„Žaliasis pasaulis“ leidžiamas jau 25-uosius metus, tačiau niekada neteko fiksuoti kokio esminio nesutarimo tarp Lietuvos miškininkų sąjungos ir Generalinės miškų urėdijos. Tačiau 2015-05-14 prie Seimo surengtoje Lietuvos miškininkų sueigoje-proteste Lietuvos miškininkų sąjunga palaiko ne „generolą“, o paprastus miškininkus. Kodėl yra taip? Ar santarvei, dvelkiančiai iš Lietuvos miškininkų sąjungos, įtakos turi kokie esminiai „tektoniniai lūžiai“?
Lietuvos miškininkų sąjunga atstovauja mūsų šalies miškininkus. Labiau tuos, kurie yra sutelkti šalies valstybiniuose miškuose. Nors esama Lietuvos miškininkų sąjungoje ir privačių miškų savininkų ar tuose miškuose dirbančiųjų. Esu prezidentas, tačiau visada paklūstu miškininkų daugumai. Dabartinis šalies generalinis urėdas dr. Rimantas Prūsaitis visada taipogi buvo ir yra kviečiamas į visus Lietuvos miškininkų sąjungos renginius. Ir dabartiniu metu nuolat kviečiame dialogui. Tačiau girdime iš jo, jog niekas nevyksta, nieko pozityvaus nedaroma… Girdime, jog jau ir reforma numatoma… Vizijos rašomos… Teiraujamės: kas – tai? Tačiau esame nuraminami, jog niekas nebus daroma. Tada mes, Lietuvos miškininkų sąjungos nariai, prieš keletą savaičių pasiprašėme, kad mus priimtų šalies Premjeras Algirdas Butkevičius. Pas jį buvo pakviestas ir Rimantas Prūsaitis. Premjerui ir pasakiau, jog generalinis urėdas mus vis ramina, nors visos Lietuvos valstybinių miškų miškininkai ūžia: revoliucija artėja! Premjerui pasiteiravus Rimanto Prūsaičio, ko jis su miškininkais nesitaria, šis atsakęs, jog tik pastarąją naktį baigęs skaičiavimus. Visa tai tuoj klojo prieš Premjerą. Šis atverčia segtuvą ir įsitikina, jog artimiausioje ateityje bus tik 9 urėdijos – 360 specialistų lieka be darbo. Tiesa, konkrečios schemos, kurios urėdijos naikinamos, tada dar nebuvo.
Naktiniai darbeliai, nakčia sumanytos reformos Lietuvai visada lyg ir atsirūgdavo?..
Apie tai nenorėčiau politikuoti. Tik turiu duomenis, jog panašiose Europos valstybėse (Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje) dirba tiek pat specialistų (ploto vienete), kaip ir Lietuvoje. Švedijoje, Norvegijoje yra kalnai, kuriuose neitin neūkininkaujama, suprantama, ir miškininkų sąlyginiam miškų plotų vienetui yra mažiau nei Lietuvoje. Tad visai nežinau, dėl kokios priežasties reikėtų imtis kokių nors drastiškų reformų. Mažas problemas, kurių esama, likviduoti tikrai galima.
Minėjote skaičių – 360. Ar tiek žmonių atleidus darbų kokybė nenukentėtų?
Vienareikšmiškai – taip, nukentėtų. Po to dar labiau būtų galima plakti valstybiniuose miškuose dirbančius miškininkus. Prakeiktų mus ateities kartos už tokius žaidimus. Juk miškas, medis gyvena net ir ilgiau, nei žmogus.
*
Mes kalbamės stovėdami tiesiame kaip styga vilniškiame Gedimino prospekte. Regis, padarius vieną instituciją, kuri valdytų visus Lietuvos valstybinius miškus, atsiveria tiesus prospektas tų miškų prichvatizavimui…
Labai galimas variantas…
Yra Europoje atskiroje valstybėje ne po 42, o po vieną valstybinius miškus administruojančią įmonę. Taip yra Latvijoje, Estijoje – ne naujiena. Kokie pavojai? Vienas žmogus, vadovaujantis tokiai įmonei, prichvatizacijos labui gali labai daug nuveikti, ypač, jei tos valstybės įmonės valdyme nesama kokių esminių saugiklių. Tokios įmonės vadovas gali sumanyti turėti ir 42, ir 9 nesavarankiškus padalinius, vadinamus dar urėdijomis. Tačiau gali staiga imtis reformos – nepasiteisino valstybiniai miškai, reikia juo privatizuoti… Privačiuose pokalbiuose su miškininkais iš Latvijos, Estijos ne kartą teko įsitikinti, jog buvo eita privatizacijos link, tačiau laiku visuomenė (sakykime taip) sureagavo.
Kolegos iš šių kaimyninių šalių mus įspėja: nekartokite mūsų klaidos – darbų kokybė tikrai yra ne ta. Atvažiuoja dirbti į mišką brigados iš centro, vietiniai (ne vien miškininkai, o ir kiti kaimo žmonės, kurie talkindavo miško sodinime, ugdyme, kirtime) darbo nebeturi arba gauna kur kas mažesnį atlyginimą už tą pačią veiklą, kai yra jau persamdomi.
Mums kaimynai linkėjo išlaikyti esamą valstybinių miškų valdymo struktūrą, o siekti reformų tik išlyginant ekonominės veiklos sąlygas. Juk ne visur miškai yra vienodai geri.
… Gąsdinimai, jog kai kurios urėdijos tuoj žlugs, sklinda iš pačių miškininkų, kurie tuo gal ir suinteresuoti. Padėtis tikrai nėra bloga, gal tik kai kas yra suinteresuotas ją bloginti. Vertinti reikia kompleksiškai, o ne vien pasičiupus kelis skaičius. Jei jau ir atsitiktų taip, kai kokia viena urėdija artėja bankroto link, Seimas juk gali priimti atitinkamą Miškų įstatymo pataisą.
Yra galimybė „išrašyti madingą čekį urėdo rotacijai“…
Nemanyčiau, jog rotacija taip ir gelbsti nuo visko. Yra juk ir kitas kelias – vadovo atestacija (tam taipogi reikia parengti atskirus dokumentus, atsižvelgiant ir į būklę, tendencijas miškuose). Rotacijoje įžvelgiu suvis nemokslinį požiūrį į vadybą – kažkoks karaliukas sumanė ir jau esi laisvas. Patyrusius vadovus reikia gerbti ir puoselėti. Priešingu atveju, mes tik menkiname vadovo statusą, keliame chaosą. Pats, kaipo profesorius, žinau, jog kas penkeri metai prieš atestavimą reikia prakaituoti ir man. Tačiau tai – ir naudinga.
Dabar pagalvojau: kažkas sumanė, sumano ar sumanys susikurti šiltas galimybes pusvelčiui pirkti medieną iš urėdijų, tuo jas ir ekonomiškai nustekenant. Ta linkme juk pramonininkai tik ir juda: apgavai – laimėjai. Ir visai nesvarbu, kai po mūsų – tvanas.
Tokiems pramonininkų norams nereikėtų nusilenkti. Reikia gyventi Europos Sąjungoje (ir teisiškai, ir ekonomiškai), reikia gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis. Štai latviai mielai perka (pasinaudojant skaidria elektroninių pirkimų sistema) mūsų medieną, o mūsų verslininkai užsimanė kažkokio nacionalinio, geresnio kąsnio. Miškininkai baldų gamintojams taipogi pasiūlė: baldus Lietuvoje saviškiams parduokite pigiau, jei jau pigesnės medienos (išskirtinių sąlygų) pageidaujate. Tai, žinoma, verslininkus tik supykdė… Tad kaipgi miškininkus gali maloniau nuteikti tokie, kurie reikalauja „saviškiams“ parduoti pigesne kaina, kartu nuvelkant tam tikrą ekonominį švarkelį…
Verslininkui, ko gero, vis dar natūralu taikyti dvigubus standartus, net apsimetant, jog dirba vardan tos Lietuvos.
Tenka pakalbinti ne vienos urėdijos specialistus, tenka išgirsti, jog ir dabar urėdijų plotai pernelyg dideli, kai važiuoji iš vieno krašto į kitą, tenka automobiliu ir 100 km sukarti. O ir urėdijos specialistus (nesigręžiant girininkijų link) gali kone vienos rankos pirštus lenkiant suskaičiuoti… Pačiose girininkijose specialistų – ašaros…
Jei yra 42 urėdijos, girdi, nesusikalbama. Devynios – kur kas geriau. Lietuvoje yra 350 girininkijų. Jei būtų 9 urėdijos, naujam urėdui tektų kalbėtis su 40 girininkų. Pagal vadybos teorijas – taipogi lyg ir negerai.
Čia – lyg ir humoro dalykai, tačiau reformos įsigeista.
Jau kalbama, jog ir girininkijas reikia stambinti, tuo lyg ir stiprinant. Tada valstybinių miškininkų žinyba būtų suvis griaunama.
Per dešimtmetį urėdijose specialistų vis mažėjo. Kita vertus, ir kiekvienas urėdas buvo priverstas dirbti efektyviai, pelningai – iš kailio neriantis… Sakyčiau, jog jau dabar esama net įtampos dėl specialistų stokos tiek girininkijoje, tiek urėdijoje.
Turėčiau čia konstatuoti, jog įsigeidus reformos pirmiausia pasiekiama nestabilumo. O tai reiškia: specialistai ima migruoti, ateina nauji, kuriems nesunku vėl užtrenkti duris. Tada susivokiame, jog yra sukeltas chaosas, kuris, manyčiau, kai kam kaip tik ir reikalingas?
Turėčiau atkreipti dėmesį, jog kai kas ir sulaukę pensinio amžiaus dirba taip pat brandžiai. Tačiau gerai dirbantį pensininką atleisti nesunku, gerai dirbantį naują specialistą išugdyti – kur kas sunkiau. Jautriai reaguojama ir į įvairius pernelyg rafinuotus parodomuosius tikrinimus urėdijose, kas taipogi garantuoja nestabilumą. Kai kam iš urėdų juk buvo siūloma tapti rajonų merais, vadovauti savivaldybių administracijoms. Atsisakė, tačiau kas bus toliau…
Ko labiausiai stokoja valstybinius miškus administruojančios urėdijos, girininkijos, žvelgiant iš Lietuvos miškininkų sąjungos?
Kiekviena urėdija dirba ganėtinai skirtingomis sąlygomis (visai ne todėl, jog vienas ar kitas urėdas, girdi, blogai dirba). Opi problema – kaip tai išlyginti, kai dirbama valstybės įmonėje. Manau, jog šią problemą išspręsti tikrai galima, tik reikia noro turėti vadinamąjį išlyginamąjį fondą. (Toks yra kaimyninėje Lenkijoje.) Galėtų čia pasitarnauti ir urėdijų asociacija.
Dėl to aplinkos ministras yra sudaręs atitinkamą komisiją. Diskutuosime, galimybių sėkmingam darbui tikrai yra.
Ką Jūs linkėtumėte dr. Rimantui Prūsaičiui Seimui nubalsavus už tai, kad Lietuvoje liktų 42 urėdijos?
Rimantas Prūsaitis visada sakė, jog eis koja kojon su miškininkų bendruomene. To ir toliau norėčiau linkėti, nors ir nutiko keistas atvejis.
Kaip vertintumėte tą „keistą atvejį“ – kaip klaidą, kaip optimumo ieškojimą ar?..
Sunku atsakyti į tokį klausimą. Gal patarėjai buvo blogi. Juk anksčiau tikrai pažinojau Rimantą Prūsaitį kaipo išmanų specialistą, vadovą.
Visur ir visada kalbama apie nesibaigiančias reformas. Jų metu kai kas nedaroma, kai kas suvis pamirštama… Kaip tokiu metu gyvena ASU Miškų ir ekologijos fakultetas?
Šalies Mokslo reforma yra mums nedraugiška, t.y. vadinamųjų studentų krepšelių gauname nedaug. Galiu sakyti, jog daugumai studentų už miškininkystės studijas reikia mokėti. Prieš porą metų žemės ūkiui vietoj 100 gavome jau 175 vadinamuosius krepšelius. Anksčiau studentui siekiant valstybės apmokamos vietos reikėjo surinkti apie 12 balų, o po reformos – 18 balų (iš 20-ies galimų). Ką tai reiškia? Gali tiek surinkti tik savotiškas fanatikas, siekiantis tik miškininkystės studijų. Patys geriausieji, kaip įprasta, ASU studijuoja ne taip ir dažnai, siekia tapti medikais ir t.t.
Beje, neseniai grįžau iš Bulgarijos, kur susitiko miškininkus rengiančių fakultetų iš visos Europos dekanai. Įsitikinau, jog nė vienoje šalyje nėra tokio paradokso: valstybiniams miškams rengiami specialistai valstybinių stipendijų kaip ir nesusilaukia. Tik Lietuvoje yra šitaip – taip „sudėliota“ vadinamoji aukštojo mokslo reforma.
Kas turėtų keistis?
Vadinamieji studento krepšeliai nūnai skiriami pernelyg didelėms studentų grupėms, krypčiai (žemės ūkiui), neįvertinant specializacijų. Mažesnės specializacijos ir nukenčia. O ar gali agronomas staiga patapti miškininku?
Dėkoju Jums už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotrauka
