Nors šių metų pavasaris sunkiai prognozuojamas, žuvys gyvena savo įprastu ritmu. Vienos jų išneršė, kitos dar brandina ikrus ir būsimais laimikiais džiugina žvejus. Žuvų išteklių atsikūrimu ir gausinimu rūpinasi ichtiologai, žuvininkystės specialistai ir valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai. Jiems talkina aktyvūs visuomenininkai ir gamtos apsaugai neabejingi žmonės.
Išsamiau žuvininkystės sektoriaus aktualijos aptartos gegužės 8 d. Žemės ūkio ministerijoje surengtoje konferencijoje „Vidaus vandenų žuvininkystė Lietuvoje“. Apie tai savo pranešimuose kalbėjo Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), Aplinkos ministerijos (AM), Žuvininkystės tarnybos prie ŽŪM, Gamtos tyrimų centro, Žuvininkų rūmų, žvejų verslininkų, meškeriotojų bei visuomeninių organizacijų atstovai. Konferencijos dalyvius pasveikino ir joje aktyviai dalyvavo žemės ūkio ministras Bronius Markauskas bei Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika.
Žuvininkystės sektorius
Žuvininkystės padėtį mūsų šalyje pranešime „Vidaus vandenų žuvininkystės sektorius Lietuvoje“ apžvelgė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žuvininkystės departamento direktorė Agnė Razmislavičiūtė-Palionienė.
Kalbėdama apie žuvininkystės padėtį Lietuvoje direktorė tarp svarbiausių departamento uždavinių paminėjo racionalios žuvininkystės politikos, rinkos ekonomikos sąlygomis skatinančios konkurencingos produkcijos gamybą, gyventojų užimtumą ir pakankamų žvejybos, žuvų perdirbimo pramonės ir akvakultūros šakų darbuotojų pajamų užtikrinimo, formavimą. Apžvelgė teisines ir ekonomines žuvininkystės sektoriaus sąlygas, bendradarbiavimą su kitomis valdymo institucijomis formuojant ir įgyvendinant integruotą regioninę ir struktūrinę politiką žuvininkystės srityje.
Kalbėdama apie Lietuvos vidaus vandenų valdymą A. Razmislavičiūtė-Palionienė akcentavo, jog AM (arba jos įgaliota institucija) formuoja vidaus vandenų žuvų išteklių naudojimo ir kontrolės (priežiūros) politiką, organizuoja, koordinuoja (prižiūri) jos įgyvendinimą, žuvininkystės tyrimus vidaus vandenyse. AM nustato žvejybos vidaus vandenyse reglamentavimo priemones (tame tarpe žvejybos limitus, verslinės žvejybos draudimą ar ribojimą). Taip pat AM nustato verslinės žvejybos vidaus vandenyse (išskyrus privačius vidaus vandenų telkinius ir akvakultūros tvenkinius) tvarką.
ŽŪM (arba jos įgaliota institucija) nustato teisės į žvejybos kvotą suteikimo, galiojimo sustabdymo ar jos panaikinimo tvarką. Taip pat nustato perleidžiamosios teisės į žvejybos vidaus vandenyse kvotą suteikimo komisijos sudėtį ir jos darbo reglamentą. 2016 m. perleidžiamosios teisės į žvejybos vidaus vandenyse kvotas paskirtos 90 ūkio subjektų. Daugiausia žvejojama Kuršių mariose, didžiausią dalį laimikio sudarė karšiai, kuojos ir sterkai.
Konferencijoje buvo informuota apie paramos galimybės iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo.
Perspektyvos
Žuvininkystės departamento direktorės pastabas pratęsė AM Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas (pranešimas „Verslinės ir mėgėjų žvejybos plėtros perspektyvos vidaus vandenyse“). Jis akcentavo, jog verslinė žvejyba ir jos reikšmė mažėja ne tik Lietuvoje, bet visose ES valstybėse, ir jos ekonominė reikšmė yra labai menka. Nepaisant to, Lietuva pagal verslinius sugavimus ir kitus verslinės žvejybos rodiklius yra pirmame ES valstybių dešimtuke. Kalbant apie žvejybos kvotas, Lietuva lenkia Suomiją, Švediją, netgi Lenkiją. Lietuvos verslininkų žuvų sugavimai 3 kartus didesni negu latvių. Jeigu daugumoje ES valstybių vienam milijonui gyventojų tenka 20 žvejų verslininkų, tai Lietuvoje – 100. Be kita ko, V. Graičiūnas paminėjo, jog nuo 2015 m. verslinė žvejyba draudžiama visuose vandens telkiniuose Vengrijoje, o Čekijoje žvejoja 1 įmonė, kurioje dirba 4 žvejai. Gaila, bet žuvų supirkimo kaina tarp visų ES valstybių Lietuvoje yra mažiausia. Verslininkų sugavimai didžiausi Kuršių mariose , o mėgėjai dažniausiai meškerioja ežeruose ir Kauno mariose. Tiek verslininkų, tiek ir mėgėjų sugavimuose vyrauja tos pačios žuvų rūšys – lydekos, ešeriai, karšiai, kuojos. Tiesa, verslininkai už mėgėjus daugiau pagauna lynų.
Lietuvoje pastaruoju metu intensyviai gaudomos lašišos.
„Airijoje atlikta studija rodo, kad lašiša, sugauta mėgėjų žvejybos įrankiais, turi 25,5 karto didesnę vertę negu pagauta verslinėje žvejyboje. Jeigu Lietuvoje mėgėjai sugauna nuo 1700 iki 3000 t, o verslininkai apie 1500 t, tai mėgėjai sumoka į valstybės biudžeto žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui 1618 milijonų eurų, o verslininkai – nuo 70 iki 100 tūkst. eurų per metus. Mėgėjai už tą patį kilogramą sumoka 10-20 kartų daugiau“, – patikino V. Graičiūnas ir pastebėjo, jog visose ES valstybėse iš esmės verslinė žvejyba palaikoma valstybės paramos subsidijų dėka. Panašiai yra ir Lietuvoje.
„2015 m. verslininkai sumokėjo 74 tūkst. eurų žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui, bet jie gavo 286 tūkst. litrų lengvatinio akcizo degalų. Jeigu šis kiekis degalų būtų parduotas už tikrą kainą, tai būtų valstybė gavusi 86,9 tūkst. eurų. Taigi sumokėti žvejų verslininkų pinigai ir jiems skirta dotacija yra 12,9 tūkst. eurų didesnė už įneštas verslininkų lėšas“, – pastebėjo pranešėjas. Pasak jo, visose šalyse prioritetas teikimas akvakultūrai, todėl verslinę žvejybą verta orientuoti į vieną perspektyviausią tam regioną. Tai Kuršių marios. Ir joms sudaryti verslinės žvejybos konkurenciją visuose ežeruose nėra prasmės. Palikus juose specializuotą stintelių ir seliavų žvejybą, sugaunama du kartus nei prieš 10 metų didesni kiekiai vertingų rūšių, kurių supirkimo kaina didelė ir yra jų poreikis. Žvejojama apie 10 kartų mažesniame ežerų kiekyje, mažesniais įrankių kiekiais. Tad tiek žvejams sąnaudos mažesnės, tiek kontrolei.
„Dabar rezultatai geresni nei tada, kai buvo leidžiama žvejyba ežeruose. Geresnė ir nuolat gerėja žuvų išteklių būklė“, – teigia Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas ir pataria žvejybos įmonėms orientuotis į kitą pelningesnę veiklą ir sužvejoto laimikio pridėtinės vertės didinimą, nes didelių verslinės žvejybos perspektyvų ES šalyse nematyti, tačiau kaip tradicinė žvejyba, kaip paveldas ji galėtų egzistuoti. Kol kas šioje veikloje verslininkų iniciatyvos stinga.
„Tarp tradicinių paslaugų, pripažintų tautinio paveldo objektais, žvejybą traukiamu tinklu šiuo metu yra įteisinęs tik vienas paslaugų teikėjas, keturi asmenys pripažinti tradicinių žvejybos reikmenų ir vienas – tradicinių žvejybos produktų gamintojas“, – nuogąstavo V. Graičiūnas.
Žuvų išteklių būklė ir apsauga
Apie žuvų išteklių atkūrimą, gausinimą, palaikymą ir patirtį vykdant žuvivaisos darbus Lietuvoje kalbėjo ŽT Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Vaitiekūnas.
Viena iš svarbiausių verslinei žvejybai žuvų yra seliava. Apie šių žuvų rūšies išteklių būklę Lietuvos ežeruose savo pranešime pasakojo Žuvininkų sąjungos tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto katedros docentas dr. Egidijus Bukelskis. Labai detaliai apžvelgęs seliavų gyvenimo sąlygas, paminėjęs atliktus tyrimus, santykius su kitomis žuvų rūšimis, jis nurodė, kokio ploto ir kokiame ežerų skaičiuje žvejojamos seliavos. Mokslininkas teigia, kad, be dabar naudojamų apie 100 ežerų, seliavas dar galima būtų žvejoti maždaug 10-yje ežerų. Vertindamas dabartinę specializuotą seliavų žvejybos tvarką E. Bukelskis teigia, kad žvejybos kvota ežere neturi būti dalinama kelioms įmonėms.
Apie lašišų ir šlakių išteklių būklę ir kitimo tendencijas pasakojo ŽT Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyrio vyriausiasis specialistas Egidijus Leliūna. Žuvų išteklių būklę Kuršių ir Kauno mariose apibūdino Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Jūrų ekologijos laboratorijos vadovas dr. Linas Ložys (apie jo veiklą išsamiau – „Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 3).
Apie žvejybos kontrolę vidaus vandenyse kalbėjo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Andrius Kairys. Papasakojęs apie būdraujančių pareigūnų veiklą ir rezultatus direktorius paminėjo, jog jų regione aplinkos apsaugos pareigūnų pakanka, pasidžiaugė neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių pagalba. Paklaustas apie pakeistas neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių teises, paaiškino, kodėl dabar surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus turi teisę tik aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, ir atkreipė dėmesį, kad dažniausiai neetatiniai inspektoriai dalyvauja reiduose kartu su valstybinės kontrolės pareigūnais.
Žvejybos problemas Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje labai detaliai išsakė ir dėl sprendimo būdų diskutavo žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra“ pirmininkė Sigita Jakubauskienė.
Neišvengta barnių
Verslinės žvejybos problemas vidaus vandenyse dėstė asociacijų sąjungos „Žuvininkų rūmai“ prezidentas Leonas Kerosierius. Kadangi „Žuvininkų rūmų“ raštas „Žuvų išteklius – visų žmonių gerovei“ buvo visiems įteiktas prieš konferenciją, pranešėjas kartojo daug kartų išsakytą poziciją apie verslinės žvejybos grąžinimą į Lietuvos ežerus („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 13). L. Kerosieriaus karštos kalbos ir būdas visiems žinoma seniai, tačiau šį kartą buvo peržengtos visos kultūringo bendravimo normos. Ypač p. Leonui nepatiko Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininko Antano Kontauto pranešimas „Žuvininkystės sektoriaus Lietuvos vidaus vandenyse galimybės ir perspektyvos Europos Sąjungos kaimyninių šalių kontekste“. Išgirsta nuomonė, jog verslinė žvejyba (išskyrus specializuotą seliavų, ežerinių stintelių ir ungurių žvejybą) Lietuvos ežeruose neperspektyvi ir nepriimtina, „Žuvininkų rūmų“ prezidentą tiek sunervino, kad jis visų gerbiamą žuvininkystės specialistą išplūdo tokiais žodžiais, kurių nesiverčia liežuvis kartoti. Lygiai tokio pat įvertinimo sulaukė Lietuvos meškeriotojų sąjungos valdybos pirmininko Sauliaus Mikalausko pranešimas „Meškeriojimo apimtys ir perspektyvos Lietuvoje“. Išgirdęs, jog iš žvejybos verslo ežeruose žmogui neįmanoma išgyventi, L. Kerosierius meškeriotojų atstovą žemino nekontroliuodamas savo žodžių.
Ramybės į sukilusias aistras įnešė ramus, dalykiškas visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ atstovo Mato Jonaičio kvietimas saugoti lašišas. Be diskusijų ir čia neapsieita, tačiau jos buvo ramios, be emocijų proveržio.
Visos konferencijos darbe dalyvavo ir į visus klausimus gilinosi žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika. Pastarasis, būdamas meškeriotojas, gerai žino nuo seno įsišaknijusius mėgėjų ir verslininkų nesutarimus. Apibendrindamas konferencijos darbą Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas pasisakė už mėgėjų žvejybos prioritetą, paminėjo meškeriojimo reikšmę vaikų ir jaunimo ugdyme ir pažadėjo sieksiąs, kad verslinė žvejyba ežeruose būtų draudžiama. Jis pasiruošęs to siekti teikdamas Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo pataisas. Tai vėl labai nepatiko L. Kerosieriui.
„Su Komiteto pirmininku 100 proc. aš nesutinku. Gerai, kad tai pasakėte. Dabar žinome, su kuo turime reikalą. Norėtumėt, kad žmonės išvažiuotų į užsienius, kad būtų bomžų pilna. Jums labai patinka. Nebėra pinigų nei vienai įmonei statyti. Kam jūs žmonėms galvas mulkinat, brangusis mano, kaip tai galima? Leiskim ubagams nusipirkti žuvies. O jūs gražiausiai viską – tik mėgėjams, kad vaikai tik eitų išmokti su elektronine plūde gaudyti. Tegul ant dirvono gaudo su elektronine plūde, tegul ją mėto į taikinius, jeigu kam reikia. Žmonėms duokime pavalgyti nusipirkti, kad nevažinėtų į užsienį. Keiskit įstatymą. Džiaugiamės…“ – liejo pyktį „Žuvininkų rūmų“ prezidentas.
Daug metų dirbau su jaunaisiais žvejais, bet niekur neteko nei matyti, nei girdėti apie elektroninę plūdę ir jos mėtymą ant dirvono į taikinius. Čia save vadinantis meškeriotoju, verslo gynėjas iš tikro nusikalbėjo. Matyt, žmogus yra girdėjęs arba matęs karpininkų ir kitų dugnininkų naudojamus elektroninius signalizatorius. Ant dirvono vaikai gali mokytis užmesti muselinę meškerę, o taikinius naudoja įdomios sporto šakos – kastingo meistrai. Tik mėto jie ne elektronines plūdes, bet svarelius ir dirbtines museles.
Pabuvus konferencijoje, išklausius pranešimus, diskusijas bei mėgėjų ir verslininkų nesutarimus, atrodo, kad turės praeiti daug laiko, kol aistros nurims. Pasižvalgius parduotuvėse ir turguje įvairios žuvies yra daugiau, nei žmonės nuperka, o ar verslininkai statys tinklus ežeruose, ar ne, daugiau ir pigesnės žuvies tikėtis vargu ar verta.
Vacio Paulausko nuotrauka
