Gediminas Tamašauskis, pagal išsilavinimą, yra teisininkas, baigęs Mykolo Riomerio universitetą. Yra pora metų dirbęs Vilniuje, aplinkos apsaugos valstybinio inspektoriaus pareigose (tuometėje Valstybinėje aplinkos apsaugos inspekcijoje). Kai tragiškai Anapilin išėjo tuometis Raseinių r. aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Emilis Lingaitis, Gediminas nusprendė sugrįžti į gimtąjį rajoną, mat yra kilęs iš Viduklės.
Raseiniuose agentūros vedėjo pareigose dirbate jau dešimtmetį. Tad data yra akstinas ir išsamesniame pokalbiui. Kuo įsimintinas Jums buvo šis dešimtmetis?
Kai sulaukęs dvidešimt penkerių metų ėmiausi veiklos Raseiniuose, buvau jauniausiais iš visų rajonuose dirbančių aplinkos apsaugos agentūrų vedėjų. Gal tuo ir garsus tuomet buvau. Tačiau laikas eina, viskas taipogi keičiasi. Ir įpročiai, ir žmonės, ir darbas…
Gal kiek ir nusivilti teko, nes kai ką, žiū, atmosfera, atėjus iš Vilniaus į rajoną, ir kiek nepakiliai nuteikia…
Kadangi esu kilimo iš Viduklės, Raseinių krašto, tad ir grįžimas buvo labiau malonus. Kai gyvenau Vilniuje, butą nuomojausi, tad… Lyg ir svetimame krašte buvau.
Dabar gyvenu Raseiniuose, namuose, kur gyveno mano seneliai, tad čia, Raseinių krašte, yra miela ir maloni savastis. Pradžioje, tiesa, buvo kiek kitaip – kiekvieną savaitgalį traukė važiuoti į Vilnių. Tačiau dabar ten važiuoju gal tik kelis kartus per metus.
Kalbindamas Jus, kaipo raseiniškį, tuoj ir prisimenu kitą raseiniškį aplinkosaugininką – Vytautą Oržekauską (labiausiai įsiminė, kaip jis rūpinosi, kad Raseiniuose atsirastų šiuolaikiška nuotekų valykla). Jis daugelį metų buvo savivaldybės ekologas, kuriam iš tiesų šis darbas buvo svarbus ir mylimas. Bent taip susivokdavau dažnokai pakalbindamas šį specialistą, kuris nūnai jau yra pensininkas. Bičiuliškas „Žaliajam pasauliui“ buvo ir Jūsų pirmtakas vedėjo pareigose Emilis Lingaitis – patardavo, patalkindavo, nes būta žmogaus, kaip įvardijama, su didele gyvenimiška ir specialisto patirtimi.
Jūs, jau dešimtmetį vagojęs aplinkosaugininkų išdirbtus ar kiek ir dirvonuojančius plotus, taipogi įgijote vienokią ar kitokią patirtį. Ko gero, patirtis yra ir tai, jog esate gimtojoje vietoje – žmonės ir faktai dažnai Jums ganėtinai pažįstami.
Štai, tarkime, Raseiniai per tą dešimtmetį lyg ir pagarsėjo konfliktinėmis situacijomis dėl nuotekų valymo. Kaip Jums tai atrodo?
Manau, jog šioje vietoje buvo ir dirbtinių vadinamųjų konfliktų… Kita vertus, juk jau gyvename teisinėje valstybėje, gyvename pagal ES taisykles ir reikalavimus, tad nieko naujo neišrasi ir tvarkant nuotekas, dėl ko ir kilo vadinamieji konfliktai… Be abejo, gyvenimas yra gyvenimas, būna ir duobių, tačiau koks kelias provincijoje (ir ne tik) nėra duobėtas.
Šiuo metu nuotekų valykla Raseiniuose dirba puikiai, jokių problemų nėra. Nes žuvies perdirbimo įmonė „Norvelita“ (iš jos į nuotekas patekdavo pernelyg daug riebalų, cheminių medžiagų, susietų su valikliais, dezinfekcijomis ir t.t.) taipogi dirba neignoruodama aplinkosaugininkus, tad ir didesnių problemų nebeliko. „Norvelita“ turi jau savus nuotekų valymo įrenginius, tad problemas, kaip sakoma, sprendžia savame kieme.
Žinoma, kad ir tą pačią „Norvelitą“, viską reikia vertinti kompleksiškai. Juk vietos žmonėms sukuriamos darbo vietos, mažėja emigracija, mokami mokesčiai…
Džiaugiamės, jog turime danų kapitalo įmonę (UAB „Danspin“), kurioje gaminami siūlai. Toji įmonė su pažangiomis technologijomis yra aplinkai draugiška, tad jokių problemų aplinkosaugininkams nėra.
Turiu pasakyti, jog Raseiniai – žemdirbių kraštas. Tad, sąlyginai įvardijant, ir garsėja tik gamta, jos produktais, žalia spalva.
Ūkininkai neretai juk irgi garsėja ir tuo, jog teršia gamtinę aplinką…
… nepasakyčiau to apie raseiniškius. Gal tik pasiguosti galima, jog ūkininkai visoje Lietuvoje yra vargstantys, karvių bandų kaip ir nebeliko… Gyvulininkystė – kaip ir prie bankroto ribos atsidūrusi (nerentabilu, gyvulius pardavė lenkams), tad džiaugtis, kad neliko didesnių mėšlidžių, iš kurių galima tarša, kaip ir nelieka noro…
Turime stambių ūkių ir Raseinių krašte, tačiau esminė kryptis – augalininkystė. Kai turi šiuolaikinę techniką, ir žmogaus rankų šioje srityje reikia kur kas mažiau.
Raseiniškiai garsėja ir žuvininkais…
… taip, turime stambų privataus kapitalo bendrovę, UAB „Raseinių žuvininkystė“. Kol kas dėl aplinkosaugos šioje bendrovėje didesnių bėdų nebuvo.
Raseinių žemę, su Šiluva, galime pavadinti net europinio masto piligrimų kraštu. Piligrimai, kai jų daug, taipogi gamtinei aplinkai gali kelti problemų, ypač, kai šeimininkai tuo nepasirūpina…
Nėra šioje srityje aplinkosaugininkams kokių didesnių problemų. Pats buvau, pats neseniai įsitikinau, jog pamaldūs žmonės neabejingi ir gamtinės aplinkos tausojimui.
Labiau kalbėjote apie įmones Raseiniuose. Tačiau yra rajone ir kitas miestas – Ariogala, kuris garsėjo statybininkams tiekiama produkcija. Kokia padėtis Ariogaloje?
Ekonominiu požiūriu – bloga. Ten buvo melioracija užsiėmusi bendrovė. Nebeliko… Taip pasakytina ir apie statybininkams rūpimą sektorių. Daug bankrotų…
Tačiau dar galime pasigirti, jog miškingame Raseinių rajone gražiai dirba VĮ „Raseinių miškų urėdija“ specialistai, kuriems vadovauja patyręs ir daug metų urėdo pareigose dirbantis Antanas Kilčauskas. Pažįstų jį nuo seno, nes ir mano tėvelis – miškininkas, anksčiau buvo Viduklės girininkas.
Pamenu, prieš daugelį metų į Viduklę buvo atvedęs skundas dėl šios bažnyčios šventoriuje tuomečio klebono Viktoro Aukštakalnio iniciatyva nukirstus medžius…
Buvo tame šventoriuje senos liepos, kurios ramybės ne tiek ir teikė. (Beje, Viktoras Aukštakalnis buvo ir alpinistas, žuvo pernai kopdamas į Monblano viršukalnę – krito iš viršaus rieduliai.) Dabar šios bažnyčios aplinka tikrai tvarkoma pavyzdingai.
Apie Viduklę užsiminus, norisi paminėti, jog vietos gimnazijoje (bent anksčiau) didelis dėmesys buvo skiriamas gamtamoksliniam ugdymui.
Kai mokiausi Viduklėje, nuolat taipogi dalyvaudavau jaunųjų gamtotyrininkų veikloje. Važiuodavome ir į užsiėmimus, renginius Lietuvos vaikų ir jaunimo centre.
Žinau, jog Viduklėje ši veikla nebuvo ir nėra užribyje.
Kita vertus, ir aplinkosaugininkams norisi į mokyklas nuvažiuoti, su pedagogais, moksleiviais pasikalbėti. Ypač – kai mus pakviečia. Tačiau tenka ir apgailestauti, jog tokioms išvykoms laiko kaip ir nebelieka, nes žmogiškuosius resursus „apvalgo“ sėdėjimas prie kompiuterio, ataskaitų ir kitokių dokumentų tvarkymas. Ir dar – skundų tikrinimas. Neretai žmonės rašo skundus vien dėl to, jog nori suvedinėti sąskaitas su kaimynais… Turime tikrinti faktus, jei žmogus ir savęs neįvardija, t.y. nori būti anonimiškas.
Iš ankstesnių apsilankymų Raseinių rajone žinau, jog esama kiek ir patvenktų upelių, užtvankų… Šiame bare taipogi reikia priežiūros. Ar rajono agentūrai dėl to galvos neskauda?
Pagrindinis mūsų pasididžiavimas – Maironio apdainuota Dubysa: švari, graži, pritaikyta turizmui… Čia turime pasidžiaugti ir turininga Dubysos regioninio parko direkcijos veikla (iniciatyviu direktoriumi Vygantu Kilčausku; man, kaipo bitininkui, malonu visada pabendrauti ir su Vaidu Greičiumi, puikiu bitininku, šio parko direkcijos ekologu). Svarbu šiai veiklai nepakenkti, nes „renovuoti“ – keblesnis užsiėmimas.
Ežerų neturime… Tvenkiniai… Jais rūpinasi rajono savivaldybės administracija. Su joje dirbančiais ekologais Giedriumi Butkumi ir Vilma Kundrotiene, vaizdžiai tariant, žiūrime į tą pačią pusę, nors kartais nuomonės ir nesutampa.
Jei būtų problemų (dėl įžuvinimo, vandens kokybės ir pan.), jos atsiristų ir iki mūsų. Na, žvejams infrastruktūros (kad ir vietos, kur būtų galima išsitraukti valtį) gal ir stokojama. Kita vertus, sakyčiau, jog 95 proc. problemų tarp žmonių atsiranda dėl negebėjimo jas pažinti ir bendrauti, o kartu – ir negebėjimo spręsti tas problemas…
Tad susidaro įspūdis, jog dirbate be jokių problemų?..
Aplinkosauginės problemos visada buvo ir bus. Tačiau jos yra vadinamojo darbinio pobūdžio, nesureikšmintinos, sprendžiamos. Reikia daug laiko skirti ir žvejybos, ir medžioklės sričiai. Juk gyvenimas – ne be brakonierių (pats esu ir medžiotojas, ir žvejys, tačiau nė vienoje kategorijoje nenorėčiau būti vadinamuoju „ligoniu“). Juos taipogi gaudome, pasitelkdami ir šiuolaikines technologijas.
Mūsų agentūroje dirba tik trys žmonės, jais pasitikiu, tačiau darbų tikrai pakanka. Ypač, kai reikia turėti reikalų su teismais. Norisi tik pasidžiaugti, jog Kauno regiono aplinkos apsaugos departamente tuo taipogi itin rūpinamasi, tad teismuose (kur tenka susiremti su advokatais, gebančiais juodą spalva paversti balta ir – atvirkščiai) dabar mus dažnai atstovauja specialistai juristai. Pats esu pagal išsilavinimą teisininkas, tad suvokiu, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsiduria teisme aplinkos apsaugos inspektorius, neturintis juridinio išsilavinimo.
Dėkoju Jums (bitininkui, gamtininkui, aplinkosaugininkui) už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotrauka
