Rugpjūtis – tinkamas metas atostogauti. Viskas būtų buvę gerai, jei ne tie varginantys karščiai. Aš kur nors iš namų kišti nosies neplanavau ir Žolinių šventę Vilniuje būčiau atšventęs. Bet viską aukštyn kojomis apvertė mano prieš 40 metų Šilalės vidurinę mokyklą baigę auklėtiniai. Iš pradžių už kvietimą padėkojau ir prisipažinau, kad autobusu ilga karštyje varginanti kelionė man pernelyg sunki. Netrukus iš susitikimo organizatoriaus Kęstučio gavau žinią, kad tai ne bėda. Iš Vilniaus savo automobiliu vyksta Jonas, kuris mane nusiveš ir atgal namo pargabens. Taip vėl po tiek metų atsidūriau Šilalėje, kur buvo švenčiama Žolinė ir jau penktadienį prasidėjusi gausi renginių Šilalės 482-jo gimtadienio šventė.
Pagiedojome kartu
Šilalė mano gyvenime paliko neišdildomą pėdsaką. Čia nuo 1968 iki 1983 metų Šilalės vidurinėje mokykloje mokiau vaikus chemijos, o Pionierių namuose dirbau su jaunaisiais filatelistais ir akvariumininkais. 1970 m. tapdamas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) nariu susidraugavau su Šilalės skyriaus medžioklės žinovu Alfonsu Baubliu. Šiam gamtą mylinčiam, daug metų jai ir žmonėms tarnavusiam žmogui esu už daug ką dėkingas. Tik jam pritariant ir padedant įkūrėme LMŽD Šilalės skyriaus jaunimo sekciją prie Šilalės vidurinės mokyklos, o vėliau ir kai kuriose kitose rajono mokyklose („Žaliasis pasaulis“ 2014 m. Nr. 32). Taip jau nutiko, kad mūsų šeimos tapo kaimynais ir susibičiuliavo, o draugijos pastatas buvo sumūrytas greta mokyklos. Tai aš per ilgąją pertrauką spėdavau užbėgti, pratęsti ar išrašyti mokiniams naujus nario bilietus. Šilalės skyrius tuomet neturėjo žuvininko etato, taigi mane išrinkus į skyriaus valdybą, tapau pagrindiniu Alfonso pagalbininku žuvininkystės ir kitoje veikloje. Nors nebuvau medžiotojas, tačiau kiek galėjau talkinau ir šioje srityje. Žiemą padėdavau kovoti su baltuoju badu, pavasarį – statyti lizdavietes antims. Ypač įsiminė kelionė į Žuvinto rezervatą pas šviesios atminties Vytautą Nedzinską parsivežti ir Šilalės miesto tvenkinyje įkurdinti pirmąsias gulbes nebyles. Manęs asmeniškai medžioklė netraukė. Tiesa, keliose medžioklėse esu pabuvęs varovu. Kadangi visi medžiotojai įgydavo teisę meškerioti, aš, kaip žvejų atstovas, buvau medžiotojų egzaminų komisijos narys. Kai kas stebėjosi, kaip tas mokytojas, kurio stažuotė atlikta su kaupu, nesusidraugauja su šautuvu. Su Alfonsu mes dirbom ranka rankon. Kartu įžuvinome vandens telkinius, statėme dirbtines neršyklas, rūpinomės gyvųjų gamtos išteklių apsauga. Visa šita įgyta patirtis man labai padėjo darbe su jaunaisiais žvejais atvykus dirbti į Vilnių.
Taigi, atvykti į Šilalę ir nesusitikti su tiek daug man davusiu mielu žmogumi aš negalėjau ir jam paskambinau. Susitikti pasiūliau po 12 val. Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje aukojamų Šv. Mišių. Tai man pirmoji Žolinė Šilalėje, kai galiu aplankyti kažkada mokytojams draudžiamus maldos namus. Be to, iš Jono ir Kęstučio sužinojau liūdną žinią. Nuo dviejų anksčiau Anapilin išėjusių mano auklėtinių per penkis metus skaičius padidėjo iki keturių. Tada pagalvojau, jog jie per gerą dešimt metų už mane jaunesni, o jau keturių nebėra…
Alfonsui mano pasiūlymas tiko. Pasirodo, jis gieda šios bažnyčios chore. Kad jis turi gražų balsą ir yra dalyvavęs senais laikais saviveikloje, man nebuvo naujiena. Kai jam prasitariau, jog po 40 metų nesimatymo susiradau buvusį Klaipėdos mokyklos internato orkestro vadovą Ipolitą Petrošių („Žaliasis pasaulis“ 2014 m. Nr. 35) ir jau keleri metai giedu jo vadovaujamame Vilniaus Šv. Onos bažnyčios chore, buvau pakviestas lipti ant „viškų“ kartu. Čia sutikau dar vieną kitą senų laikų pažįstamą ir, aprūpintas natomis, prisišliejau prie tenorų. Šilališkių repertuaras aukšto lygio ir įdomus, tačiau man buvo „įkandamas“. Sako, kas gieda, dvigubai meldžiasi. Sužinoję, kad taip prisiminiau mus palikusius ir palaimos prašiau susirinkusiems, auklėtiniai liko dėkingi.
Žvilgsnis į praeitį
LMŽD ilgametis darbuotojas, Garbės medžiotojas Alfonsas Kazimieras Baublys š. m. sausio 11 d. atšventė 80 metų jubiliejų. 1970 m. pradėjęs darbą Šilalės skyriuje draugijai atidavė 37 metus. Seniai nesimatę mudu turėjome ką prisiminti ir aptarti. Man įstrigo į atmintį, kai po varyminių medžioklių, vėlai vakare kartais drauge vykdavome pristatyti sumedžioto laimikio į Tauragės mėsos kombinatą. Draugijos „gazike“ ypač daug vietos užimdavo sumedžioti briedžiai, netrūko šernų ir stirnų. Alfonsą visada džiugindavo taiklūs medžiotojų šūviai ir eksportui neišbrokuota žvėriena. Jo nuomone, tais laikais drausmės būdavo daugiau, o šiuo metu ji gerokai pašlijusi. Apnykusios kai kurių žvėrių rūšys.
„Dabar valstybė iš medžioklės ūkio neturi jokios praktinės naudos, – įsitikinęs šilto ir šalto matęs medžioklės ūkio veteranas. – Anksčiau juk už medžioklės produkciją Lietuvai buvo perkami patys brangiausi įrengimai. Lietuva ir pasėlius išsaugodavo ir daugiausiai žvėrių sumedžiodavo. Savo laiku „Ohotribsoyuz“ atstovas Aleksandras Grigorjevas yra teigęs, kad Lietuva sumedžioja tiek produkcijos, kiek visos kitos respublikos kartu paėmus. Juk anksčiau valiutą uždirbdavo medžioklės ūkis ir šiek tiek jūrininkai. Už ją nupirkta daug brangios medicininės, Operos ir baleto teatro įrangos. Man teko būti kursuose, kai atsidėkodamas medžiotojams minėtas teatras nemokamai mus pakvietė į spektaklį. Tada visur buvo tvarka, bet planus kartais pernelyg padidindavo. Kai 1974-1975 m. Šilalės rajonui buvo užplanuota sumedžioti 50, o Jurbarko rajonui 80 briedžių, jurbarkiškis kolega Simonas Kavolis pastebėjo, jog dabar teks medžioti iki paskutinio žvėries. Panašiai ir nutiko, per apskaitą įsitikinome, jog briedžių labai sumažėjo ir iš karto jų medžioklė keliems metams buvo nutraukta. Per 5 metus ištekliai atsikūrė, o dabar kas? Niekas neatsikuria, ir briedžių medžioklė uždrausta.“
Paklaustas apie kiaulių maro situaciją rajone, mano bičiulis pasidžiaugė, jog būdami tolokai nuo šios ligos epicentro šilališkiai nuostolių neturi ir nė vieno kritusio šerno neaptiko. Užtat su vilkais problema ta pati kaip visoje šalyje.
„Į vilkų medžioklę požiūris nėra racionalus. Dabar teigiama, kad gyvulius reikia aptverti, ganyti, o taip juos išsaugoti yra neįmanoma. Ant Akmenos kranto gyvenančiam mano draugui vilkai papjovė iš toli atsivežtas brangios veislės avis. Apskritai rajone jau įkainuotos žalos žmonėms padaryta labai daug. Senais laikais vilkus leido medžioti visus metus. Tam apsijungdavo keli būreliai ir tų vilkų buvo, niekur jie nedingdavo. Reikia elgtis protingai, – dėstė savo nuomonę iki 2006 m. LMŽD Šilalės skyriui vadovavęs medžiotojas. – Panašiai buvo su bebrais. Per metus rajone leisdavo sugauti apie pusantro šimto bebrų. Kartais LMŽD respublikinėje taryboje sakydavo, kad taip mes išgaudysime visus tuos darbščius graužikus. Kai ilgai dirbi, viską vietoje matai ir analizuoji situaciją. Buvo daug nusiskundimų, kad bebrai tvenkia kanalus, apsemia miškus. O ir norėdamas bebrų visų neišgaudysi. Ne taip paprasta įveikti šiuos žvėrelius…“
Apie etiką ir kultūrą
Šiuo metu kartais medžiotojai kritikuojami, jog mažai dėmesio skiria plėšrūnų naikinimui. Prisiminęs, kaip iš medžiotojų apskaitai reikėdavo rinkti varninių paukščių kojeles ar šunų ausis, o kuosas šaudydavo miestelių centre, Alfonsas sutinka: plėšrūnus reikėjo naikinti, bet kartais griežti reikalavimai prasilenkdavo su medžioklės etika.
„Važiuodami medžioti plėšrūnų, besivaikydami planų medžiotojai net prie gyvenviečių pyškindavo į šunis. Kartą prie vienos sodybos jie nušovė šuniuką. Šeimininko būta nepėsčio. Įsidėjo žmogus negyvą vaikų numylėtinį į krepšį ir atvyko į partkomą pas pirmąjį sekretorių teisybės ieškoti. Tada mane iškvietė „ant kilimo“ pasiaiškinti. O ką aš galėjau padaryti, tik pravesti vadinamąjį aiškinamąjį darbą, – prisipažino pašnekovas. – Apie kultūrą kalbėjau nuolat. Medžiotojai pripažino, jog mūsų pomėgis yra tik geresnis gamtos pažinimas, kultūringas laisvalaikis, žmonių bendravimas, bet ne apsirūpinimas mėsa ir kailiais. Mes tų susitikimų medžioklėje ypač laukdavome, ypač gerbėme pagyvenusius medžioklės veteranus. Manau, dabar žmonių bendravimas priblėsęs visose sferose, ne tik medžioklėje.“
Anot mano bičiulio, dabar pats didžiausias tikslas yra pinigai. Seniau žmonės mėgdavo susieiti medžioklėje, žvejyboje ir gamtoje turiningai praleisti laisvalaikį.
„Važiuodavom prie vandens telkinių, palapinės, lauželis… Susidraugaudavome ir likdavom geriausi draugai net su nepažįstamais. O kur dar po tris dienas trunkančios varžybos, šventės su šeimomis, poledinės žūklė. Tada turėdavom ir tų lėšų, žmones apdovanodavome, – prisimena medžioklės plotų žinovas. – Aš į dabartinius naktinius palaukimus nevykstu, nemėgstu jų, bet planinėse medžioklėse dalyvauju. Ypač patinka medžioklės žiemą, kai gali stebėti pėdsakus sniege, juos pažinti ir žinoti, kokio žvėrelio jie palikti. Palaikydamas ryšį su išlikusiais senais būreliais iš vyresnio amžiaus meškeriotojų girdžiu, kad trūksta to seno malonumo, draugystės ir nuoširdaus bendravimo.“
Medžioklės veteranui malonu prisiminti medžiotojų būrelių ataskaitinius susirinkimus. Tai būdavo didžiulė šventė medžiotojams ir jų šeimoms, kur ruošiant stalą nemažas krūvis tekdavo moterims.
„Aš visada jas gerbiau ir ataskaitiniuose susirinkimuose dėkodavau už į medžioklę išleidžiamus vyrus, jų supratimą ir gerumą“, – atviravo Alfonsas.
Jaučiu nostalgiją
Bendraudamas su rajone gerai žinomu ir gerbiamu žmogumi turėjau ir aš ką prisiminti. Kartą Alfonsas pakvietė pasižiūrėti traukiančių slankų medžioklės. Tą vakarą paukščiai tikrai traukė, bet šautuvas ant gamtą mylinčio žmogaus peties taip ir liko kaboti nepanaudotas. Abiem buvo labai gera pabūti gamtoje ir pasisemti iš jos jėgų.
Nepamirštami liko kovos su brakonieriais reidai. Bėda ta, kad rajone visi gerai pažinojo ne tik gamtos apsaugos inspektoriaus „viliuką“, bet ir Alfonso „gaziką“. Todėl privažiuoti prie rengiamos pasalos nepastebėtiems būdavo beveik neįmanoma. Tekdavo transportą slėpti kur nors miške ir gerą kelio galą kulniuoti pėstute. Sykį, dar nepradėjus brėkšti, mes jau buvome prie lydekų nerštavietės ir iki brakonieriaus sulaikymo mus džiugino ūbaujanti pelėda.
… Su Šilale mane sieja ne tik buvę auklėtiniai, bet kartu su gerais žmonėmis nuveiktų darbų prisiminimai. Dažnai pagalvoju, jog būtų malonu užmesti meškerėlę Akmenoje ar Lokystoje, patykoti nacionaline žuvimi išrinkto dumblynų karaliaus lyno Šilalės ar Nevočių tvenkinyje. Juk projekto iniciatorius 1979 m. ties Nevočiais patvenkti Lokystos upelį kaip tik ir buvo A. Baublys. Su juo kartu važinėdavome pasižiūrėti, kaip vykdomi darbai, vėliau į telkinį įveisėme karpių ir lynų („Žaliasis pasaulis“ 2006 m. Nr.21), kartu pameškeriodavome Dievyčio ir Paršežerio ežeruose. Pagarba gamtai žmones suartina, bet sudėtingi gyvenimo vingiai kartais trukdo bičiuliams dažniau susitikti.
