Mikulis nelaikė sodyboje jokio gyvo padarėlio, tik šunį. Šuo buvo pririštas. Būda stovėjo gal už kokių dvidešimt žingsnių nuo namo slenksčio, šalia baigiančio griūti kluono.
Šiltais vasaros vakarais Mikulis mėgo pasėdėti lauke. Išsinešdavo taburetę, pasistatydavo pasienyje, kad būtų kur atsilošus nugarą atremti, ir sėdėdavo, akis įsmeigęs į baigiančias pasenti kelias obelis, bet turbūt daugiau ne jas matydavo, o savo praeitį… Kartais atrišdavo šunį. Kad palakstytų, pamiklintų kojas. Kadaise šuo labai reaguodavo į tai, kad ant kaklo nėra pasaitėlio… Puldavo lakstyti po kiemą, gultis po šeimininko kojomis, laižyti jam rankas. Džiugiai urgzdavo, šnypšdavo, uodega vizgindavo. Toli nebėgdavo, tik čia, tik po kiemą. Kai išsibėgiodavo, išsidūkdavo, išstypinėdavo, tada, giliai alsuodamas ir liežuvį iškišęs, tysodavo šalia šeimininko, arba sėsdavo greta. Mikulis glostydavo jo kietą viršugalvį, patapšnodavo per kaklą, paglostydavo.
Tačiau metams bėgant ne tik šeimininkas, bet ir šuo seno. Vis rečiau iš būdos išlįsdavo, vis blankesnėmis akimis žiūrėdavo. Mikulis jį atrišdavo, bet šuo neskubėdavo šauti į kiemą, raitytis, amčioti…
– Brisiau, na, Brisiau, lįsk… – paragindavo jį Mikulis.
Tas lyg negirdėdavo, tik sukrutėdavo šiek tiek. Kai šeimininkas patraukdavo jį lauk, nenoromis išsiropodavo.
Sunki šunų senatvė, kaip ir kiekvieno padaro.
O pabaiga – dar liūdnesnė…
Niekad gyvenime nesirgęs, nė karto į gydytojus, išskyrus kaimo felčerę, nesikreipęs, dabar Mikulis atgulė. Rodos, nieko neskauda, o pajudėti negali. Kojos, rankos kaip nesavos, galva kaip švino pripilta. Pats tai pats, bet kaip šuo! Juk jis neėdęs! Kiek jį alkaną laikysi! Mikulis, sukaupęs jėgas, šiaip ne taip atsikėlė, rado vakarykščių virtų bulvių, duonos puskepalį, dar šio bei to, sudėjo į seną dubenį ir, paėmęs lazdą, kad būtų tvirčiau, nukrutėjo prie šuns būdos.
– Ėsk, Brisiau, ėsk… – paragino šunį, išlendantį pro būdos angą. Nežinia ar dėl senatvės nerangumo, ar dėl išsekimo ilgai neėdęs, ar dėl nuojautos, kad kažkas su šeimininku negerai, šuo nenoriai sukrutėjo. Vangiai priėjo prie dubenio ir visiškai nepuolė ėsti – pauostė, nosies galiuku pavartinėjo ėdalo gabaliukus, lyžtelėjo vieną kitą – ir lyg per didelę prievartą ėmė kramsnoti… Gal neskanu? Gal netinkamas ėdalas? Bet, ne, negali būti! Anksčiau Brisius visada tokį arba panašų ėdalą noriai ėsdavo, net ausys lapatuodavo, ilgu liežuviu dubens dugną ir pakraščius išlaižydamas.
Mikulis pastoviniavo, pastoviniavo, įbedęs savo žvilgsnį į Brisių, o po minutės kitos nupėdino atgal. Atsigulė. Brisius irgi įsikeberkščiavo į būdą. Atrodė, kad sodyboje nė gyvos dvasios. Tylu, ramu, jokio garso, šnabždesio…
Kitą rytą pas Mikulį užsuko kaimynas.
– Kaip laikais, Benadai? – paklausė.
– Et… – sušvokštė Mikulis. – Nekaip…
– Gal greitąją iškviesti?
– Nežinau, – vos pratarė…
Kaimynas iškvietė.
– Tamstai reikėtų į ligoninę, – pasakė felčerė. – Į Kaišiadoris…
Išvežė. Paguldė.
Vakare kaimynas išgirdo, kaip Mikulio Brisius gailiai loja. Tarsi aimanuotų. Tarsi kažką apraudotų…
Nuėjo kaimynas į Mikulio sodybą ir atrišo šunį.
– Būk laisvas, – pasižiūrėjo į Brisių. – Badu baigsies pririštas… Lakstyk… Tačiau šuo nė iš vietos. Stovi kaip įbestas ir nejuda. Nejaugi geriau su šeimininko grandine, nei laisvėje be šeimininko? Nejaugi? Šuo panarinęs galvą, išsekęs, įdubusiais šonais.
Kaimynas nuėjo namo.
Atkeldamas savo kiemo vartelius, jis žvilgtelėjo į Mikulio sodybą. Prie namo prisliūkino Brisius. Atsistojo ant užpakalinių kojų ir lyg nosimi bakstelėdamas į lango stiklą, kelis sykius amtelėjo.
Šeimininko nebuvo. Namas tuščias. Jokio garso.
Namas nutilo visam laikui, nes po dienos ar dviejų Mikulis ligoninėje mirė. Kadangi gyveno vienas, neturėjo jokių giminių, tai tiesiai iš morgo nuvežtas į kapines.
O kaip šuo? Niekas iš kaimynų jo nematė. Brisius kaip įlindo į būdą, susirangė, taip ir liko joje…
…Per penkiolika metų būda sutrešo, nutrūnijo, subyrėjo. Nebeliko jos. Kaip ir Brisiaus.
Dabar toje vietoje išsikeroję alyvų krūmai.
Akių negali atitraukti, kaip gražiai jos žydi!
