Prie ošiančio medžio…
Žodis apie Trakų krašto gamtos saugotoją Kęstutį PETKŪNĄ
Kęstutis PETKŪNAS
Skaitytojai dažnai pastebi Kęstučio Petkūno straipsnius Trakų rajono ir respublikinėje spaudoje. Bet tai ne vienintelė K. Petkūno kūrybinė veikla. Paklaustas, kokia jo pagrindinė specialybė, Kęstutis šypsodamasis vardina: „Tris dešimtis metų dirbau inžinieriumi, konstruktoriumi, rengiau paraiškas išradimams ir pramoniniams pavyzdžiams, kūriau technines naujoves, aštuonetas mano sukurtų naujovių yra pripažintos išradimais, buvau laikraščio „Trakiečių rūpesčiai“ redaktorius, rašiau eilėraščius ir apsakymus, dirbau ekologu Trakų rajono savivaldybės administracijoje, fotografuoju, visi mano straipsniai iliustruoti mano darytomis nuotraukomis“.
K. Petkūnas, pažymintis savo 70-ies metų jubiliejų, gimė, istoriniais 1945 metais, kai jau iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo telikę keletas mėnesių. Jo gimtinė – Švenčionių rajone, Aidukų kaimas. Savo autobiografijoje jis rašo: „ Mano vaikystė prabėgo Aidukų kaime, prie vaizdingo Ilgio ežero, kurį visą laiką galėjau stebėti pro langą. Įspūdingos mūsų krašto apylinkės, kalvotos, su prigludusiais prie ežerų kaimais ir juos supančiais miškais“.
Mokykloje sekėsi piešti, todėl svajojo tapti dailininku, bet kaime gyvenant nebuvo galimybių baigti vidurinę mokyklą, tuomet nusprendė iš kaimo sprukti į Vilnių, kol neužregistravo kolūkiečiu. Įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, pasirinkęs lengvosios pramonės įrengimų ir technologijos specialybę.
Technikos tobulintojų gretose
1965 metais baigęs technikumą atvyko į Lentvario kilimų fabriką ir buvo įdarbintas inžinieriumi racionalizaciniams reikalams. Pasak K. Petkūno, jam šis kūrybinis darbas su technikos tobulintojais labai patiko, todėl ne tik vadovavo gausiam novatorių kolektyvui, bet ir pats kūrė naujoves. Savo 25-etį šventė gavęs išradimo liudijimą. Paskatintas sėkmės kūrė ir daugiau naujovių, sugebėjo patobulinti net žaislinį kaleidoskopą, kad juo galėtų naudotis kilimų raštų kūrėjai, o teniso stalui pritaikė ekraną – tada tenisą galima žaisti vienam. Po dešimties metų darbo kilimų fabrike, kūrybinę veiklą vystė Vilniaus mieste, keliuose projektavimo-konstravimo biuruose ir institutuose.
Kai tiriant akis medikė per klaidą sulašino netinkamus vaistus, vos neapako. Pasveikęs Kęstutis nusprendė padėti likimo nuskriaustiems ir įsidarbino Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) eksperimentinėje įmonėje inžinieriumi konstruktoriumi.
Šioje įmonėje taip pat tobulino įrengimus, kūrė įvairius prietaisus, skirtus žmonėms su regėjimo negalia. Tuo metu buvo populiarus Rubiko kubas, todėl K. Petkūnas ji patobulino, kad galėtų žaisti žmones su regėjimo negalia.
Dirbdamas LAD eksperimentinėje įmonėje, pradėjo bendradarbiauti su „Lietuvos pionieriaus“ redakcija ir rašė straipsnius vaikams, mokydamas juos techninės kūrybos, rengdavo jiems techninių naujovių kūrimo konkursus.
Kartu su sąjūdininkais
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi metu K. Petkūnas darbavosi Pagrindiniame šiaudų ir šieno perdirbimo įrengimų konstravimo institute. Aukštųjų Panerių mikrorajone, šalia esančioje įmonėje „Fermentas“ veikė stiprus sąjūdiečių kolektyvas. Čia skelbimų lentoje buvo viešinami Sąjūdžio leidiniai. Pasak K. Petkūno, šios spaudos įkvėptas, jis taip pat tapo sąjūdininku ir aktyviai dalyvavo šioje veikloje. Buvo įsteigta Aukštųjų Panerių Ekologinė komisija. K. Petkūnas buvo šios komisijos pirmininko pavaduotojas. Komisija iš įmonių surinko lėšų ir Fizikos institutui užsakė atlikti Aukštųjų Panerių atmosferos oro užteršimo tyrimus.
Aukštųjų Panerių sąjūdininkai važiuodavo saugoti Parlamento rūmų, kai ten verždavosi jedinstvenininkai.
Sausio 13 dieną, gindamas Televizijos bokštą, žuvo K. Petkūno bendradarbis Vidas Maciulevičius.
Trakų rajono rūpesčių sūkuryje
Trakų rajono savivaldybei įsteigus informacinį biuletenį „Trakiečių rūpesčiai“ K. Petkūnas įsidarbino korespondentu, o vėliau tapo šio leidinio redaktoriumi. Kai savivaldybė biuletenio leidimo teises perdavė redakcijos kolektyvui, K. Petkūno iniciatyva buvo įsteigta laikraščio „Senoji sostinė“ redakcija, bet ši redakcija netrukus bankrutavo. Tuomet Kęstutis perėjo dirbti į Trakų rajono savivaldybės architektūros skyrių ekologu ir darbavosi aštuoniolika metų.
Tuo metu Trakų rajonas dar nebuvo suskaidytas – priklausė Elektrėnų ir Grigiškių teritorijos, tad rūpesčių pakako dviems ekologams: Jonui Kriaučiūnui ir Kęstučiui Petkūnui. Didžiausias galvos skausmas buvo Kariotiškių buitinių atliekų sąvartynas, kuriuo naudojosi Vilniaus miesto savivaldybė, su kuria Trakų valdžia kariavo dėl lėšų jo tvarkymui.
K. Petkūnas rūpinosi vandens telkiniais, kurių tuo metu buvo apie 300 (atsiskyrus Elektrėnams ir Grigiškėms, jų liko 200). Ekologas rūpinosi ežerų nuoma, jų įžuvinimu, apsauga.
Ežerų nuomos eksperimentas
Kai buvo sumanyta ežerus nuomoti verslinei ir mėgėjiškai žūklei, norintys juos išsinuomoti daugiausia plūstelėjo į Trakus. K. Petkūnui teko atlaikyti šį krūvį, nes norinčių būti nors ir laikinu Trakų krašto ežero šeimininku buvo labai daug. Ekologui reikėjo skelbti vandens telkinių nuomos konkursus, su jų nugalėtojais sudaryti sutartis, derinti vandens telkinio tvarkymo planus su Aplinkos ministerija. Daug buvo neaiškumų, sunkumų. Per pirmus metus jau buvo išnuomota didesnė dalis Trakų rajono vandens telkinių. Daug rūpesčių buvo dėl ežerų žuvų mailiaus leidimo į ežerus, nes leidžiant žuvis privalėjo dalyvauti savivaldybės ekologas ir aplinkos agentūros darbuotojas. Daugiausia į ežerus pavasarį buvo leidžiamos lydekų lervutės, tad važinėti prie ežerų tekdavo ištisas dienas.
Ekologas rūpindavosi vandens telkiniais ir žiemos metu, kai dėl storo ledo ir sniego pradėdavo dusti žuvys, tuomet ragindavo ežerų nuomotojus kirsti eketes, prisotinti vandenį deguonimi.
Pakako skambučio į Seimą
Netrukus Seime buvo priimta rezoliucija, kad vandens ežerai Lietuvoje privatizuoti neskaidriai. Savivaldybėms buvo siūloma visas vandens telkinių nuomos sutartis nutraukti. Apie tai Aplinkos ministerijoje išgirdęs K. Petkūnas, susijaudinęs paskambino tuomečiam Atkuriamojo Seimo Gamtos apsaugos komiteto patarėjui Daniui Lygiui ir priekaištavo dėl tokio nemotyvuoto sprendimo. Jis aiškino kiek daug rūpesčių buvo išnuomojant vandens telkinius, kiek vargo turėjo gyventojai važinėdami į Trakus, registruodami nuomos sutartis, derindami žuvivaisos planus, mokėdami pinigus už sutarčių registravimą. Pasak K. Petkūno, Lygis ramiai išklausė jo emocingą kalbą ir pasiūlė paskambinti jam po poros savaičių. Netrukus ši Seimo rezoliucija buvo pataisyta ir nurodyta nutraukti ne visas vandens telkinių nuomos sutartis, bet tik tas, kurių nuomotojai nevykdo įsipareigojimų. Tai prisimindamas K. Petkūnas šypsodamasis teigia, kad tuomet su aukštais pareigūnai buvo susišnekėti paprasčiau.
Tačiau pastaraisiais metais, kai buvo sumanyta nutraukti visas vandens telkinių nuomos sutartis, jokie argumentai nepadėjo. K. Petkūnas yra Žuvininkų sąjungos narys ir kartu su bendraminčiais siūlė Aplinkos ministerijai neatsisakyti vandens telkinių nuomos. Kęstučio nuomone, ne ežerų nuomotojai kalti, kad ežeruose sumažėjo žuvų. Nuomodamas ežerus, jis žinojo, kad dauguma nuomotojų vadovavosi nuomos taisyklėmis, leido mailių, gaudydavo žuvis tik pagal skirtą limitą… Ar nuomotojus vien kaltinti dėl sumažėjusi žuvų kiekio ežeruose?.. Negarbinga…
Grožio ir sveikos gyvensenos puoselėtojas
K. Petkūnas dirbdamas savivaldybėje rūpinosi ne tik ekologinėmis problemomis, o organizuodavo gražiausiai tvarkomų sodybų ir kolektyvinių sodų apžiūras. Kartu su komisija apžiūrėdavo šias sodybas, su komisijos nariais išaiškindavo nugalėtojus, surengdavo nugalėtojų iškilmingą apdovanojimą. Šią grožio bičiulių veiklą populiarindavo spaudoje.
K. Petkūnas – Sveiko miesto projekto programos įdiegimo Trakų rajone iniciatorius. Pagal šį projektą buvo pradėtos įgyvendinti „Sveiko darželio-lopšelio“, „Sveikos mokyklos“ programos, šių programų įgyvendinimui buvo skiriamos lėšos iš atitinkamamo fonde numatytų lėšų. Įspūdingiausia šio projekto dalis – sveikuolių judėjimo paskatinimas.
Poilsiaudamas pajūryje Kęstutis susipažino su Palangos sveikatos mokyklos vadovu Dainiumi Kepeniu. Šios mokyklos dalyviai kiekvieną rytą maudydavosi jūroje. Tuo metu K. Petkūnas dažnai sirgdavo bronchitu. Kartą D. Kepenio paklausė: „Ar maudynės vėlų rudenį nekenkia sveikatai?“. Sveikuolių vadovas atsakė, jog nei vienas jo mokyklos dalyvis nesusirgo peršalimo ligomis.
Išklausęs paskaitą apie maudimąsi jūroje, Kęstutis ryžosi išsimaudyti joje, nors jau buvo spalio mėnesio pradžia. Išsimaudė – nieko blogo neatsitiko. Taip maudėsi visą savaitę, o grįžęs į Trakus sumanė surengti Žiemos maudynes. Jos buvo surengtos kovo mėnesį Galvės ežere, prie Trakų irklavimo bazės. Kadangi tuo metu Trakuose tokių drąsuolių neatsirado, į Trakus atvyko D. Kepenis su savo draugais ir atidarė Žiemos maudynes.
Žiemos maudynės sudomino ir LNK televiziją. Kai tuometis Trakų rajono savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis pamatė K. Petkūną apsirengusį paltu duodantį interviu televizijai, kitą dieną priekaištavo, kad maudynių organizatorius nesimaudė ir paragino kitais metais tokios klaidos nedaryti. Pasak. K. Petkūno, jis visą vasarą grūdinosi ir kitą žiemą jau su sveikuoliais maudėsi eketėje.
Rūpestis dėl želdinių
Būdamas savivaldybės administracijos ekologo pareigose K. Petkūnas pagarsėjo kaip uolus želdinių saugotojas. Be Kęstučio parašo niekas teisėtai negalėjo nukirsti valstybinėje žemėje augančio medžio. Žinia, prašymų kirsti sveikus medžius savivaldybės administracija gauna labai daug. Trakų rajone kažkodėl nemažai gyventojų nemėgsta mieste augančių medžių. Dažniausiai jie bijo didelių, augančių šalia namų, atseit, medis kelia pavojų. Tokius žmones K. Petkūnas klausia, kodėl jie nebijo važiuoti automobiliu, juk autoįvykių (ir tragiškų!) būna labai daug?
Ekologo atkaklumo dėka daug medžių buvo išsaugota. Būdamas pensijoje su nuoskauda stebi kaip kertami anksčiau išsaugoti medžiai, nors jie per keletą metų netapo avariniais ir nepasikeitė miesto želdinių įstatymai. Susirūpinimą dėl nereikalingo želdinių naikinimo jis išreiškia savo straipsniuose.
Kęstutis mano, jog miesto želdinių apsauga suprastėjo, kai Aplinkos ministerija pakeitė saugotinų želdinių kirtimo tvarką, nusprendusi, jog leidimų kirsti želdinius nereikia derinti su rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojais. Pakeitus šią tvarką, aplinkosaugininkams sunku kontroliuoti ar savivaldybės teisėtai kertą želdinius, sužino tik tuomet, kai pamato nukirstų medžių kelmus arba kas nors pasiskundžia.
„Medžiai, nepalikite mūsų“, „Lentvariečiai aprauda kertamus šimtamečius miesto medžius“, „Kam ošia medžiai“, „Aplinkosauga: kai darbai skiriasi nuo pažadų“, „Su kirviais ir pjūklais istoriniame parke“, „Ar išsaugosime kultūrino kraštovaizdžio perlą?“- tai keletas iš daugelio Kęstučio Petkūno straipsnių antraščių. … Nenuilstantis gamtos bičiulis, net būdamas pensininko stote, nenuleidžia rankų, siekia sustabdyti beatodairišką miesto želdinių naikinimą ir gamtai daromą žalą. Savo rašiniais bando paskatinti gyventojus saugoti gamtą ir rūpintis sveika aplinka.
Vytauto Žemaičio nuotrauka