Šaltinėlio pasakojimas

Konkursas "Gamtos pasaka - 2015"

Sveiki visi, dideli ir maži!

Esu mažas Šaltinėlis, ne per seniausiai ištryškęs iš žemės gelmių. Šiame laiške noriu Jums papasakoti apie tai, ką sužinojau ir pamačiau pasaulyje savo mažomis akutėmis. Nors nugyvenau šiame pasaulyje tik 12 metelių, bet daug ką suprantu, esu pastabus ir pasiruošęs visiems padėti. Pasaulis man atrodo toks didelis ir nuostabus! Taigi nusprendžiu leistis į kelionę – „Pažintis su pasauliu“. Tikiuosi susirasti daug gerų draugų, kažkam padėti, kažką naujo sužinoti. Svarbiausias šios mano ilgos kelionės tikslas – įrodyti, kad kiekvienas vandens lašas yra brangus ir gyvybiškai svarbus. Tad ilgai nelaukęs ir trauksiu keliuku į platųjį pasaulį.

Šioje ilgoje kelionėje įvairiais miško takeliais ir proskynomis mane lydėjo įvairūs žvėreliai, paukšteliai. Savo kelyje aš sutikau puikių žmonių, kurie man aiškino, koks svarbus ir brangus vanduo yra planetos gyventojams. Kiekvienas turbūt pritarsite man, jog vanduo – gyvybės šaltinis. Netgi mūsų organizmo didžiąją dalį sudaro vanduo. Jis yra svarbus visiems – gyvūnams, augalams, žmonėms.

Kelionei pasirinkau labai karštą dieną. Buvau pasiryžęs padėti visiems tiems, kuriuos kankins troškulys, taip pat ir tiems, kurie jaučia didelį vandens trūkumą. Pirmiausia savo kelyje pamačiau mergaitę, kuri sėdėjo ant suoliuko ir sunkiai kvėpavo. Aš priartėjau prie jos ir paklausiau:

– Kas nutiko?

– Aš pavargau, noriu atsigerti, todėl sustojau truputį pailsėti. Gerai, kad namai jau netoli… Bet atrodo, kad tuoj imsiu ir nugriūsiu…

– Aš galiu Tave pagirdyti, nes esu Šaltinėlis.

Atsigėrusi vandens mergaitė nusišypsojo. Jai iškart prašviesėjo akyse.

– Ačiū tau, Šaltinėli. Tavo vanduo kažkoks stebuklingas, nepaprastai skanus! – padėkojo ji man.
Visą ilgą pažinties su pasauliu kelią aš siūliau žmonėms atsigerti. Vieni sutiko, nes buvo labai ištroškę, kiti atsisakė, nes patys turėjo vandens. Man buvo labai džiugu, jog galėjau padėti žmonėms, tad keliavau vis toliau ir toliau.

Tas karštis… Jis visai nepadėjo man keliauti, o tik sunkino kelionę, todėl aš tekėjau vis lėčiau ir lėčiau. Puikiausiai supratau vieną dalyką, jog mano priešas yra būtent karštis. Ilga ir nelengva buvo mano kelionė. Keliavau aš jau daug dienų, savaičių, mėnesių. Labai keista, bet savo kelyje nesutikau žmonių. Matyt nuo kaitros jie buvo pasislėpę namuose. „Gal viskas iš tiesų ne taip, kaip aš įsivaizdavau? Gal aš nė nesutiksiu jokių draugų, nieko nepatirsiu ir teks grįžti atgal?“ – nejučia pagalvojau.

Man taip bemąstant visai netikėtai atsidūriau labai karštoje dykvietėje. „Kažkokia keista vieta, – pagalvojau. – Nei medžių, nei žmonių… Vien sausuma.“

–  Ei! Ar čia yra kas nors?! – šūktelėjau.

Deja, atsakymo nesulaukiau. Pabandžiau dar kartą:

– Ar čia yra kas nors?!

Ir  vėl nesulaukiau jokio atsakymo. Bet staiga aš pastebėjau tolumoje vos judantį žmogų. Labai apsidžiaugiau pamatęs gyvą sutvėrimą, todėl ir nuskubėjau prie jo. Labai nustėrau pamatęs visai bejėgį vaiką, gulintį ant smėlio.

–  Gal galėčiau kuo nors padėti? – pasiteiravau susirūpinęs.
–  Gal turite vandens?… – tyliai paprašė berniukas.

Aš daviau berniukui tiek vandens, kiek jam reikėjo. Jis net nušvito iš laimės paragavęs stebuklingo, visada padedančio jėgas atgauti vandens.

– Labai dėkoju! – šūktelėjo berniukas. – Jei ne Jūs, man būtų labai blogai. O kas Jūs toks?
– Aš esu Šaltinėlis, aš girdau žmones savo vandeniu, kuris yra labai sveikas ir padeda atsigauti karštą vasaros dieną. Ir prašyčiau į mane nesikreipti taip oficialiai, nes dabar aš būsiu Tavo draugas!

– Gerai, kaip paprašysi. Dėkoju Tau dar kartą. Mano vardas Aptulas. Gerasis Šaltinėli, ar gali padėti ir mano šeimai? Jai ir mano draugams Tavęs labai reikia.
– Mielai padėsiu Jums, Aptulai! Tam aš čia ir esu. Rodyk kelią, mielas drauge.

Aptulas drauge su manimi patraukė per sausą ir tuščią dykumą. Iš berniuko aš sužinojau, kokios gyvenimo sąlygos šioje sausros nualintoje vietovėje, taip pat sužinojau, kad ši vieta turi savo pavadinimą. Tai buvo Afrika. Aš labai nustebau, nes pirmą kartą girdėjau žodį „Afrika“.
Kol atsidūrėme toje vietoje, kurioje buvo labai daug palapinių, iš naujo draugo spėjau nemažai sužinoti apie nepaprastai didelį vandens trūkumą.

Aptulo giminaičiai pasitiko mane labai maloniai, netgi siūlė įvairių dovanų, bet aš nieko neėmiau, tik girdžiau juos visus iš eilės. Tie vaizdai, kuriuos teko pamatyti Afrikoje, manau, mane persekios visą gyvenimą. Grįžęs į namus visų savo draugų paprašysiu taupyti vandenį, neteršti vandens telkinių. Tik ar gerais darbais, atliktais Afrikoje, paveiksiu aplinkinius? Ar nepasijusiu tarsi Sizifas, ridenantis sunkų akmenį į aukštą kalną ir žinantis, kad jis nuriedės atgal? …

Pagarbiai,

Šaltinėlis