Rugsėjis – paskutinis vasaros mėnuo, o kartu ir rudens pradžia. Priminsiu: šių metų lygiadienis – astronominė rudens pradžia – yra rugsėjo 23 –oji, 11val. ir 59 min.
Senovėje rugsėjis bene daugiausia iš visų mėnesių turėjęs skirtingų pavadinimų: rudens, viržių, rujos, dagos, rudugys, paukštlėkis, šilinis. Labai jau daug permainų bus gamtoje… Šį mėnesį dorojamas vasaros derlius ir pasirengiama kitų metų žemės ūkio darbų ciklui. Rugsėjo viduryje šalnos nudažo saulės spalvomis liepas, beržus ir klevus, o apie lygiadienį – ir ąžuolus.
Daug ženklų gamtoje rodo, koks bus ruduo ir žiema. Jei daug uogų ant šermukšnių ar daug riešutų, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės pasidariusios gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės, – ruduo bus sausas ir šaltas. Jei baigus kasti bulves dar pulkuojasi varnėnai – iki žiemos toli. Pušynuose – tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnys, smulkiais violetiniais žiedeliais žydi viržynų plotai. Bitės iš jų prineša tamsaus savotiško skonio medaus. Tai jau paskutinis medunešis, paskutinė galimybė papildyti avilio atsargas žiemai.
Svarbi rugsėjo data yra 21-oji; bažnytiniame kalendoriuje tai Šv. Mato apaštalo vardadienis. Kaime žmonės sakydavo, kad „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, mat nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje, ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai! Kita patarlė sako: „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“, – vasarinę skrybėlę reikia pakeisti šiltesne kepure. Iš to matyti, kad lietuvių tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose senovėje būta svarbios lygiadienio šventės. Rudenines apeigas mini XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius, vieną skyrelį savo raštuose pavadinęs „Alaus ragautuvės (Alutinis)“. Jis rašo: „Rugsėjo 21 dieną yra Šv. Mato apaštalo, Lietuvos ir Žemaičių globėjo, šventė. Tad ji yra švenčiama mažne visose parapijinėse bažnyčiose. Kiekvienas kaimo vargdienis traukia į Dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria, gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes“. Net ir iš tokio trumpo aprašymo matyti, kad tai nebuvo įprastinės kaimynų ir giminių vaišės. Alaus šlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti; prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai buvo susieta su gamtos rudenėjimu bei tuo, kad žmogaus darbai jau daugiausia vyks po namų stogu. Tegu piktosios jėgos, naikinančios augmeniją, neįsibruka į namų vidų! Tebūna namuose šilta ir jauku…
Alus būdavo daromas ne įprastinis, o apeiginis – juk aukojama namų dievybėms. Tam alui reikėjo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis, sumaišyti su miežiais, sumalti ir daryti misą. Tad apeigų vyksmą nusako mėnulio kalendoriniai skaičiai: siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes gaunama devynių dienų savaitė. Tai labai archajiško, menančio akmens amžiaus laikus, kalendoriaus atminimas. Šiam ritualui kitados naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais – elniais, žalčiais, vandens paukščiais, rodo jo svarbą. Archeologai kartkartėmis tokius randa karžygių palaidojimuose. O gerta saikingai ir tik per svarbiausias kalendorines bei šeimos šventes. Pavyzdžiui, per sambarius – pavasario sėjos ir rudens derliaus šventes alumi būdavo vaišinamasi ant kalnelių, alkose. Šventę pradėdavo vuršaitis – taip Prūsijos kronikose įvardijamas vaidila. Jis turėdavo išgerti alaus iš plokščio medinio kaušelio keturių dievų – Pergubrio, Perkūno, Svaistiko ir Pilnyčio garbei. Tų dievų, kurie galėtų padėti javams užaugti. Vuršaitis alų išgerdavo kaušelio neliesdamas rankomis, sukandęs jį dantimis. Tuščią turėdavo sviesti per petį. Tada vaišindavosi visi apeigų dalyviai. Lietuvos genčių šventiniai papročiai taip pat liepia pirmuosius šlakelius alaus nulieti dievams. Taigi ne dirbtinės linksmybės šaltinis buvo alus, o apeiginis gėrimas.
Lietuviškojo alaus gamybos būdus išsamiausiai aprašė kraštotyrininkas Vincentas Vaitiekūnas, dirbęs Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Ar girdėti tokie žodžiai: nalyvotis, cvikis, kerėbla, antalikas, abrė, kipelė, varpstė? Tai alaus darymo rakandai šiaurės Lietuvoje. O iškoštas alus gali būti visoks: šnekus, raguotas, girtus, apvalus, nusistelbęs, mielių papjautas, smagus, ramus, traškus, apmūsojęs, kirptelėjęs, vangus, nusirinkęs, statines plėšantis. Kiekvienas žmonijos išradimas yra vertingas, bėdos atsiranda tik dėl jo netinkamo panaudojimo. Kodėl lietuviškame kaime išnyko Alutinio šventė? Ar ne todėl, kad alumi „šventinti“ imta ir eilines darbo dienas?
… Astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių žvaigždyno ženklu. Svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Jos azimutas horizonte kasdien sparčiai kinta. Todėl lygiadienio datą nesunku būdavo nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje.
Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka būtent per lygiadienį. Jos teką galima stebėti 90 laipsnių azimutu. Dvidešimt šešių akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Netoli Merkinės, Jonionių kaime prie Nemuno taip pat esama astronomiškai orientuotų akmenų. Tai rodo, kaip baltų gentims buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir tuo pagrindu susidaryti žemdirbiškąjį kalendorių
Svarbi data senoviniuose kalendoriuose yra ir rugsėjo 29-oji, pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Tokia yra ir jo ikonografija. Šv. Arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje arčiau pajūrio. Dar jų gausiai būta Biržų ir Pakruojo kraštuose, kur daug vėjo malūnų. Tikėtina, kad senovėje Mykolinės vadintos ir Vėjų diena.
Štai ką pučia arkangelo Mykolo trimitas: jei tądien iš ryto „atbėga“ vakaris vėjas, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta ir švelni, jei rytys – žvarbi; šiaurys – snieginga. Giedra – ogi per Mykolines žada itin šaltą žiemą. Mykolinės senovėje buvo itin svarbi kalendorinė data – duoklių metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti. Vakarų Lietuvos žmonės rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga“, – kaip pavasarį išpurensi dirvą, tokį ir derlių gausi. Arba: „Iki dagos pritek naudos“, – turėk ką valgyti iki naujo derliaus.
Kodėl vėjai tokie skirtingi? Apie tai pasakoja sakmė: „Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas. Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuojau lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs“.
Tautosakininkai tokius pasakojimus vadina etiologinėmis sakmėmis. Jos paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint sukaupus pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?“
