Plaukai pasaulio kultūrose ir mituose
Kadangi plaukai nukirpti atauga, senovėje buvo tikima, kad tai magiška savybė. Jau nuo senovės plaukai buvo jaunystės ir vaisingumo simbolis. Buvo manoma, kad plaukuose slypi kūno jėga ir energija, nes jie auga iš galvos, dvasinių galių centro. Todėl jie buvo laikomi galios, net sielos buveine.
Kaip ir kitoms žmogaus kūno dalims, plaukams suteikta kosminė reikšmė. Jie asocijuojasi su ugnimi ir šviesa. Indų mistinėje simbolikoje plaukai, panašiai kaip voratinklis arba siūlų verpalai, reiškia Visatos „jėgos linijas“, vadinamas „Šivos plaukais“ – galingojo dievo, kuriam iš trečiosios akies sklinda viską gimdanti ir viską naikinanti ugnis.
Plaukai ne tik saugo žmogaus kūną, bet jį ir puošia. Plaukai atskleidžia dar ir kitas paslaptis. Senovėje žmonės ilgus plaukus laikė laisvės ir išdidumo simboliais, todėl vergams ar pasmerktiesiems mirti pirmiausia nukirpdavo barzdas, ūsus ir plaukus.
Ankstyvaisiais viduramžiais nukirpti ar nuskusti plaukai užtraukdavo baisią gėdą. Taip būdavo baudžiami žmonės, pagauti užsiimant raganavimu, neištikimos žmonos. Brandžiaisiais viduramžiais ši bausmė miestų teisėje taikyta vagims ir tiems, kurie pažeisdavo prekybos taisykles.
Pasakose palaidi plaukai rodo laisvą dvasią ar netgi lengvabūdiškumą, o krikščionybėje reiškia atgailą ar šventąsias mergeles. Pridengti plaukai – pagarbos Dievui ženklas. Krikščionių vienuolės plaukus nusikerpa trumpai – tai simbolizuoja pasaulio tuštybės atsižadėjimą. Daugelio budistų sektų vienuoliai ir vienuolės galvas skutasi plikai. Tai simbolizuoja nuolankumą. Taip darydami jie seka Buda, kuris nusikirpo ilgus plaukus, kai pasiryžo gyventi asketiškai
Senojo Testamento herojus Samsonas garsėjo nepaprasta jėga. Dalila, atskleidusi paslaptį, kad jo jėga slypi ilguose plaukuose, išduoda jį priešams ir nukerpa miegančiam Samsonui plaukus. Tada jis pasidaro toks pat silpnas kaip visi kiti.
Senovės germanų gentyse ir viduramžiais nukirpti plaukai buvo laikomi nusikaltėlio pažeminimo simboliu (taip būdavo paženklinamos ir moterys kolaborantės).
Apie mistinę plaukų reikšmę byloja daugybė mitų. Deivių kasos, panašiai kaip gyvatės arba vandens srautai, liejasi per jų kosminius kūnus, krenta ant krūtų, nešdamos energiją ir jėgą.
Skandinavų mitologija nurodo, kad miškai atsirado iš žuvusio milžino Imiro plaukų. Viduramžiais trumpai kirpti plaukai Skandinavijoje buvo laikomi vergo ir negarbės ženklu. Taip manyta dar XIII a. Senovės vikingų jie būdavo net iki juosmens. Skandinavai gražiais laikė šviesius plaukus, o juodi laikyti tiesiog bjauriais. Vergus paprastai įsivaizduodavo tik juodais plaukais.
Merovingų dinastijos karalių (481-751 m.) išvaizda turėjo vieną išskirtinį bruožą – visų jų plaukai būdavo ilgi. Trumpi plaukai buvo ne tik didžiausia gėda – tai atimdavo galimybę vykdyti karaliaus pareigas.
Graikijoje buvo deginami plaukai ceremonijoje priimant pilietybę, sutuoktuvių ir laidotuvių metu, kas byloja apie tą ypatingą reikšmę, kuri buvo skirta plaukams.
Senovės japonų imperatoriaus kūno dalys buvo laikomos tokiomis šventomis, kad jis negalėjo nei kirptis plaukų ar nagų, nei skustis. Visa tai atlikdavo dvariškiai naktį, imperatoriui miegant – tuomet buvo manoma, kad imperatoriui nukirpti plaukai yra pavogti, ir jo garbė liko nesuteršta.
Senovės Kinijoje veikė įstatymas, įpareigojantis valstiečius skusti priekinius plaukus. Taip imperatorius siekė, kad prastuomenė negalėtų slėpti savo blogų minčių kalbėdama su didiku.
Tankūs, ilgi plaukai įkūnija dvasinį išskirtinumą ir išreiškia dorovinę bei fizinę jėgą. Antikiniai dievai Dzeusas, Jupiteris, Apolonas turėjo vešlius plaukus. Kanoninis Jėzaus atvaizdas, atsiradęs ne anksčiau kaip IV mūsų eros amžiuje, taip pat vaizduoja Kristų, turintį vešlius, ilgus plaukus ir tankią barzdą.
Jėzaus Kristaus plaukai truputį banguoti, tai reiškia Jo meilę visai žmonijai. Ankstyvoje krikščioniškoje ikonografijoje populiarus barzdoto ilgaplaukio Kristaus vaizdavimas. Dažnai sutinkamas alegorinis Kristaus paveikslas yra ilgaplaukio barzdoto subrendusio vyro portretas. Tai su ilga barzda ir vešliais plaukais, į platų apsiaustą įsisupęs, nuogu ar iš dalies apnuogintu torsu vyras, sėdintis ant suolelio su knyga rankose. Komodilės katakombų lubų dekore ir nesenai atrastoje Ostijos inkrustacijoje, datuojamoje V a., Kristus vaizduojamas labai dailiu ir kilmingu veidu, ilgais plaukais ir vešlia barzda. Florencijos siriškos Rabbulos evangelijos rankraštyje galima rasti viena ranka pieštų, bet labai skirtingų fizinių tipų Kristaus atvaizdų. Visame rankraštyje Kristus vaizduojamas kaip gana jaunas žmogus su nediduke barzdele ir su trumpučiais garbanotais plaukais. Kitur, vis toje pačioje Rabbulos evangelijoje, jis vaizduojama apvaliu veidu, kiek ilgesne ir vešlesne barzda ir labai ilgais, ant pečių krentančiais plaukais.
Ilgais plaukais buvo vaizduojami evangelistai ir apaštalai. Šventojo krikščionio galvos plaukai – dažniausiai liudija fizinę ir dvasinę kankinio ištvermę. Daugelis krikščionių šventųjų plaukai tapdavo reliktais.
Tonzūrą (lot. tonsura – kirpimas), katalikų dvasininkų viršugalvyje iškirptą arba išskustą vietą dvasininkams, 633 m. įvedė Toledo Bažnyčios susirinkimas.
Valdant Merovingams tonzūra simbolizavo vergovę, t. y. tie, kurie stodavo į vienuolyną, iš dalies arba visiškai nusikirpdavo plaukus ir tapdavo „Dievo vergais“. Jeigu laisvas žmogus turėdavo parduoti savo laisvę, pvz., kai neišgalėdavo grąžinti skolos, jam nukirpdavo plaukus.
Ilgi kaltūnuoti plaukai – iššūkis įprastoms normoms. Tokius gaurus nešioja rastafarių bendruomenė Vest Indijoje. Jos nariai sieja save su senovės Etiopijos kultūra.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIII a. įvedė naują madą – didelius ilgų plaukų perukus. Jų šonuose susukami vamzdeliai simbolizavo ilgus plaukus. Perukai įtvirtino naują vyriškų šukuosenų elementą – plaukų uodegytę, surišamą ant sprando. Tai buvo portugalų jūrininkų išradimas, kad per audrą besidraikantys plaukai netrukdytų grumtis su stichija. Europoje išpopuliarėjusi uodegytė, surišta įmantriu kaspinu, pagyvindavo bendrą šukuosenos vaizdą.
Viduramžiais tikėta, kad plaukai ir nagai, dar kurį laiką augantys ir po mirties, yra ypač stiprios gyvybinės energijos šaltinis.
XIV-XV a. buvo plačiai naudojami įvairūs plaukų dažikliai, išskyrus rudos spalvos, nes ši spalva buvo siejama su velnio prakeikimu ir išdavyste.
Inkvizicijos laikais raganyste apkaltintiems būdavo nuskutami ar nusvilinami visi plaukai. Manyta, kad ant raganos ar kerėtojo kūno velnias palieka savo „antspaudą“ apgamo arba įgimtos dėmės pavidalu. Tos vietos, esą, nejautrios skausmui. Todėl tiek nuo moters, tiek nuo vyro kūno nuskusdavo visus plaukus ir adata ieškodavo tokių vietų.
XVI a. Loreno (Prancūzia) generalinis prokuroras Nikola Remi knygoje „Demonų garbinimas“, skirtoje raganavimui, rašo: „Prieš pradėdami kankinti kai kada raganą visiškai nuskuta nuo apačios iki viršugalvio, nes galvoja, kad savo galvos ar kitos kūno vietos dalies plaukuose gali slėpti demoną“. Taigi, apklausdamas kerėtoją, budelis pirmiausia nukirpdavo jai ar jam nagus ir plaukus bei apieškodavo visą kūną, kad pašalintų tą talismaną.
XVI a. viduryje Anglijoje būta įdomios vyrų mados: tankūs plaukai viršuje, o apatinė dalis nuskusta. Manoma, kad taip daryta dėl patogumo nešioti šalmą, kad galva neprakaituotų.
Viduramžių lyrikoje ir epiniuose kūriniuose žili plaukai simbolizavo išmintį.
Kaip prisiminimas medalionuose buvo saugoma mylimojo ar mylimosios plaukų sruoga.
Didysis frankų genčių vienytojas karalius Chlodvigas buvo vadinamas „Le Chevelu“ – Ilgaplaukiu (nuo to ir kilęs liaudiškas pavadinimas „ševeliūra“), ir pagal regione vyravusį senovinį germanišką paprotį niekas kitas negalėjo turėti plaukų, ilgesnių nei šio didiko.
Šamanai ir kai kurių tautų žyniai iš plaukų buria žmogaus ateitį, per juos veikia jų likimus, įpina merginoms į kasas meilės magijos gijų arba įvelia pražūtingų ligų. Pagal plaukus, barzdą ir antakius galima nusakyti žmogaus charakterį ir net ateitį. Tankūs ir minkšti plaukai dažniausiai lemia minkštą ir gerą žmogaus charakterį. Sangvinikų plaukai paprastai būna ilgi ir minkšti. Tankūs ir sunkūs plaukai išduoda karštą temperamentą ir aistrą. Toks žmogus dažnai pasiduoda nevaldomo pykčio priepuoliams. Tai itin ryšku jaunystėje; metams bėgant žmogaus plaukai retėja, charakteris minkštėja. Žinoma, plaukų spalvą ir savybes lemia ir klimato juostą, tačiau skandinavų ar pietiečių plaukai gali būti taip pat sunkiai sutvarkomi. Tarkim, iš prigimties „piestu kylantys“, pasišiaušę plaukai išduoda bailų ir išdavikišką žmogaus charakterį. Tiesūs ir lygūs, bet nepaklusnūs – sukalbamumo ir atlaidumo ženklas.
Plaukų spalva taip pat atskleidžia būdingas savybes tam tikrai žmonių grupei. Tarkim, balti plaukai liudija didesnį asketizmą, sugebėjimą lengviau pakęsti vienatvę. Tai irgi susiję su senatve: senų žmonių plaukai baltėja, jie vis dažniau būna vieni, paskendę prisiminimuose. Juodaplaukiai dažniausiai būna cholerikai, labai impulsyvūs ir sunkiai nuspėjami. Rausvi plaukai išduoda gudrumą ir apsukrumą. Kaštoninių plaukų savininkai sąžiningi ir pareigingi. Šviesiaplaukiai turi daugiau plaukų nei tamsiaplaukiai.
Italų antropologas ir teismo psichiatras Čezare Lombrozo, analizuodamas nusikaltėlių asmenybes, teigė, kad raudonplaukių nusikaltėlių pasitaiko itin retai. Dažniausiai nusikalsta brunetai ir juodaplaukiai. Tačiau brunetai labiau mėgsta smulkius nusikaltimus – vogti arba padeginėti, o juodaplaukiai būna patys pavojingiausi nusikaltėliai. Jie yra linkę šiurkščiai naudoti fizinę jėgą, gali net nužudyti. Na, o blondinai – tai prievartautojai ir sukčiai iš prigimties. Žinoma, ši „teorija“ neturi nieko bendro su realybe. Kriminologija ir nusikalstamumo statistika kartais viską apverčia aukštyn kojom. Ypač tai pasakytina apie Lietuvą, kur ne nusikaltėlio plaukų spalvą, o jo netinkamas gyvenimo būdas ir įpročiai skatina nusikalsti.
Jaunimo grupės „The Beatles“ muzikantai, pasirodę per televiziją JAV, išpopuliarino ant akių krintančius karčius. Būtent „bitlų“ dėka ilgi plaukai pirmą kartą nuo XVII amžiaus vėl tapo madingi.
Ginesso pasaulio rekordų knygoje užfiksuota, kad ilgiausius plaukus pasaulyje turi Xie Qiuping‘as iš Kinijos. Jis plaukus pradėjo auginti nuo 1973-ųjų, tuomet jam buvo 13 metų. Kino plaukai, išmatuoti 2004 metų gegužės 8 dieną, tuomet buvo 5 m 63 cm ilgio.
Prietarai, susiję su plaukais
Tikima, kad jeigu vyro krūtine plaukuota, – gyvenimas bus laimingas. Vyras, krūtinė neplaukuota, – taps vagimi. Jei jūsų rankos plaukuotos, – būsite turtingas. Plaukuoti delnai – beprotybės požymis. Jei ant moters kūno daug plaukų, – ji nebus ištikima savo vyrui. Buvo tikima, kad dylant Mėnuliui kirpti plaukus, – blogai, nes jie ims slinkti ir praras blizgesį. Sutikti žmogų, ką tik nusikirpusį plaukus, – nesėkmė. Laikyti nukirptus plaukus – blogai. Jei radote svetimą plauką ant peties – gausite svarbų laišką.
Indijoje tvirtinama, kad tas, kas nori pragyventi ilgą gyvenimą, neturi užlipti ant plaukų. Bohemijoje jaunoji, įeidama į savo namus, turi prieiti prie židinio ir įmesti į jį tris savo plaukus. Tai ją apsaugos nuo raganų. Estijoje rūpestingai saugodavo naujagimio plaukus, kad jį apsaugotų nuo blogos akies. Juodkalnijoje velionio motina ir seserys nukirpdavo plaukus ir padėdavo į kapą, o pačios keletą dienų vaikščiodavo nepridengtomis galvomis.
Pietų Amerikoje indėnai-karibai saugojo mirusių tėvų plaukus, gindamiesi nuo burtų.
Rusų patarlė byloja: „Plaukas po plauko, galima ir barzdą išpešioti“. Rusijoje tikėjo, kad, jeigu sudeginsi nukirptus plaukus arba išmesi juos kur papuolė, – pradės skaudėti galvą. Su plaukais susijęs tikėjimas, kad jie apsaugo nuo nelaimių. Rusijoje motinos plauką įdėdavo į lopšį, kad vaikas ramiai miegotų.
Garsus latvių etnologas P. Šmitas nurodo, kad Latvijoje, taip pat ir Permės krašte, gimdyvė visų pirma atraišiodavo visus savo apdaro mazgus, o tada nusijuosdavo juostą ir paleisdavo plaukus. Visa tai yra senų seniausia analoginė magija, šiuose pavyzdžiuose reiškianti išsilaisvinimą iš kliūčių.
Japonų patarlė teigia: „Moters plaukas tvirtesnis negu pora jaučių“.
Senovėje buvo populiarus štai toks būrimas su plaukais. Išraukite sau iš galvos vieną plauką ir perbraukite per jį suglaustais smiliumi ir nykščiu. Jei plaukas susiraitys, jūs būsite turtingas, išdidus ir mokėsite flirtuoti. Kad nustatytumėt, kiek ilgai jūs gyvensite, atkirpkite sruogą savo plaukų ir įmeskite ją į ugnį. Jei plaukai dega ryškia liepsna, gyvensite ilgai, jei jie smilksta, gyvensite neilgai. Kuo ryškiau dega plaukai, tuo ilgiau gyvensite. Kitu burtu, pvz., mazgu mezgami plaukai to asmens, kuriam, kuriam norima įkvėpti meilę.
Modernių alternatyvių kultūrų ir subkultūrų pasekėjai ilgais plaukais arba visiškai juos nusikirpdami išreiškia norą būti nepriklausomais nuo pilietinių ir civilizacijos normų arba šitaip prieš juos protestuoja.
Žmonių plaukai ir šukuosenos Lietuvoje
Kaip nurodo J. Balys, analizuojant antropologinį žmogaus tipą lietuvių tarpe, jų plaukai lygūs ir šviesūs (nuo linų ligi pelenų spalvos). Iš tamsaus sudėjimo žmonių Lietuvoje dažnai sutinkama tamsiai rudų arba juodų plaukų.
Seniau Lietuvoje netekėjusios mergaitės neslėpė savo plaukų ar kasų – tai reiškė jų nepriklausomybę ir laisvę, norą parodyti savo grožį ir vyrus patraukti. Laikantis lietuviškų tradicijų, senovėje po vestuvių moteris plaukus turėdavo nusikirpti ir juos slėpti po skarele. Paleistais plaukais matyti žmoną teisę turėjo tik vyras. Nepridengtais plaukais viešai pasirodydavusi moteris buvo laikoma paleistuve. Buvo sakoma: „Palaidi plaukai – palaida moteris“.
Ištekėjusi moteris visuomet turėjo dengti galvą, plaukus slėpti kokiu nors gobtuvu. Tai ženklas, kad ji jau nebėra laisva; vyro pavyduliavimas galėjo prisidėti šiam papročiui atsirasti. Gobtuvių apeiga rodo, kad seniau ištekėjusios moterys viešumoje turėjo nesirodyti palaidais plaukais, plika galva, kaip merginos.
Lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai byloja: „Ilgas plaukas – trumpas protas“; „Ilgas plaukas – moters puoša, vyro luoša“; „Žilo plauko – sveikas protas“; „Žilo tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrinta“; „Po padu plaukai neauga“; „Iš delno plauko neišrausi“.
Lietuvių mįslė apie plaukus: „Tanki tanki tankynėlė, bet ne tankynėlė“.
Savitai plaukų reikšmę perteikia šie lietuviški frazeologizmai: „Plaukas ant galvos nepakrutėjo“ (neturėjo rūpesčių); „Plaukai pasišiaušė“ (apėmus baimei, išsigandus); „Nei vienas plaukas nuo galvos nenukrito“ (nieko blogo neatsitiko); „Ilgas plaukas“ (moteris); „Žilas plaukas“ (senas žmogus); „Kur plaukas – lašas“ (apie labai suprakaitavusį); „Ant plauko“ (labai pavojinga); „Be plauko“ (visiškai be nieko); „Kaip ant plauko“ (vos vos laikosi); „Kaip nuo plauko“ (labai tiksliai nustatyti); „Kito plauko“ (kitoks); „Iki paskutinio plauko“ (viską atvirai išpasakoti); „Nedoro plauko“ (apie piktą, nedorą); „Nei vieno plauko“ (tuščia); „Nė per pusę plauko“ (visiškai nieko); „To paties plauko“ (toks pat, panašus); „Visokio plauko“ (įvairių žmonių); „Plaukui neduoti užkristi“ (labai mylėti, gerbti ką nors); „Plauką paliesti“ (šiek tiek, truputį skriausti); „Ir plauką matyti“ (mažiausią trūkumą pastebėti); „Nei per plauką“ (nė kiek nenukrypti); „Nei prieš plauką, nei paplaukiui“ (niekaip); „Ne pagal plauką“ (kam nepatina); „Per plauką“ (arti ko); „Prieš plauką“ (priešingai); „Prieš plauką pabraukti“ (pabarti ką); „Šiltą plauką matyti“ (būti sušilusiam, suprakaitavusiam);; „Žilą plauką užgauti“ (seną įskaudinti, įžeisti); „Plaukai kepurę pakėlė“ (labai išsigando); „Plaukai ant galvos piestu atsistojo“ (sakoma apie apimtą baimės); „Plaukai sutino“ (sakoma pervargus nuo ko); „Plaukai aukštyn kojom atsistojo“ (apie labai išsigandusį); „Plaukų priaugo pilna kepurė“ (apie labai išsigandusį); „Kaip plaukų ant galvos“ (labai daug); „Plaukus apsiraustyti“ (susipešti); „Plaukus dievo valiai atiduoti“ (vienplaukiam vaikščioti); „Plaukus nuo galvos rautis“ (labai sielvartauti, jaudintis); „Į plaukus šokti“ (pulti peštis); „Net plaukus kelia“ (apie labai didelį galvos skausmą).
Šie ir kiti posakiai apie plaukus (iš išgąsčio atsistojo plaukai; iš sielvarto rovėsi plaukus; rasti plauką sriuboje; per plauką pasprukti) rodo šiai kūno daliai skiriamą išskirtinį dėmesį.
Papilės valsčiuje buvo nusistovėjęs prietaras, kad reikia saugotis žmonių su rudais plaukais ir rudomis akimis, nes gali užburti (apčėravoti).
Kūčių naktį buvo atliekama maginė spiritistinė apeiga su plaukais: mergina degina savo plaukus ir taria vyro vardą, jei tas vyras gyvenąs netoli, tai tą pačią naktį ateinąs, o jei toliau – tai rytą. Atėjęs klausiąs, kas jį šaukęs (Vidugiriai, Saločių valsčius).
Iš senų senovės buvo užsilikęs tikėjimas, kad galvą skauda tam žmogui, kuris iššukuotus ar nukirptus plaukus išmeta, o paukštis juos įsiveja į lizdą (Švenčionys).
Senovėje Dzūkijoje per vestuves buvo paplitęs paprotys atlikti pintuves, t. y. kasų, mergystės simbolio, išpynimą. Pasak T. Narbuto, Nočios apylinkės lietuviai XIX a. pradžioje per nuotakos pintuvių apeigas uždegdavo vaškinę žvakę, viduryje aslos pastatydavo duonkubilį, ant jo padėdavo pagalvę ir pasodindavo nuotaką. Pamergėms dainuojant graudžias dainas, nuo nuotakos galvos būdavo nuimamas vainikas ir iššukuojami plaukai. Po to prieidavo prie jos tėvas su motina. Tėvas rankoje laikydavo uždegtą žvakę, o motina – žiedą. Motina, paėmusi iš dešinio paausio kuokštelį nuotakos plaukų, perkišdavo per žiedą, o tėvas juos degindavo žvakės liepsna. Tokiu pat būdu buvo deginami nuotakos plaukai kairiajame paausyje, ant kaktos ir pakaušyje. Gaubimo apeigos Lietuvoje taip pat turi specifinių bruožų. Paprastai prieš apgaubiant nuotakai buvo pakerpami plaukai arba išpinamos kasos. Šios apeigos turėjo simbolizuoti nuotakos perėjimą į ištekėjusių moterų būrį.
Lietuvos buvo įprasta plaukų kokybę pagerinti juos kerpant. Senovėje buvo tikima, kad norint turėti ilgus, vešlius plaukus, reikėjo juos kirpti (pakirpti) esant jaunam mėnuliui arba trečią jaunaties dieną. Mėnulio pilnatis taip pat buvo palankus metas plaukams kirpti. Kai jaunas mėnulis (jaunmėnesį) penktadienį plaukų galus nukerpant, jie didžiai tankūs ir ilgi užauga (Mažoji Lietuva). Tikėta, kad blogai tai daryti delčioje (sengalyje). Buvo manoma, kad tuomet viskas dyla, suyra, todėl ir plaukai dils – neaugs, nušiurs, išsišakos jų galai. Labiausiai mėnulio fazių žiūrėjo merginos, moterys, norėjusios turėti ilgas, storas kasas. Buvo tikima, kad jeigu kas pasistebės (pasidyvys) iš gražių kasų, tai plaukai triuš (Panevėžio apskritis).
Iki XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio Lietuvoje dominavo kuklios moterų šukuosenos: trumpi plaukai ir sklastymas iš kairės į dešinę. Dažniausiai jų plaukai vidutinio ilgumo. Kartais plaukai banguoti ar supinti į kasas. Tarpukaryje buvo paplitęs šviesiaplaukės ilgakasės lietuvaitės įvaizdis. Taip pat pasitaikė šukuosenų, kur kasos supintos ir susuktos lanku. Ilgainiui vietoj tvarkingų, kartais glotniai sušukuotų antrojo-trečiojo dešimtmečio plaukų Lietuvos moterys pamėgo ilgesnes, laisvesnes, kartais šiek tiek suveltas šukuosenas.
XX a. pradžioje vyrų šukuosenoms būdingas tradicinis sklastymas iš kairės į dešinę arba į viršų sušukuoti plaukai. Tačiau pastebimas ir sklastymas per vidurį.
Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vyrų šukuosenos keičiasi: retesnis sklastymas, plaukai puresni, šiek tiek ilgesni, tačiau tendencija plaukus kirpti trumpai išlieka. Vyrų šukuosenos tampa ne tokios pedantiškos, jos laisvesnės ir įvairesnės. Tai dažniausiai patogios šukuosenos, kurių praktiškumą dažniausiai lėmė gyvenimo ypatumai. Kai kurie vyresnio amžiaus vyrai nešiojo trumpus ūsus ir barzdas.
Buvo įprasta, kad plaukų spalva graži yra geltona arba šviesi. Šviesi plaukų spalva atrodė gražiai, jaunino žmogų. Daug rečiau gražiais laikyti tamsūs, juodi ar kaštoniniai moterų plaukai. Vyrams, skirtingai nei moterims, buvo gražūs tamsūs, juodi plaukai.
Senovėje Lietuvoje negražiais abi lytys laikė rusvus (ryžus) plaukus. Rusvaplaukiams buvo priskiriamos įvairios neigiamos būdo savybės. Toks galėjo būti ir geriausias žmogus, tačiau aplinkiniai juo nepasitikėjo, vis tiek jį laikydavo apgaviku, nedoru, piktu, klastingu. Dar buvo sakoma, apie tuos, kurie garbanoti, o ypač raudonus palukus turintys, būk tai jie labai dideli pikčiurnos esą.
Garbanotus plaukus ištiesti norint, tiktai reikia juos bet kokia skiedra šukuoti ir lyginti, tai jų garbanos prapuola ir plaukai išsitiesia (Ragainė).
Liaudyje buvo paplitęs tikėjimas, kad dažniau kerpami plaukai greičiau auga. Atseit, kuo plaukai trumpesni, tuo greičiau jie auga. Yra žmonių, kurie turi gerą ranką. Kiti vėl – blogą. Jei gera ranka nukerpa plaukus, tai jie augs. Jei bloga, plaukai neauga (Panevėžio apskritis). Plaukus vyrai taiko kirpti jaunam mėnesyje – geriau auga.
Kad mergaitėms plaukai slenka nuo galvos, tai esą kas nors nužiūrėjęs.
Liaudyje sakoma, kad iššukuotus plaukus reikia dėti už juosmenį, tai augs ilgi, ligi paties juosmens. Iššukuotų plaukų negalima mėtyti: kaip paukštis įsuks į lizdą, tai atmintis pražus. Dar buvo tikima, kuomet iššukuotus plaukus įsuks paukštis į lizdą, tai galva skaudės (Panevėžio apskritis).
Mokslininkai apskaičiavo, kad trumpi galvos plaukai per mėnesį paauga maždaug du centimetrus, ilgi (30 cm) – perpus mažiau. Be to, plaukų augimui turi reikšmės kūno dalis, lytis ir amžius. Greičiausiai auga 18-25 metų amžiaus moterų galvos plaukai. Žmogui išslenka vidutiniškai 50-100 galvos plaukų per dieną. Netiesa, kad nuo kirpimo plaukai tankėja. Plaukų skaičius yra genetiškai užprogramuotas, ir žmogus (bent kol kas) jo padidinti negali.
Žmogaus plaukas stipresnis už šviną, varį, platiną ir gali lenktyniauti pagal stiprumą tik su plienu. 0,05 mm storio plaukas išlaiko 100 gramų svorį, tai yra jo tvirtumo ribą sudaro 5000 kilogramų vienam kvadratiniam centimetrui. Moters kasa vidutiniškai susideda iš dviejų šimtų tūkstančių plaukų ir lengvai išlaiko 20 tonų svorį.
2005 m. spalio mėnesį spaudoje buvo pranešta, kad agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo į Lietuvos rekordų knygą įrašė du naujus rekordus – ilgiausių plaukų bei kasų pynimo. Vienam jų pagerinti prireikė net 77 metų.
Trisdešimtmetė vilnietė Asta Murauskaitė-Kuncevičienė, pati būdama 1 metro 57 centimetrų ūgio, turėjo 2 m 24 cm ilgio plaukus. Ji plaukų nekerpa nuo pirmos klasės. 2013 m. Vilniuje buvo surengtas renginys „Ilgaplaukės 2013“, kuriame ir nugalėjo medikė Asta Murauskaitė- Kuncevičienė. Jos plaukų ilgis tuomet buvo 2 metrai 45 centimetrai.
Ankstesnis ilgiausių plaukų Lietuvos rekordas priklausė kaunietei Antaninai Vitkauskaitei-Bačiulienei. 1928 metais ji turėjo 2 m 15 cm ilgio plaukus.
Antrąja su plaukais susieto rekordo autore Lietuvos rekordų knygoje užregistruota devyniolikmetė zarasietė Iveta Mickutė, susipynusi 1357 kaseles. Jų ilgis – nuo 19 iki 1 centimetro. Kita rekordininkė, turėjusi daugiausiai kasų, buvo šešiolikmetė Jurgita Taurinskaitė iš Lėlaičių kaimo, Mažeikių rajono. Ji 2001 metų birželio 28 dieną buvo susipynusi 1001 kaselę, nuo 6 iki 39 cm ilgio.
2012 m. pabaigoje Šiauliuose buvo surengtas Šiaulių krašto ilgakasių konkursas. Absoliučia šio konkurso nugalėtoja tapo kelmiškė Monika Paulauskaitė. Jos plaukų ilgis tuomet buvo 1 metras 31 cm.
2016 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių dailės galerijos surengto tarptautinio gatvės meno plenero „Saulės pagrobimas“ metu, dailininkas ir rašytojas Petras Rakštikas, Šiauliuose, Vilniaus gatvėje pėsčiųjų bulvaro amfiteatre, nupiešė piešinį apie damą, kuriai pabėgo šukuosena. Nuo šiol šiauliečiai, miesto svečiai ir turistai gali grožėtis šiuo nuotaikingu piešiniu ir įvertinti kiek svarbi moteriai šukuosena.
Plaukų paslaptys
Veido plaukai auga greičiausiai. Blondinės bei blondinai turi daugiau plaukų. Plaukai nežymiai slenka visą gyvenimą, tačiau atauga nauji. Greičiausiai plaukai auga tarp 15 ir 30 metų. Moterų plaukai auga greičiau negu vyrų. Per dieną žmogus praranda 60-100 plaukų sruogų. Jei kasdien netenkama 30-100 plaukų, yra normalu. Plaunant galvą galima netekti ir daugiau. Plaukų slinkimas gali būti rimtos sveikatos sutrikimo požymis. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos Infekcinių ir uždegiminių odos bei gleivinės ligų sektoriaus vadovė, gydytoja dermatovenerologė dr. Vesta Kučinskienė nurodo, kad plaukų slinkimo priežasčių gali būti daug ir įvairių.
„Dažniausios priežastys: infekcija, stresinės situacijos, depresija, nevisavertė mityba, geležies trūkumas, apsinuodijimas sunkiais metalais, – aiškina gydytoja V. Kučinskienė. – Plaukų slinkimą gali sukelti ir endokrininės, onkologinės, venerinės, psichinės ligos“.
Plaukai taip pat gali slinkti laikotarpiu po gimdymo, vartojant kai kuriuos vaistus. Šį procesą gali paskatinti ir fiziniai bei cheminiai dirgikliai, pavyzdžiui, plaukų dažai, dažnas tiesinimas ar garbanojimas specialiais prietaisais, per stiprus plaukų įtempimas rišant juos į uodegą ir etc. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad plaukų slinkimui įtakos turi užterštas oras, įvairūs žalingi įpročiai, netinkamas gyvenimo būdas.
Moterų plaukai yra perpus plonesni, nei vyrų. Vienas žmogaus plaukas gali pakelti 100 g. Žmogaus kūną dengia tiek pat plaukų, kiek ir šimpanzės. Žmogaus plauko trukmė – 3-7 metai. Turi prarasti 50 proc. galvos plaukų, kad žmonės pastebėtų praplikimą. Žmogaus plaukas yra faktiškai nesunaikinamas nei šalčių, nei klimato kaita, nei vandeniu.
Mokslininkai atrado naują būdą valgymo sutrikimams diagnozuoti. Tam reikia ištirti žmogaus plaukus. Jutos (JAV) Brighamo Youngo universiteto specialistai nustatė, kad plauko baltymo struktūra suteikia išsamios informacijos apie kasdienę žmogaus mitybą. Plaukas sudarytas iš baltymų, o jų struktūra ir atskleidžia, ar žmogus pakankamai maitinosi vienu ar kitu metu.
Mokslininkai vis dažniau teigia, jog plaukai – savos rūšies antenos, kurių dėka žmogus semiasi energiją iš kosmoso bei keičiasi informacija su jį supančiu pasauliu. Pasirodo, kad vamzdinė plaukų sandara labai primena inžinierinius įrenginius, kuriais sklinda aukšto dažnio bangos.
Įprotis vis perbraukti plaukus penkiais rankos pirštais gali paskatinti ankstyvą nuplikimą. Kodėl? Ant delnų esantis prakaitas bei riebalai trikdo normalų plaukų šaknų kvėpavimą.
Plaukai gali būti nusikaltimo įkaltis. Ištyręs įkaltį mikroskopu, ekspertas pagal specialų plaukų katalogą pateikia išvadą. Plauko tikslesnis tyrimas gali nurodyti rasę: azijiečio plaukas apvalus, todėl auga tiesiai, afrikiečio – plokščias, dėl to sukasi spirale, europiečio – ovalo formos. Gyvūnų plaukų „geometrija“ dar įvairesnė, tuo ji skiriasi nuo žmogaus.
Šiandien, panaudodami naujausią tyrimo metodiką, ekspertai gali nustatyti, iš kurios galvos vietos yra rastasis plaukas. Jei to nepakanka, liuminescenciniu mikroskopu atliekama biocheminė analizė. Jos pagalba nustatoma, kokiais dažais nusikaltėlis dažo plaukus, kokius narkotikus ir vaistus vartoja, ką mėgsta valgyti ir kuo užgeria. Kriminalistai išmoko atskirti, kokių bakterijų ar koks grybelis yra žmogaus ar gyvūno plaukuose, šie duomenys yra labai individualūs.
Grupė mokslininkų iš Bazelio universiteto (Šveicarija) sukūrė naują technologiją, kuri leidžia nustatyti, kiek alkoholio suvartojo žmogus per kelis pastaruosius mėnesius.
Jiems pavyko aptikti žmogaus plaukuose toksinų, kurių buvimas ir koncentracija priklauso nuo išgerto gėrimų kiekybės ir kokybės.
Plaukai yra savotiškas ‚sandėlis“, kuriame informacija apie ilgalaikį girtavimą ar net vieną išgertą taurelę laikoma gana ilgai. Mokslininkai teigia, jog netgi galima nustatyti, ką konkrečiai – alų, vyną, degtinę, konjaką ar viskį – gėrė žmogus.
Šis atradimas padės griežčiau kontroliuoti darbuotojus, kurie privalo nuolat būti puikios fizinės ir psichologinės formos. Tai – lakūnai, atominių elektrinių operatoriai, dispečeriai, laivų kapitonai, vadovaujantys kariškiai.
Tiesa, pažymi mokslininkai, yra vienas būdas, leidžiantis išvengti naujausio patikrinimo, – tam reikia nuskusti visus plaukus.
