Rugelių rasojimas
Ant Rambyno kalno...
Birželio 21-ąją saulė 19 val. ir 38 min. įriedėjo į Vėžio žvaigždyno ženklą, taigi pasiekė savo orbitos vasaros saulėgrįžos tašką. Tai astronominė vasaros pradžia – vasarvidis, ilgiausia metų diena, trunkanti Lietuvoje 17 valandų ir 18 minučių. Trumpiausią metų naktį puoš jauno mėnulio pjautuviukas. Gamta tarsi pati kviečia pasigėrėti jos kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Praėjus porai dienų bus švenčiamos Joninės, senovėje vadintos Kupolėmis arba Rasos švente. Mat kitados naudotais paleoastronominiais metodais būdavo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tas poros dienų tarpas reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus mitinio dangaus kalno viršūnę. Juolab, kad ne kiekvienas rytas būna saulėtas. Vasarvidyje saulė pateka šiaurės rytuose, jos azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę; dienos šviesulys tarsi stabteli horizonte.
Tautosakoje sakoma: saulutė tekėdama šoka, pasipuošus margaspalviais rūbais. Tad ir senovinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Apeigos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos mitinių būtybių ar dievybių įvaizdžiais. Tautinių papročių kalendoriuje vasaros saulėgrįžos šventė yra iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Jos tradicija mūsų krašte buvo prigesusi, jau beveik nutrūkusi. Tik kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 m. rengdavo ant Rambyno kalno. Prieškariu šventę linksma vakarone paminėdavo šaulių ir jaunimo organizacijos.
Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos meta ant medžio, plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis praskleidžia visas gyvenimo paslaptis…
Iš kur iškilioji vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Tokį senąjį šventės pavadinimą mini rašytojai ir tyrinėtojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Kaime sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja rugelių laukas, vėjo glostomas… Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Priežodis sako: „Rugiams žydint, pati zyliava galvijams“. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; todėl baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, rimta grybarūtė prasidės tik rugpjūtyje.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis – ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Todėl išgenamoms karvėms duodavo Šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Arba reikia apie dvyliktą valandą nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir supylus į nuovirą tuos pieno lašus sugirdyti karvėms. Triskart po devynias paras – tokios trukmės yra mėnulio mėnuo.
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas šauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.
Joninės – taip pat išskirtinė krikščioniškojo kalendoriaus data, švenčiama nuo 506 m. po Kristaus gimimo. Birželio 24-oji yra Šv. Jono Krikštytojo gimimo diena, – išimtis martirologinio pobūdžio kalendoriuje. Ypač ši šventė buvo sureikšminta šiauresniuose kraštuose, Baltijos baseino šalyse, kur sezoniniai gamtos reiškiniai labai ryškūs.
Kaip dabar švenčiame ar norėtume švęsti Jonines bendruomenėje? Neabejotina, kad saulėgrįžos šventė turi teisę būti vadinama ir Kupolėmis ar Rasa. Lygiai kaip žiemos saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, vasaros šventės išvakarės ir rytmetis apipinti skirtingais papročiais ir tikėjimais. Kupolės – merginų šventė, Rasa – raganų siautėjimas.
Latviuose ši diena vadinama Lyguo švente, ne Janio vardinėmis. Pavadinimas – iš priedainių garsažodžių. Šventės vardas skatina tądien dainuoti. Baltijos šalių Dainų šventės įrašytos į Pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą; tad dainuokime prie Joninių laužo!
Masinė šventė nebūna be kermošius ar mugės. Tegu tai bus ne tik prasminga, bet ir … skani šventė! Pavyzdžiui, varškės sūriais lietuvės šeimininkės gali nustebinti net ir Europą. Saulėgrįžos šventei labai tinka produktas, kilęs iš rasotų pievų. Tad galėtų vykti sūrių konkursai, ragautuvės, prekyba.
Būtų gerai, jeigu šios šventės metu sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus bei gamtos saitus, jų esmingumą. Gal galėtų tai būti ekologinio pobūdžio renginiai, atkreipiantys visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Visas Lietuvos turtas – jos gamtos grožis ir įvairovė.
Autoriaus nuotrauka