Iš žemės gelmių Lietuvoje veržiasi šimtai šaltinių, verdenių, versmelių. Malonu prie jų sustoti keliaujant: pailsėti, atsigaivinti, o ir įsiklausyti, ką jų srovelė byloja. Sakmių apie šaltinius mitologiškumas verčia manyti, kad senovėje prie jų dažnai būta šventviečių, alkomis vadinamų. Šią prielaidą patvirtina senovės raštai, istorinės kronikos.
Antai 1075 m. Adomas Brėmenietis, rašydamas Hamburgo bažnyčios istoriją, pateikė žinių ir apie krašto kaimynus. Malonius žodžius skyrė prūsų genčiai sembams; tačiau paminėjo ir štai ką: „Ir po šiai dienai jų žemėje, nors visi kiti papročiai yra tokie kaip mūsų, neleidžiama lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas suteršia“. XIII a. pradžioje Kelno mokyklos vadovas Oliveris Paderbonietis taip atsiliepė apie baltų religiją: „Jie pasitikėjo miškais, kurių nė vienas kirviu nedrįso paliesti, ir kuriuose šaltiniai ir medžiai, kalnai ir kalvos, uolos ir slėniai buvo garbinami, tarsi šie būtų galėję narsumo ir vilties jiems suteikti“. Metraštininkas Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ ties 1326 m. data įrašė, kad pagonys „turėjo šventųjų miškų, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti“. XV a. Janas Dlugošas, karalaičių mokytojas, aprašydamas Prūsijos senovę, sako: „Saulę, mėnulį, žvaigždes, gyvulius, paukščius, ugnį bei kitus padarus jie laikė dievais, o kai kuriuos miškus, ežerus ir vandenis manė esant šventais ir neleido juose nei žvejoti, nei medžioti“.
Tikėtina, kad vandenų, ypač tekančiųjų, sudvasinimas senovės baltų religijoje tikrai buvo svarbus. Rašytiniuose šaltiniuose esama užuominų ir apie dievą Upinį. Religinės praktikos labai stipriai įsikerta tautos atmintyje; jos gali tarpti net ir pasikeitus ideologijai. Būtent taip Lietuvoje iki mūsų dienų išliko daug ikikrikščioniškojo laiko pasaulėžiūros dalykų, virtusių liaudiškais tikėjimais ir papročiais.
Šiandien daugelyje Lietuvos vietovių galime rasti trykštančių šaltinių, kurių vandeniui žmonės priskiria gydomąsias, o kartais – net mistines galias. Pagarsėja tokios vietos apsireiškimais, regėjimais, stebuklingais pasveikimais. Tada prie šaltinėlių statomi kryžiai, koplytėlės.
Vienas toks šaltinėlis, žinomas dieviškomis malonėmis, teka nelabai toli pajūrio, Joskaudų miško kvartale, vadinamame Erškėtyne. Toje vietoje auga seni šakoti ąžuolai, tarp jų – stamboki akmenys; o ir pats šaltinėlis sruvena iš po didelio akmens. Netoli – Alkos kalnas, už keleto kilometrų – legendomis apipintas Negarbos piliakalnis. Senieji šių vietų gyventojai paporins, kad būtent šioje vietoje Krivių Krivaitis atnašaudavo seniesiems dievams. Dabar žmonės čia pastatė koplytėlę, keletą kryžių. Sakoma, kad vanduo gydo nuo paralyžiaus, akmenligės, juo plaunant užsitraukia negyjančios opos. Dvi Sekminių dienas, taip pat ir per Devintines, prie šaltinėlio pritariant vario triūboms giedamos Kalnų giesmės.
Įvairių negalių žmonės atsikrato pabuvoję Saldutiškio šventvietėje (Molėtų rajone). Ten upeliukas alma giliame ir vešliame slėnyje. Ant jo krantų, prie pat vandens, dunkso tarp kitų du dideli akmenys, paženklinti kryžiais. Bet tai ne žmogaus rankų darbas – juos gyslomis išvagojo geologinė praeitis. Tokia ramybė, toks gerumas apima atsisėdus prie ūksmingojo upelio… Čia būta apsireiškimo, tad akmenį su Švč. Mergelės Marijos statulėle priglobia koplytėlė; ten dedamos gėlės.
Utenos rajone Užpaliuose teka garsusis Krokulės šaltinis. Versmė, trykštanti iš po piliakalnio šlaito, primena veržlų kalnų upokšnį. Prie jo sustodavo pailsėti žmonės, atėję į atlaidus. Paaiškėjo, kad, nusiplovus žaizdas, jos greitai užgyja. Pasisemia Krokulės vandens į namus parsinešti – šventas vanduo apsaugo nuo perkūno eibių. Žmonės šiuo vandeniu gydo alerginius odos išbėrimus, vidaus organų susirgimus, mažakraujystę.
Seredžiuje, už garsiojo Palemono piliakalnio, giliame tarpeklyje tekantis upeliukas atveda prie nedidelio šaltinėlio, žmonių vadinamo Šv. Jono vardu. Čia ateinama prispyrus kokiai nors bėdai. Mat vien pabuvimas prie versmelės nuteikia raminančiai. Kažkas sumeistravo rentinuką, kad būtų patogiau pasisemti neįtikėtinai skaidraus ir gaivaus vandens.
Dar vienas Šv. Jono šaltinis trykšta Kavarske. Jo vanduo, nutekėdamas į Šventąją, pakeliui užpildo nemažą baseinėlį. Versmės ištakas puošia tautodailininkų sukurtas stogastulpis su Šv. Jono Krikštytojo ir Kristaus skulptūrėlėmis. Šaltinį saugo ir didžiuliai uosiai; ne vienas jų įskeltas perkūno.
Prie didžiojo Dusios ežero pietinėje jo pakrantėje nedidelis šaltinėlis pagarsėjo švedmečiu, XVIII a. pradžioje. Lietuvos kariuomenę priešai užpuolė lauko pamaldų metu. Ir Dievo Motinos paveikslėlis liko kaboti prie medžio. Po daugelio metų tą mūšio vietą aplankė apakęs karo veteranas. Suvilgė akis šaltinio vandeniu – ir praregėjo. Štai kodėl šalia šaltinėlio augantys medžiai apkabinėti vilties kryželiais, o netoliese pastatyta ir Kryžių bažnyčia.
Šakynos apylinkėse pačioje miško glūdumoje esantis šaltinėlis vadinamas Šv. Petro vardu; šalia jo irgi pastatyta vilties bažnytėlė. Pakruojo rajone garsėja Lackavos Šventorėlio šaltinis ir Mockaičių kaime iš po liepos trykštanti Arkliaganių versmė. Sirvėtos regioniniame parke lankoma Lino verdenė, į ežerą, kuriame paskendo kryžiuočių pulkas, plukdanti bemaž 6 litrus puikiausio vandens per sekundę. Prie Šilėnų kaimo šaltinėlis padedąs atgauti akių šviesą…
… Daug dar galima būtų vardinti panašių labai įdomių ir paslaptingų versmių, šaltinių, verdenių, upelių. Tik įdomu pastebėti, kad daugelis jų teka rytų-vakarų kryptimi. Sakoma: „į saulę“. Ir daugelyje Lietuvos vietų yra išlikęs tikėjimas, kad sveikatos galima pasisemti visiems metams, jei Velykų rytą, saulei tekant, išsimaudysi ar bent nusiprausi tokiame upelyje. Saulė teka, auksinis vanduo teška… Kaip netikėti tąryt jo galiomis?
Prisimintina, kad senovėje būta papročio per Jonines, Rasos ar Kupolių šventę gėlių vainikais išpuošti versmes. Liaudiškoje tradicijoje prie versmių statomos koplytėlės su Kristaus ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūrėlėmis. Tai krikšto scena: Šv. Jonas pakėlęs ranką iš kaušelio lieja vandenį ant pamaldžiai sudėjusio rankas Kristaus galvos. Pagal šią tradiciją ir šaltiniai dažnai pavadinami „šventojo Jono“ vardu. Nuo nelaimių vandenyje sauganti ir Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlė, įtaisyta stogastulpyje prie brastos. Gražu, kai šaltinis sutvarkytas poilsiui, papuoštas tautodailės kūriniu.
Autoriaus nuotrauka
