Balandžio 4-oji yra šventojo Izidoriaus, vyskupo ir bažnyčios mokytojo, diena. Senovėje Izidoriaus vardas, malonybiškai Dzidu šaukiamas – vienas labiausiai paplitusių. Ogi todėl, kad vardadienis yra labai susijęs su valstiečio rūpesčiais. Pagal senovinius papročius tądien artojai žagres paruošdavo pavasario orei. Kruopščiai nuvalydavo, pataisydavo, sutvirtindavo; o noragus patepdavo lašinių gabaliuku, pasiliktu nuo Užgavėnių stalo. Mat balandinis Šv. Izidoriaus vardadienis primena kitą šventąjį tuo pačiu vardu, kuris laikomas artojų globėju, nes ir pats vertėsi žemės ūkiu. Tai jam angelas padėjęs jaučiais lauką vagoti. Tačiau artojų globėjo vardadienis yra gegužės 15-ąją – pernelyg vėlu pirmajai vagai. Teko šiai reikšmingai apeigai ieškoti ankstesnės datos… Tačiau abi Izidorinių datos tarsi ir aprėmina orės laiką.
Per Izidorines šventintu vandeniu pašlakstydavo laukus, taip apsaugant būsimus pasėlius nuo sausros ir ledų krušos. Tam reikalui net specialų krapylą iš liepos karnos ūkininkai turėdavo pasidarę. Saugodavo jį ant kampinės lentynėlės krikštasuolėje kartu su kitais šventintais dalykais – velykine verba, Šv. Agotos duonele. Liepos medis kitados laikytas deivės Laimos buveine; iš ten ji likimo ištarmę raibosios gegutės balsu pranešanti.
Išvagoti dirvą – šventas darbas, tai visų ūkio darbų pradžių pradžia. Senieji sakydavo, kad labai svarbu arimą laiku pradėti. „Pavasarį atsiliksi dieną – rudenį būsi atsilikęs savaitę“. Dar taip pamokydavo: „Kol po žiemos arklu žemės nepakelsi, nevalia nė kuolo tvorą taisant žemėn smeigti, antraip javas blogai dygs“. Blogai, jeigu šį darbą pavėlinsi: pūdymą balandžio mėnesį būtina nors kaip botagu suraižyti, ir tai jau būtų geriau, negu per vėlai suarti. Štai kodėl „pavasario darbai lipa ant kulnų“.
Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą – ugnis jo galias sustiprinanti.
Arti pradėdavo, kai teka beržo sula ir jau žemė „užgriausta“, pirmasis griaustinis nuaidėjęs. Senų senovėje ir į žvaigždes pasidairydavo, kad laiką orės pradžiai teisingai nustačius. Štai vakaro auksinėje žaroje tirpsta Sietynas – padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, astronomų nuo seno vadinamas Plejadėmis. O patarlė sako: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Prapuolus Sietynui netrukus užkukuos gegutė; tada ir darže, ir laukuose prasidės didysis sėjos darbymetis. Senovėje išties pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, būdavo tikslinimas žemdirbiškasis kalendorius. Štai kodėl Sietynas taip dažnai minimas folklore; dainose įvardijamas net „broleliu“. Ir ne tik mūsų krašte šis žvaigždžių spiečius būdavo kuo atidžiausiai stebimas. Daugelio pasaulio tautų etnožinijoje Sietyno teka ar laida siejama su vienų ar kitų darbų pradžia. Kodėl lietuviai jį vadina Sietynu, Sietu – akivaizdu: pavasarį dangaus skliautu jis leidžiasi į dirvą. Kartu su Tauro žvaigždynu, vadinamu dar ir Jaučiu.
Į lauką artojas išeidavo anksti rytą, kad gretimame rėžyje nerastų ariant. Antraip bus „užartas“, jo pasėti javai blogai augs. O jeigu pirmas išvagos laukus, visas derlius į jo plotus subėgs. Išeidavo arti gerai išsiprausęs, persirengęs švariais drobiniais marškiniais. Šeimininkė artoją palydėdavo: vartus atkeldavo, botagą panėšėdavo, sėkmės palinkėdavo. Jaučius ar arklius pasmilkydavo švęstomis žolelėmis, verba, kadagiu ar ruginiais miltais. Prieš kinkydamas arklį, artojas jį triskart apvesdavo aplink arklą. Pabučiavęs žemę, persižegnojęs, vagoti pradėdavo prieš vėją arba šiaurės kryptimi – kad javų nepultų kenkėjai. Dar geriau, jeigu pučia šiaurys – piktžolių tikrai nebus. Kartais pirmąją vagą apvarydavo aplink visą dirvą, kad apsaugotų nuo audrų. Ardavo ir kryžmiškai: dvi vagas skersai, dvi išilgai. Skirtingose vietovėse papročiai būdavo vis kiek kitokie.
Pirmąją vagą varyti reikia rimtai nusiteikus, nešvilpaujant, nešūkaujant, vengiant atsigręžti atgalios. Antraip paukščius ar kokią piktą dvasią prisišauksi. Praariant žemę, pirmąsias šešias vagas reiktų išvaryti neniukinant arklių – kad visą vasarą būtų nenartūs ir lengvai suvaldomi. Ir dar labai įdomus paprotys – pirmos vagos velėną užversti atgal. Tai tam, kad karvės tais metais pieningos būtų. Šis prosenoviškas tikėjimas neabejotinai bus atsiradęs iš Žemės gimdytojos įvaizdžio. Manyta, kad artojas įskaudina Žemę, išdraskydamas jos nugarą. Tada ji galinti supykti ir nebeauginti vešlios pievų žolės. Užvertus velėną atgal, Žemės dievybės atsiprašoma ir tarsi užgydomos jos žaizdos. Tai ir gyvuliams pašaro užteks, ir duonelei rugiai užaugs. Kartais pirmojoje vagoje apardavo duonos riekutę – auką Žemei, kad dovanotų gerą derlių. Šią „arklo duoną“, išvaręs pirmąją vagą, artojas ir pats valgydavo, ir arkliams duodavo. Kitur, nupurtęs žemes, parnešdavo namo, padalydavo šeimynai ir gyvuliams.
Grįžtantį po darbo iš lauko ir žengiantį per slenkstį artoją šeimininkė ar kuri iš šeimos merginų, pasilypėjusi kuo aukščiau, perliedavo vandeniu. Sakydavo daranti tam, kad vasarą dirvonai neišdžiūtų, kad iš dirvos javai griūtų. Ir kad arkliai per darbymetį riebūs, sveiki ir linksmi išliktų, nezyliotų. Liedavo būtinai iš viršaus, nes taip šaukiamasi vasaros lietaus. Tada išpraustą šeimininką visos bučiuodavo ir sodindavo prie stalo. Pirmiausia patiekdavo kiaušinienę iš poros kiaušinių, sudėtų per Gandrinę, – visų darbų sėkmei. Iš namų tądien šeimininkė niekam nieko neskolindavo, kad skolintojas neišneštų tų namų laimės. Sakydavo, kad ir noragai dėl to skolinimo greičiau sudylą. Nemėgdavo seniau lietuviai kito geru naudotis…
Štai kiek mitinių atodairų, kad tik pagrindinis metų darbas būtų sėkmingas!
Autoriaus nuotrauka
