„Raganiškos žolės“ paslaptis

Dar mūsų epochos priešaušryje mandragora keldavo žmonėms baimę ir susižavėjimą. Neįprasta, primenanti žmogaus figūrėlę šio augalo šaknies forma pagimdė daugybę legendų, o stulbinančios mandragoros savybės sukėlė gausybę kalbų apie jos magišką galią. Tačiau net mūsų dienomis, kai botanikoje praktiškai neliko baltųjų dėmių, mandragora tebeužduoda mokslininkams klausimų ir yra didžiai garbinama praktikuojančiųjų magų.

Stebuklingoji galia

Mūsų protėviai mandragorą laikė ne tik labai vertingu, bet ir pavojingu augalu. Jos stipri gydomoji galia padėdavo susidoroti su daugeliu ligų, tačiau mažiausia klaida dozuojant paversdavo vaistą stipriausiais nuodais, priversdama pacientą mirti siaubingose kančiose. Todėl naudoti mandragorą gaminant gydomuosius preparatus išdrįsdavo tiktai išmintingi žyniai ir mokslininkai.

Senovės Egipte pavojingas augalas buvo naudojamas kaip stiprus afrodiziakas, ir vietos kerėtojai dažnai įpildavo mandragoros sulčių į paslaptingą „meilės eleksyrą“, labai populiarų tarp turtingų žmonių.

Praėjus keletui amžių Graikijoje mandragora buvo praminta „raganiška žole“, kurios šaknį turėdavo teisę išsikasti tiktai Hekatos žyniai. Neveltui Homeras savo „Odisėjoje“ kalba apie tai, kaip bebaimė burtininkė Circėja, gavusi mandragoros šaknies, naudoja ją magiškiems preparatams gaminti.

Tačiau dar po keleto amžių žmonės, nugalėję savo baimę prieš antgamtiškas „žemės žmogučio“ savybes, išmoko naudotis ir jo gydomosiomis savybėmis. Dioskoridas naudojo mandragorą kaip nuskausminamąjį preparatą chirurginių operacijų metu, Hipokratas rekomendavo ją kaip stiprų antidepresantą, o Avicena vaizdingai aprašė šį augalą kaip priemonę, padedančią gydyti sąnarių skausmus.

Požeminio miesto akmuo

Viduramžiais mandragoros šaknies panašumas į žmogaus figūrėlę pagimdė nemaža naujų legendų, paaiškinančių magiškas šio augalo savybes. Ilgą laiką europiečiai manė, jog „žemės žmogutis“ išauga tik ten, kur į žemę nulaša pakarto nusikaltėlio sperma, bet egzistavo ir dar egzotiškesnių versijų.

Viena iš jų pasakoja, kad senais laikais Britanijos šiaurėje po žeme būta didelio Mandragorijaus miesto. Jame gyveno geraširdžiai maži ir darbštūs stebukladariai, pasižymintys linksmu būdu. Pasak legendos, stebuklinių galių Mandragorijaus miesto gyventojams suteikdavo magiškas akmuo, stūksojęs pačiame miesto centre. Vienąsyk piktoji burtininkė, išgirdusi apie stebuklingąjį kristalą, nusprendė jį pavogti ir tapti pačia galingiausia ragana pasaulyje. Su dideliu vargu ji pasiekė Mandragorijų, tačiau mažieji magai neįsileido jos į savo miestą. Ir tada ragana savo magiškais užkeikimais giliai juos užmigdė. Tačiau, priėjusi prie akmens, nepajėgė jo net pajudinti iš vietos. Įžeistas piktosios burtininkės prisilietimo prie savęs, akmuo pavertė raganą į marmurinę statulą, tačiau ir pats netikėtai prarado savąją galią ir subyrėjo į dulkes. Netekę akmens paramos, mandragoriečiai taip ir nesugebėjo pabusti iš magiško sapno ir netrukus pavirto stebuklingo augalo šaknimis, žmonių vėliau pramintomis mandragora. Magišką energiją, buvusią jų kūneliuose, mažieji stebukladariai perdavė augalo stiebeliams, vaisiams ir lapams, tačiau tas pavirtimas nepanaikino jų lyties. Viduramžių magai buvo įsitikinę, kad esama vyriškųjų ir moteriškųjų mandragorų šaknų. Ir skiriasi jos spalva: vyriškoji šaknis viduje „baltesnė už sniegą“, o moteriškoji – „juodesnė už suodžius“.

Klykiantis talismanas

Labai gali būti, kad ši legenda turėjo įtakos ir vėlesniems padavimams, susijusiems su šiuo augalu. Prieš keletą šimtmečių žmonės tikėjo, kad įsitaisyti mandragorą, pasižyminčią realia magiška galia, ne taip jau paprasta.

Ieškoti jos derėjo tiktai naktį. Tačiau prieš imantis rauti šaknį, reikėjo jo augimvietę dosniai sudrėkinti šlapimu, kitaip augalas, pajutęs žmogaus artinimąsi, giliai įsikas į žemę – pasiekti nebus įmanoma. Buvo manoma, jog raunama mandragora siaubingai klykia, ir šis klyksmas gali nužudyti nepatyrusį ieškotoją. Todėl magiškosios šaknies ieškotojai prie augalo pririšdavo šunį ir, pasitraukę į saugią vietą, mesdavo nelaimingajam gyvulėliui gabaliuką mėsos. Siekdamas vaišių, šuo išraudavo iš žemės mandragorą ir čia pat krisdavo, apkvaitintas jos baisaus klyksmo. Kai tik mandragora nutildavo, tuoj pat tapdavo ieškotojo laimikiu. Bet šis, prieš nešdamasis namo stebuklingąją šaknį, turėdavo užkasti šuns lavoną toje duobutėje, kur augo mandragora, o taip pat nulašinti ant žemės keletą lašų savo kraujo – kaip viską turinčią atpirkti auką.

Reikia pasakyti, jog visi šie sunkumai buvo ne veltui. Juk mandragoros šaknis buvo laikoma stipriu apsauginiu talismanu. Ją turinčiam žmogui buvo nebaisi „blogoji akis“ ir nužiūrėjimai, taip pat garantuotas staigus pralobimas. Senovės žolininkai skelbia, kad namuose, kur saugoma džiovinta mandragora, savaime kaupiasi pinigai, o jos šeimininkas gali drąsiai ryžtis pačiai drąsiausiai avantiūrai. Tačiau šį talismaną reikėjo saugoti nuo visų ir su juo nesiskirti nei minutei. Mandragora buvo saugojama, susukta į raudono šilko audinio atraižą, kurią keisdavo kiekvieną pirmąją jaunaties dieną. Kartą per savaitę stebuklingasis talismanas būdavo apiplaunamas brangiame vyne, o per kiekvieną pilnatį sodinamas už stalo ir „vaišinamas“ sočia vakariene. Buvo manoma, kad šie ritualai suteikdavo papildomų galių stebuklingajai šakniai.

Pagalbininkė meilėje

Labiausiai mandragora buvo vertinama kaip stipriausias ingredientas meilės magijoje. Bet čia svarbiausia buvo nesupainioti stebuklingosios priemonės, kadangi pakerėti vyrą reikėjo „moteriškosios“ šaknies pagalba, o moterį – „vyriškosios“.

Skirtingai nuo kitų kerėtojiškų priemonių, iš mandragoros netgi nereikėjo gamintis meilės gėrimo ar ieškoti patogaus momento, kaip įdėti jos į maistą ar į gėrimą pasirinktai aukai. Užtekdavo mestelėti gabalėlį šaknies ant mylimojo drabužio, ir sėkmė meilės fronte jums garantuota.

Jeigu nebuvo galimybės atlikti netgi šią negudrią machinaciją, reikėjo tiesiog atnešti mandragorą į namus ir pirmąją pilnaties naktį, „pasodinus“ „žemės žmogutį“ priešais save ant stalo, tiesa, prieš tai išmaudytą raudonajame vyne ir suvyniotą į šilkinį ar į barchatinį audinį, paporinti jam apie savo jausmus ir paprašyti pagalbos.

Be to, mandragora dovanodavo kavalieriams neišsenkančios vyriškosios galios, o nevaisingoms damoms suteikdavo motinystės meilę. Taip pat mandragora ne tik pritraukdavo meilę, bet ir padėdavo atsikratyti nepageidaujamo varžovo. Specialus gėrimas, pagamintas iš šio augalo sulčių, atimdavo iš bet kokio priešininko grožį ir protą ilgiems metams.

Dabarties magija

Ar verta kalbėti apie tai, jog intensyvi „žemės žmogučio“ „medžioklė“ Viduramžiais vos visiškai neišnaikino šio augalo. Dabar labai sunku surasti tikrąją mandragorą, nors tokiu vardu vadinama daugybė jos porūšių, turinčių artimų gydomųjų savybių ir panašių viena į kitą. O ir jos magiška praeitis neužmiršta.

Reikia pasakyti, kad dabar daugelis praktikuojančiųjų magų siūlo savo klientams amuletų meilei ir turtams privilioti, tariamai turinčių džiovintos mandragoros šaknies. Tačiau tai dažniausiai viso labo klastotė, o kaip stebuklingas ingredientas dažnai naudojama pastarnoko, miškinės sidabražolės ir netgi… džiovintos bulvės lupena. O toks talismanas gali pridaryti daugiau žalos negu naudos.

Keista, tačiau mūsų dienomis stebuklingas talismanas daugiausia prieinamas tiktai žmonėms, nepabijojusiems pasodinti augalo prie savo namų. Tačiau gauti mandragoros sėklų labai nelengva, nors jos „artimi giminaičiai“ pardavinėjami daugelyje gėlių parduotuvių. Laimingiesiems, gavusiems „žemės žmogučio“ vaikelių, dera žinoti, kad šis augalas toksiškas. Jį sodinti dera atokiame sodo kampelyje. Dar reikia prisiminti, kad mandragora mėgsta tylą ir ramybę, ir kad jauną augaliuką reikia kruopščiai prižiūrėti bei lepinti. Užtat augalui sukaupus jėgos, jis apsaugos šeimininką nuo bet kokių negandų, padovanos jo namams gerovę ir klestėjimą.