Vilniaus universiteto leidykla išleido profesoriaus Česlovo Kalendos monografiją „Achilo kulno papėdėje: pasaulinė ekologinė krizė ir Lietuva“, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, 304 p.
Sparčiai kintant planetos gamtai ir gyvenamajai aplinkai bei nepaliaujamai vieną ekologinę bėdą vejantis kitoms, svarbiu yra gamtos ir žmogaus (visuomenės) santykių raidos apmąstymas, iškilusių ekologinių problemų apibendrinimas, ekologinės etikos principų savalaikis aktualizavimas, vienoks ar kitoks jų modifikavimas.
Vilniaus universiteto filosofijos profesoriaus Česlovo Kalendos knyga „Achilo kulno papėdėje…“ kaip tik ir žengia tokį žingsnį. Pradėjęs nuo ekosofinės minties raidos Lietuvoje autorius skaitytoją veda prie konkrečių ekologinių iššūkių (karai, atominė energetika, atliekos ir kt.), juos aptardamas ir priversdamas žmogų pasibaisėti savimi. Anot autoriaus, šis pasibaisėjimas – „kilniausias ir sveikiausias jausmas, galintis sulaikyti žmogų nuo griūties į ekologinę bedugnę“, gal atvesiantis visuomenę į naują epochą, kurioje globalinis sąmonės lygmuo pasižymės tautų bei kultūrų sąlyčiais bei priklausomybės žmonijai jausmu, taip pat sąmonės „grimzdimu“ į gyvybę palaikančią ekosistemą. Tačiau kaip prieiti iki to „pasibaisėjimo“. Negi tam būtinos gamtinės ir technogeninės katastrofos, ekologinės krizės? Filosofas išsako ir nerimą, kad dabartinė civilizacija, naikindama gamtinę aplinką, tuo pačiu ją „įvelka“ į technogeninį rūbą. „Kaip tokiu atveju pamilti gamtą, jei netekai betarpio sąlyčio su ja?“.
Gal tam pakaktų ekologinio įžvalgumo ir mokslinių duomenų bei jų pagrindu teikiamų prognozių? Ir kas turėtų tai skatinti? Profesorius Č. Kalenda įsitikinęs – tai ekologinė etika, „…apibrėžianti žmogaus vertybines orientacijas gamtinės aplinkos atžvilgiu ir susiejanti gamtos įsavinimo procesą su moraline žmogaus elgesio reguliacija bei atsakomybe…“. Gamtos ritmų ir ekosisteminių ryšių suvokimas leidžia žmogui suprasti savo elgesio ribas, tačiau trumpalaikės naudos vaikymasis dažnai tai ignoruoja. Štai čia tenka pasidarbuoti ir užsakovams (finansuotojams), ir projektuotojams, ir mokslo žmonėms, ir teisininkams, ir vadybininkams, ir politikams. Tačiau jų visų gebėjimas praktiškai realizuoti ekologinės etikos principus didele dalimi priklauso nuo jau suformuotos pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, ekologinės kultūros brandumo. O viso to pradžia – žmogaus vaikystėje ir jaunystėje: šeimoje, bendrojo lavinimo ar aukštojoje mokykloje, vėlesnėje savišvietoje.
Pateikiamoje knygoje po filosofinių apmąstymų ir apibendrinimų skaitytojui publicistiškai pateikiami unikalūs gyvenimo pavyzdžiai (reiškiniai), pokalbių forma formuluojami konkretūs klausimai (lyg ir „kurso“ pakartojimui). Ąžuolo ir Arklio, kaip moralinių lietuvių simbolių, senos medžių sodinimo tradicijos ir gyvenimo pagal gamtos ūkio kalendorių aprašymai, variacijos namų (oikos) tema tarsi grybšteli neužgijusias mūsų sielos žaizdas, sužadina mumyse šiandien primirštas tiesas apie greta tūnančią mankurtizmo grėsmę ir galimą aplinkos nekrosferos dalią.
Esu įsitikinęs, kad naujoji Č. Kalendos knyga, gvildenanti visuomenei labai aktualius gamtosaugos ir ekologinės etikos klausimus, yra pačiu laiku. Tai autoriaus giliai išmąstytas leidinys. Jame remiamasi praeities ir dabarties, užsienio ir lietuvių autorių įžvalgomis, dar nesena įvairių ekologinių negandų skausminga patirtimi, siekiama pagrįsti ekologinės etikos kaip taikomosios etikos šakos būtinybę galvotrūkčiais civilizacijos keliu skubančiai visuomenei. Todėl ši knyga bus naudinga gamtosauginiam visuomenės švietimui, visų mokslo krypčių studijų programų studentams, visiems neabejingiems žmogaus ir pasaulio likimui.
