Pradėjus 2012 m. funkcionuoti Aplinkosaugos leidimų informacinei sistemai (ALIS) tapo patogiau žvejams mėgėjams įsigyti mėgėjų žvejybos leidimus. Geranoriškai buvo sutiktas ir šių leidimų pabrangimas, nes už juos surinktos lėšos naudojamos žuvų išteklių gausinimui ir jų apsaugai. Tačiau niekas nestovi vietoje, o tobulėjimui ribų nėra. Tarp galvojančių apie dar geresnę mėgėjų žvejybos tvarką, vaikų ir jaunimo skatinimą paimti meškerę į rankas yra žinomas meškeriotojas Vilniaus Ozo gimnazijos direktorius Albinas Daubaras.
Žvejybos plotų naudotojams – ne
Albinas Daubaras vienas pirmųjų pasiūlė paleidinėti sugautus laukinius karpius, 2003 m. įkūrė Lietuvos karpininkų asociaciją, yra Mėgėjų žvejybos tarybos narys. Jis abejoja žvejybos plotų naudojimo būtinumu.
„Žvejybos plotų naudotojams meškeriotojai moka per daug. Apskritai nesuprantu, už ką jiems reikia mokėti, – klausia dabartine mėgėjų žvejybos tvarka abejojantis žvejys. – Už mažą kainą išnuomotas bendranacionalinis turtas puoselėjamas tiek pat, kiek ir neišnuomoti valstybiniai vandens telkiniai. Žvejybos plotų naudotojai įveisti daugiau žuvų, nei numatyta vandens telkinių tvarkymo tipiniuose planuose, negali, todėl ežeras ar tvenkinys tokios pat kokybės, kaip neišnuomoti valstybiniai vandens telkiniai. Tyrimai rodo, jog išnuomoti vandens telkiniai nei geresni, nei blogesni. Juose nėra daugiau žuvų nei neišnuomotuose.“
Turi A. Daubaras priekaištų ir dėl pakrančių priežiūros, nes ne visos jos švarios, o žvejybos plotų naudotojai neturi ypatingų teisių ir negali vykdyti aplinkosaugos pareigūnų funkcijų, todėl jų kova su brakonieriais taip pat komplikuota.
„Neturėdami aplinkos apsaugos pareigūnų įgalinimų, žvejybos plotų naudotojai vandens telkinių nesaugo daugiau nei neišnuomotus valstybinius žuvininkystės vandens telkinius saugo valstybė. Naudojantis bendranacionaliniu turtu daromas verslas, o žvejams mėgėjams tai painiava ir papildomos išlaidos“, – įsitikinęs daugelyje vandens telkinių pabuvojęs meškeriotojas. – Už mėgėjų žvejybos leidimą žvejoti valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, per metus mokama 14 eurų. Lygiai tiek pat mokama ir už mėgėjų žvejybos leidimą žvejoti valstybiniame žuvininkystės vandens telkinyje, į kurį išduotas leidimas naudoti žvejybos plotą. Pirmuoju atveju meškerioti galima visuose neišnuomotuose valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose, o antruoju – tik viename išnuomotame vandens telkinyje. Norint žuvauti keliuose išnuomotuose vandens telkiniuose, reikalinga krūva skirtingų leidimų , o tai yra brangu ir nepatogu žvejui mėgėjui.“
Abejodamas dabar nustatytos mėgėjų žvejybos tvarkos tikslingumu, pašnekovas norėtų, kad egzistuotų mėgėjų žvejybos leidimas, suteikiantis teisę žvejoti visuose vandens telkiniuose, kuriuose mėgėjų žvejyba nedraudžiama pagal mėgėjų žvejybą reglamentuojančius teisės aktus. Šis leidimas galėtų būti brangesnis, pinigai atitektų ne žūklės ploto naudotojui, bet valstybei, kuri tvarkingai rūpintųsi visų vandens telkinių, kur mėgėjų žvejyba nedraudžiama, žuvų ištekliais ir jų apsauga.
„Žūklės ploto naudotojas kovoti su brakonieriais teisių neturi. Jis tik gali išsikviesti aplinkos apsaugos inspektorius, tačiau tai gali padaryti ir daro kiekvienas tvarkingas pilietis. Aš seniai suabejojau ta nuoma. Iš tikro, kol nebuvo ALIS, išnuomotuose vandens telkiniuose dažnai buvo toleruojamas leidimas, įgalinantis žuvauti neišnuomotuose telkiniuose. Juk neisi nuomininko žadinti trečią valandą ryto, kad jis išrašytų leidimą. Dabar ALIS suteikia galimybę leidimą patogiai įsigyti, ir žvejai mėgėjai tuo naudojasi, bet man neaišku, kam tokia tvarka reikalinga. Jos atsisakius, būtų viskas labai paprasta. Visi Lietuvos vandens telkiniai, kuriuose pagal mėgėjų žvejybą reglamentuojančius teisės aktus ji nedraudžiama, turėtų vieną statusą ir unifikuotą tvarką. Kaip būtų viskas paprasta ir aišku, – teigia A. Daubaras. – Dabar daug kas turi geras valtis, su priekabomis atvažiuoja ir negali valties nuleisti. Nuomininkas tikrai reikalingos prieplaukos nerengs, tai didžiulės sąnaudos, ir jis neturi tam intereso. O jeigu būtų bendras surinktų lėšų už mėgėjų žvejybos leidimus katilas, tikrai būtų galima paruošti programas ir vandens telkinius daug geriau prižiūrėti. Man atrodo, kad ta nuoma visiškai nenaudinga nei žvejybos plotų naudotojams, o juo labiau žvejams mėgėjams.“
Rūpestis vaikais ir jaunimu
Prakalbus apie socialinę akciją „ŽvejOK“ („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 33), A. Daubaras ją įvertino labai gerai, tačiau pastebėjo, jog tai vienkartinis veiksmas, o norint susigrąžinti vaikus ir jaunimą prie vandens telkinių, reikalinga sisteminė veikla.
„Pirmiausia reikia sudaryti jaunimui tinkamas meškeriojimo sąlygas. Viena iš jų – suteikti nemokamą žvejybos teisę ne tik asmenims iki 16 metų, bet visiems bendro lavinimo mokyklų moksleiviams. Yra gėda, kada iš žmogaus, kuris neturi pajamų, reikalaujama už mėgėjų žvejybą susimokėti, – piktinasi Ozo gimnazijos direktorius. – Mūsų ketvirtos klasės gimnazistai yra devyniolikmečiai ir nuolatinių pajamų neturi, nes kas dieną lanko mokyklą. Pinigų stoka neskatina jų meškerioti ir šiek tiek stabdo užsiimti naudinga veikla. Gerbdami įstatymus nepasiturinčių tėvų vaikai meškerioti nebegali. Tas pats pasakytina ir apie stacionaro studentus, nes juos iki 24 metų taip pat išlaiko tėvai.“
Pašnekovo nuomone, mėgėjų žvejyba ir taip nemažai kainuoja, todėl jauni žmonės lai pasitaupo pinigus ir vietoje alaus ar kokios beprasmės pramogos nusiperka meškerę ir leidžia laisvalaikį gamtos prieglobstyje, o mokesčius turi mokėti tie, kurie turi geras pajamas.
„Gerai, kad remiami pensininkai ir neįgalieji. Jiems suteikta nemokama žvejybos teisė neišnuomotuose ir išnuomotuose žuvininkystės vidaus vandens telkiniuose. Tokią pat teisę turi turėti ir besimokantis jaunimas. Jie kartais gėdijasi sakyti, kad turi finansinių problemų, o 14 eurų – dideli pinigai, už kuriuos remtina šeima gali nupirkti nemažai maisto. Remti mažas pajamas turinčius žmones yra valstybės pareiga, – įsitikinęs Ozo gimnazijos direktorius. – Nedarant to, siaurinamas meškeriojančių žmonių ratas arba plečiamas neteisėtai žuvaujančių skaičius. O tai yra dar blogiau. Neturintis pinigų paauglys nelegaliai meškeriodamas gali įprasti negerbti įstatymų.“
Svarbiausia vaikai
Šiuo metu tarp politikų verda diskusijos dėl mokinio ir neformalaus ugdymo krepšelių. Ozo gimnazijos direktorius įsitikinęs, jog tai yra pats teisingiausias švietimo finansavimo ir aprūpinimo būdas – panaikinti jį pavojinga.
„Mokinio krepšelis turi savų minusų, bet jis yra teisingas ir priverčia pritraukti į mokyklą mokinius. Krepšelį panaikinus iš mokyklos vėl būtų išstuminėjami blogiau besimokantys skurdesnių šeimų žemesnio socialinio sluoksnio vaikai“, – pastebi A. Daubaras ir teigia, jog tik iš gerų vaikų sukomplektuotos mažos klasės neužtikrina mokytojui didesnio atlyginimo ir yra švietimo finansavimo lėšų švaistymas.
Diskutuojant apie neformalųjį ugdymą ir jo krepšelį, Ozo gimnazijos vadovas pabrėžė, jog šioje mokykloje niekada nebuvo apmokamų būrelių, nes visada užtekdavo ir dabar užtenka švietimo finansavimo lėšų pagal ugdymo planus organizuojamiems nemokamiems, mokinių pageidaujamiems, būreliams. Kad tai tiesa, bylojo skelbimų lentoje pakabintas skelbimas, jog susikūrusiai Ozo gimnazijos roko grupei reikalingas gitaristas ir būgnininkas.
Neformalaus ugdymo krepšelis funkcionuoja jau antrus metus. Vienam vaikui per mėnesį skiriama 15 Eur. Šie pinigai paskui vaiką keliauja į formalųjį švietimą papildančias neformaliojo vaikų švietimo teikėjų institucijas.
„Pinigai eina paskui vaiką, o vaikas eina ten, kur jam įdomu, kur vertinga veikla ir tai yra teisinga. Sava mokykla niekada nepasiūlys tiek veiklos, tokio spektro. Mūsų sportinės pakraipos gimnazijoje nėra šachmatų būrelio, o vaikas gal tokio nori. Tai jis su savo pinigėliais nueis ten, kur toks būrelis yra. Juk svarbiausia vaikai ir viskas daroma dėl jų“, – patikino 25 metų darbo patirtį turintis gimnazijos vadovas.
Aptariant vaikų ir jaunimo veiklos prioritetus A. Daubaras apgailestauja, jog tarp jų mėgėjų žvejybos nėra. Sunerimti verčia Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus informacija, kurioje, be kita ko, rašoma, jog tarp akredituotų neformaliojo vaikų švietimo programų pasigendama gamtos ir ekologijos temų. Norint sudominti vaikus meškeriojimu, A. Daubaro, pedagogo ir meškeriotojo, nuomone, ugdydami sau pamainą didesnį dėmesį vaikams turėtų skirti sportinės žūklės klubai. Skatinti vaikus geriau pažinti gamtą ir domėtis žuvimis gali meškeriojantys tėvai ar seneliai. Ozo gimnazijos vadovas pats savo kūdroje su pustrečių metų anūkėle Jone gaudo karosus.
„Jonė pati prašo eiti su ja meškerioti. Ryte atsikėlę pirmiausia einame karosų maitinti ir stebime, kaip jie nuo vandens paviršiaus rankioja duonines atliekas. Vėliau anūkėlė su 3 m sportine meškerėle juos gaudo, pati pakerta, ištraukia ir yra labai laiminga. Vėliau mes žuveles pabučiuojame ir visas paleidžiame. Jonei meškeriojimas yra viena iš pagrindinių pramogų“, – džiaugiasi anūkėlės pomėgiu šešiasdešimt pirmus metus perkopęs senelis Albinas.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
