Rugpjūtis. Praeityje liko liepos karščiai, nors ir paskutinysis vasaros mėnuo dar nepašykšti karštų dienelių. Aptilo paukščių giesmininkų trelės, bet kai kurie, ruošdamiesi perėti antrą ar netgi trečią jauniklių vadą, dar vis pagieda. Atkaklūs piliečiai miškuose dar vis randa vieną kitą prisirpusią uogą ar džiaugiasi prasidėjusiu grybavimo sezonu. Tad miškuose žmonių, ko gero, daugiau nei žvėrių, o pastariesiems tenka sprukti į dar užsilikusius nenukirstų javų, kukurūzų plotus ar slėptis pelkių sąvašynuose. Rugpjūtį yra kas veikti ir medžiotojams.
Elniams patinka seni miškai
Stirnos jau baigia švęsti vestuves, bet rujai ruošiasi miškų didikai taurieji elniai ir briedžiai. Mėnesio viduryje prasideda medžiotojų pamėgtos tauriųjų elnių patinų bei ančių medžioklės. Buvo kažkada gausu elnių ir Pakaunės Dubravos girioje: ir dėmėtųjų, ir tauriųjų… Tačiau nepriklausomybės metais Dubravos urėdijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, suintensyvėjo miškų kirtimas, nes buvo daug prisikaupę brandžių medynų. Dubravos girią taip pat siaubė vėtros, niokojo kinivarpos. Žinoma, kirtavietėse suvešėjo gražūs jaunuolynai, tačiau elniams labiau patinka brandesni, seni miškai. Be to, pamiškėse neliko bekraščių kolūkinių javų ir kukurūzų plotų, kur kanopiniai žvėrys rasdavo saugų prieglobstį nuo gausių Pakaunės girios lankytojų. O ir sočiai bei skaniai paėsti elniai mėgsta. Piktžolynuose jiems nėra ko veikti… Taigi, iš šimtinės elnių (kartu sudėjus tauriuosius ir dėmėtuosius) Dubravos girioje šiuo metu beliko klajojantys 5-7 taurieji žvėrys. Apie jų medžiokles beliko tik prisiminimai… Tačiau žemės ūkis atsigauna ir Pakaunėje. Pora stambesnių ūkininkų kukurūzus jau sėja ir Girionių medžiotojų klubo medžioklės plotuose, derlių brandina ir didesni ar mažesni kviečių, kvietrugių plotai. Gimsta viltis, kad taurieji žvėrys dar sugrįš į Dubravos girią…
Raguotasis „Don Kichotas“
Aptikau, jog miško pievoje, kurią buvau pavadinęs „rūkų pieva“, nes joje rudeniop beveik kasnakt iškildavo rūkas, lankėsi šakotaragis elnias. Pievoje elnias buvo ragais aptrynęs, išlaužęs karklų krūmus, jaunus berželius, iškapstęs žemę kanopomis. Įtariau, kad raguotasis ir dienos metu guli kažkur netoli pievos, tad, nenorėdamas žvėries išbaidyti, bokštelio neįsiruošiau, o įsitaisiau ant pievos viduryje sustumtų kelmų aukšto volo, apaugusio dilgėlėmis, viršaus. Mėnulio pilnaties vakaras vėsus ir skaidrus. Netgi rūkų pievoje jokios miglelės. Mėnulio diskui dar neišsiritus virš aukšto juodalksnyno, pro pat kelmų volą stambi šernė prasivedė šešis ūgtelėjusius šiųmečius paršelius ir tris antramečius šerniokus. Tačiau mano tikslas sulaukti tauriojo žvėries, tad šernų šeimyna sėkmingai nukeliavo maitintis į pamiškės ražienas.
Kol iš pievos žvalgydamasis pro žiūronus išlydėjau šernus, mėnulis pakibo virš tamsios juodalksnyno sienos, pievą nutvieksdamas sidabrine šviesa. Nuolatos žmonių trikdomi Pakaunės girios kanopiniai žvėrys savo aktyvų gyvenimą anksti vakare nepradeda. Tik, kai pašviesėjęs mėnulio rutulys jau buvo gerokai pakilęs virš juodalksnių viršūnių, tame pievos gale, kur į eglynėlį nuniro šernų vorelė, nuskardėjo nuaidėjo šakotaragio maurojimas. Sunku aprašyti tą jausmą, kai po ilgo laukimo mėnulio fantastiškai apšviestame miške išgirsti galingą stambaus žvėries riaumojimą. Per nugarą nubėga skruzdėlyčių tuntas, o gerai pažįstamas, plentais ir tankiu kelių tinklu išraižytas priemiestinis miškas tą gūdų vidurnaktį staiga virsta kažkokia paslaptinga, tarsi iš pasakų karalijos atsiradusia sengire su savo fantastiniais žvėrimis. Ir pasijunti tokią akimirką besąs menkutis vabalėlis, tarsi ne laiku ir ne vietoje atsidūręs gamtos šventovėje su savo apgailėtina „muškieta“.
Po keleto suriaumojimų į sidabrinėje mėnulio šviesoje skendinčią pievą ant masyvaus sprando didingai iškėlęs didžiuliais ragais padabintą galvą išžingsniavo elnias. Iš pradžių žvėris ėjo tiesiai į mane (iš susijaudinimo net virpėti pradėjo visas medžiotojo kūnas), o tada sustojo. „Karabinieriams“ būtų pats šūvis: mane ir gražuolį raguotį teskyrė gal 120-150 metrų pievos ruožas. Tačiau nesigailėjau, kad nelaikau rankose graištvavamzdžio šautuvo. Jei bus man skirtas, elnias prieis ir arčiau. O juk tos akimirkos, kai taip geidžiamas laimikis sukiojasi visiškai netoli, o tu dar vis negali jo šūviu pasiekti, ir yra pačios vertingiausios medžioklės eigoje, kai išgyveni žodžiais nenusakomą jaudulį ir negali numalšinti širdies virpulio pamažu apimančio visą kūną. Niekais taptų tykojimo medžioklės, jei galėtum nudėti žvėrį vos tik jį pamatęs. Tačiau tą kartą tai kaip tik ir negrėsė…
Kiek pastoviniavęs, pakapstęs pievą kanopomis ir pamaurojęs elnias nužingsniavo į pievos pakraštį, kur nušienautame plotelyje riogsojo žaiginys. Jau seniai buvo šienauta, tačiau vienišas žaiginys stovėjo paliktas pievoje. Jeigu žaiginys nebūtų buvęs beviltiškai sutrūnijęs, laukti žvėries būčiau įsitaisęs ant jo…
Spėliojau, kas sudomino žvėrį: gal iš tos pusės prie pievos artinosi patelės, o gal kitas konkuruojantis patinas. Tačiau paaiškėjo, kad raguotį domino pats žaiginys. Artėdamas prie jo elnias pradėjo bėgti risčia, o netrukus tyloje garsiai sutratėjo supoškėjo, kai savo galingais ragais žvėris pradėjo talžyti niekuo dėtas žaiginio kartis. Tuo laikotarpiu girion jau susirinkdavo per mažai galiūnų šakotaragių, kad į vieno maurojimą atsilieptų kiti ir žvėrys galėtų susibėgę pasigalynėti garbingose dvikovose. Susikaupusią energiją teko išlieti ant žaiginio karčių. O gal šiam girios riteriui, kaip M. Servanteso Don Kichotui, kovojančiam su vėjo malūnais, vietoj žaiginio pasivaideno lygiavertis priešininkas, tad puolė jį, norėdamas laimėti kovą ir gražuolių elnių patelių palankumą. O žaiginys daug ir nesipriešino: papuvusios eglinės kartelės nuo galingų ragų smūgių lūžinėjo kaip degtukai ir gabalais lakstė į šonus, kai kurios iškildamos aukštai į viršų.
Nerizikavau prie elnio, kad ir labai užsiėmusio dvikova su žaiginiu, prisėlinti šūvio atstumu – labai jau ryškiai mėnulio apšviesta buvo pieva. Nusprendžiau kitą dieną netoli elnio sudoroto žaiginio įsiruošti tykojimui bokštelį.
Įsiaudrinęs šakotaragis žaiginį talžė apie dešimt minučių, kol visos kartys buvo išnarstytos, sulaužytos ir išsvaidytos po pievą. Visą tą donkichotišką turnyrą aiškioje mėnulio šviesoje stebėjau per žiūronus ir negalėjau atsigrožėti raumeningu miško karaliaus kūnu, grakščiais judesiais, pasipūtėliška riterio laikysena ir galinga ragų karūna su gražiomis trišakėmis taurėmis. Vis dėlto, gerai apžiūrėjęs žvėrį, nusprendžiau, kad šauti selekcinėje medžioklėje jis yra tinkamas. Kai pasidavęs emocijoms, būdamas pusiau realybėje, pusiau pasakoje tokioje fantastiškoje dėl ryškios mėnulio šviesos aplinkoje, vertini žvėrį, jis visada atrodo daug gražesnis, galingesnis, tobulesnis nei yra iš tikrųjų.
Galutinai susidorojęs su žaiginiu, elnias oriai nužingsniavo į juodalksnių jaunuolyną, kur, mano manymu, šnarėjo elnių patelės. Namo lėkiau mintyse įsivaizduodamas, kaip viskas klostysis kitą vakarą, kai sėdėsiu įruoštame bokštelyje. Tačiau šakotaragis pievoje nesirodė nei antrą, nei trečią, ketvirtą naktį… Stambių subrendusių elnių patinų girioje jau buvo mažai, o tinkamų jiems šėlti vietų daug… Po to Dubravos girioje taip daugiau ir nesumedžiojome tauriojo žvėries su trofėjiniais ragais. Manasis „Don Kichotas“ buvo ir paskutinis mohikanas…
Dabar per elnių vestuves į Dubravos girią retai kada beužklysta stambesniais ragais pasipuošęs elnias ir nebegirdėti daugiau Pakaunės girioje tauriųjų žvėrių maurojimo. Tikėkimės, kad ne amžinai… Sugrįš dar taurieji žvėrys į gražiąją girią prie Kauno marių…
Algirdo Jasilionio piešinys
