Kovo 5-osios vakarą žuvo Raimondas Ginkus – ilgametis miškininkas, Žagarės regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas, atsidavęs gamtininkas, rankose dažnai laikęs žiūronus ar fotoaparatą. Pažinojęs visus Žagarės miško, Mūšos tyrelio miškų ir pelkės slapčiausius kampelius, bevaikščiodamas stebėdavo ir užfiksuodavo įspūdingų mūsų gamtos kadrų, kuriuose – reti augalai, paukščiai, gyvūnai, įspūdingi kraštovaizdžio elementai ar tiesiog renginių akimirkos, „pagautos“ žmonių emocijos.
Raimondas Ginkus gimė 1969 m. spalio 22 d. Juodžiūnų k. Joniškio r. 1985 m. baigė Joniškio 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar M. Slančiausko progimnazija) 8 klases, 1989 m. – Kauno miškų technikumą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Joniškio miškų ūkio Juodeikių girininkijos miško meistru, nuo 1991 m. – Mikaičių girininko pavaduotoju. 1992 m. užėmė Juodeikių, po kelių metų Žagarės girininko pareigas, vėliau – ilgametis Žagarės girininko pavaduotojas.
2006 m. gruodį pradėjo dirbti vyriausiuoju ekologu Žagarės regioninio parko direkcijoje. Čia jo žinioje buvo kasmet atsakingai ir kruopščiai vykdomas gyvosios gamtos monitoringas, įvairūs tyrimai, stebėjimai, gamtotvarkos darbai, gamtosauginio pobūdžio renginiai, rengiami planai ir žemėlapiai. Visus darbus atlikdavo be galo pareigingai ir planingai. Pastaraisiais metais aktyviai dirbo įgyvendinant Žagarės regioninio parko direkcijos projektą „Gamtotvarkos priemonių įgyvendinimas „Natura“2000“ teritorijose“, nuo š.m. sausio kuravo „Žagarės dvaro parko tvarkymo“ projektą.
Laiką gamtos, miško apsuptyje leido ne tik darbo metu, bet ir laisvalaikiu, juolab, kad ir jo namai – Žagarės miško pakraštyje. Kaip pats rašė viename straipsnyje, „Gyvenimas miške – nesibaigiantys iššūkiai. Dažnas pasiteirauja: kur geriau – miške ar mieste? Ar verta pykti ant lapės, kuri nusinešė eilinę vištą, ant elnių, kurie ir vėl išlaužė obelų šakas, ant šernų, kurie ,,išarė“ pievą ir kitų nusidėjėlių. Manau, kad ne. Patys kalti, neapsaugojom, nors ir kaip būtų sunku prisipažinti. Matydami tik blogį, neįvertiname gamtos teikiamų dovanų, ne tik materialių, bet ir dvasinių. Dažnas miestietis viską atiduotų už ryto saulės nutviekstą ūkanota pamiškės pievą prieš savo langus, o jei ten dar stirnų pulkelis… Taigi, ne viskas pinigais matuojama!“
1991 m. sukūrė šeimą. Juodeikiuose, miško apsuptyje su žmona Egle išaugino 3 sūnus Lauryną, Dovydą ir Dominyką bei dukrą Ievą.
Visada prisiminsime Raimondą kaip nuostabų kolegą, netuščiažodžiaujantį, bet ir neieškantį žodžio kišenėje, visada padedantį, turintį tvirtą savo nuomonę, atsakingą ir kruopštų.
Netekties skausmu dalinamės su velionio mama, vaikais, broliais, žmona ir kitais artimaisiais.
Žagarės regioninio parko direkcijos kolektyvas
„Žaliojo pasaulio“ redakcija taipogi reiškia gilią užuojautą žuvusiojo Raimondo Ginkaus giminėms ir artimiesiems, nes Raimondas rašydavo ir gamtos draugų leidiniui. Netekome bičiulio…
