apsaugos burtas – aplink užsėtą lauką pasiskolinus apnešti lazdą, kuria dailidė matuoja karstą…
Miežiams laiką sėti atskaičiuodavo savaitėmis atbulai nuo Šv. Onos, liepos 24–osios. Ankstyvuosius sėdavo 12–ą ir 11–ą savaitę, dešimtoji yra žolių, netinkama sėjai; vėlyvuosius – 9-ą ir 8-ą savaitę. Esama ir pačios gamtos nuorodų. Garsiojo tautosakos rinkėjo Mato Slančiausko užrašyti tokie žmonių pastebėjimai, Joniškio krašte vadinami „pasargomis“: „Pats laikas miežius sėti, kai rugio varpa – lauke, nebe bembly; apynys – pusėj virpsčio, šermukšnis žydi, pušų metūgės pasvirusios, kadugys žiedadulkes barsto“. Dzūkai pridurtų, reikia, kad ir mėnuo būtų „ragučiuose“, taigi jaunas, augantis. Svarbu, kad toje pat fazės atmainoje miežiai ir sudygtų. Miežių būsimą derlumą rodo alksnio žirginiai: daug jų – bus pilni aruodai. Bet į lauką sėjėjas vis tik turėtų eiti pusryčiams suvalgęs kiaulės uodegą – varpos užaugs ilgos.
Avižų sėjai geras laikas, kai ievos ir šermukšniai žydi, epušės nuraudusios. O tiksliau – tai toje dienoje, kada rudenį pirmą kartą buvo apšerkšniję medžiai. Štai kada valstiečiui praversdavo kalendorius! Dar gerai, jeigu padange driekiasi ilgi debesys, tarsi kokios šluotos.
Grikių sėjos laiką parodo atsiradę margi vabaliukai; jie ir vadinami grikavabaliais. Sakoma, kad grikiai prašo šeimininko: „Sėk mane arčiau namų, kad geriau galėčiau girdėti gaidžio giesmių!“ Suprask, jiems reikalinga geresnė žemė. Po grikių jau kitų javų nebesėdavo.
O linams geriausios dienos yra pažymėtos moteriškais vardais: Domicėlės, Sofijos, Elenos, Petronėlės. Arba darbui reiktų atsiminti tą savaitės dieną, kurią pirmą kartą pasnigo. Dangus turėtų būti pasipuošęs debesų juostomis arba smulkučiais debesėliais. Eidamas linų sėti, sėjėjas už kepurės užsikišdavo plunksną, į atlapą įsistraigdavo adatą su ilgu siūlu, o sėdavo iš prijuosčio. Tai užaugs ilgi, galvingi, gero „valakno“. Iš didelės šeimos darbą pavesdavo tam, kuris pirmas pavasarį pamatė gandrą. Ir arkliu sėmenų neveždavo, tegu sėjėjas pats maišą nusineša. Štai kiek daug visko reikėdavo žinoti, nes patarlė sako: „Greita sėja badu dera“.
Autoriaus nuotrauka
