Kostas JANKUS

Perlų ieškotojos

Sena kaip pasaulis profesija

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA - 2018. Paslaptingoji jūra... GIEDRĖS GABŠIENĖS (Šiauliai) nuotrauka

Mažai kas žino, kad povandeniniai perlų ieškotojai, kuriuos Japonijoje vadina ama, – ne stiprūs vyrai, o trapios moterys, turinčios lankstų kūną, vikrias rankas ir neįprastai ištvermingos. Jos sugeba ilgą laiką išbūti šaltame vandenyje, ieškodamos dugne brangių perlinių kriauklių.

 

Tarsi ne šio pasaulio būtybės

Išvertus iš japonų kalbos, žodis „ama“ reiškia „jūros moterį“. Ši profesija labai sena ir gyvuoja jau daugiau kaip 2000 metų.

Amas dėl jų išimtinų gabumų galima vadinti ne šio pasaulio būtybėmis. Jos gali ilgam sulaikyti kvėpavimą ir leistis į jūros dugną be specialios įrangos bei pasiekti trisdešimties metrų gylį. Turint galvoje tai, kad perlų aptinkama anaiptol ne visose kriauklėse, galima tik įsivaizduoti, koks sunkus tai darbas.

Žemės rutulyje yra tik dvi vietos, kur galima rasti itin aukštos kokybės perlų, – tai Raudonoji jūra ir Persų įlanka. Įlankos vandenyse štai jau keletas amžių išgaunami gėlavandeniai perlai. Daugelio kaimų gyventojų lemtis ištisus amžius priklausė nuo sėkmingo amų darbo.

Nuo ko viskas prasideda?

Gera nardytoja tarp vietinių laikyta ta, kuri sugebėjo panirti į ne mažesnį kaip penkiolikos metrų gylį ir išsilaikyti po vandeniu ne trumpiau kaip minutę. Kiekviena moteris turėjo savą amuniciją: krepšelį, nupintą iš vielos ir žvejybinio tinklo, bambukinę lazdelę skeltu galu, kuri kabojo ant kaklo, ir odines pirštines. Krepšelis buvo reikalingas perlų derliui sudėti, bambukine lazdele nardytoja užspausdavo savo nosies šnerves, kad į jas nepatektų vanduo, o pirštinės naudotos apsaugoti pirštus nuo traumų.

Sunkus ir pavojingas užsiėmimas

Nuo begalinių pasinėrimų į jūros dugną nardytojų organizmas stipriai dėvisi, tad trisdešimtmetės-keturiasdešimtmetės nardytojos atrodo kaip senutės: pastoviai ašarojančios akys, beveik visiškas klausos nebuvimas, drebančios rankos.

Po vandeniu šias moteris tyko pavojai. Vienas iš jų – tapti kokio nors jūros plėšrūno grobiu. Jūrų gyvatės, rykliai – na, ar maža įvairiausių jūros gyvių nieko prieš pasimėgauti šviežia žmogiena. Tad nardytojos privalo ne tik puikiai plaukioti, bet tarpais ir imtis visokiausių triukų, kad eilinį kartą išvengtų pavojaus savo gyvybei. Pavyzdžiui, norint išsigelbėti nuo ryklio, būtinai reikia pakelti nuo jūros dugno smėlį, kad jo „debesis“ užtemdytų plėšrūnui matymą.

Esant pastoviai baimei būti suvalgytai nardytoja turi per dieną leistis į jūros dugną ne mažiau kaip trisdešimt kartų, ir visą tą laiką būti nieko nevalgiusi ir negėrusi.

Ką reikia žinoti ir mokėti

Viso labo prieš 200-300 metų apie amas niekas nieko nežinojo. Nežinota ir to, kad jos dirbdavo be drabužių, geriausiu atveju – tik apsisiautusios klubus ir susirišusios plaukus. Tokias jas yra įamžinusios ir graviūros, kurių esama gausybės. Iki 1960-ųjų daugelis nardytojų, gyvenusių kaimuose, nusidriekusiuose išilgai Japonijos Ramiojo vandenyno pakrantės, tebenardė tik su raiščiais ant klubų.

Kaimuose amos gyvena savose bendruomenėse. Seniai, kai apie povandeninę amuniciją niekas net nenutuokė, amos nardydavo, laikydamos rankose 10-15 kilogramų krovinį, arba pritvirtinusios prie talijos nedidelius švininius svarelius.

Nardytoją prieš pasineriant į vandenį pririšdavo prie valties ilga virve, kurios galas persisverdavo per valties šoną. Pasiekusi dugną, moteris išsivaduodavo nuo krovinio, kuris virve būdavo iškeliamas į paviršių, ir iškart pradėdavo rinkti kriaukles. Kai buvimo po vandeniu laikas eidavo į pabaigą, ji patraukdavo už virvės, vėl nuleistos į gylį, ir iškildavo į paviršių.

Šiuolaikinė povandeninės perlų žvejybos technika nepasikeitė iš pagrindų, nebent moterys dabar velkasi izoterminius kombinezonus ir prisitvirtina plaukmenis.

Beje, patyrusios nardytojos profesionalės sugeba pasinerti vidutiniškai 50 kartų ryte ir 50 kartų popiet. Tarp pasinėrimų jos ilsisi ir kvėpuoja kaip įmanoma giliau, ventiliuodamos plaučius.

Sezonas prasideda gegužį, kai jūros vanduo dar nespėjęs kaip reikiant įšilti, ir baigiasi rugsėjo pradžioje. Ištisą pusmetį, kai vyksta perlų paieška, nardytoja yra išlaisvinama nuo bet kokių kitų darbų.

Pajamos iš perlų rinkimo visuomet būdavo neblogos. Dirbdamos seklumoje, kur praktiškai viskas išžvejota, nardytojos užsidirbdavo maždaug 150 dolerių per dieną, o dvidešimties metrų gilumoje – tris kartus daugiau. Nesunku suskaičiuoti, kad per sezoną nardytojos uždirbdavo dešimtis tūkstančių dolerių. Štai ir išeidavo, kad ama tapdavo visos šeimos maitintoja!

Dabar rasti norinčiųjų dirbti tokį darbą praktiškai neįmanoma. Sirachamos vietovėje, kur prieš pusšimtį metų dirbdavo 1500 nardytojų, dabar liko mažiau kaip 300 žmonių. O ir amžius jų gana garbus: jauniausiai 50, vyriausiai – 85! Kasmet vis mažiau ir mažiau puikiųjų „undinių“ išeina ieškoti perlų – techninė pažanga pasiekė ir tokius Dievo užmirštus kampelius. Pramoninė perlų žvejyba tapo žymiai naudingesnė ir efektyvesnė, negu amos darbas.

Pastaruoju metu sunku įsivaizduoti, kad dar liko tokių vietų, kur perlų žvejai dirba senoviniais metodais, nerdami į didelį gylį be visokių ten hidrokostiumų ir kitokios povandeninės įrangos, turėdami su savimi, kaip ir anksčiau, tiktai krepšį ir peilį. Bet viena tokia vietelė išties yra išlikusi iki mūsų dienų. Tai – Tobos miestas, esantis Mikimoto Perl saloje. Ši vieta išties ypatinga: iki šiol čia nardytojos darbuojasi pagal senovinę metodiką. Toba yra tapusi turistų Meka. Šimtai turistų atvyksta čionai pasigrožėti narsiomis nardytojomis. Sunkus, tačiau ir romantikos nestokojantis darbas yra pelnęs savosios „garbės lentos“ muziejuose ir daugybėse parodų, taip pat radusių pastovių lankytojų. Pastaruoju metu pasaulyje esama keleto tokių vietų su ekspozicijomis, skirtomis bebaimėms moterims – amoms.

O kaip kitur?..

Atiduodant teisėtą pagarbą japonėms, negalima nepasakyti keleto žodžių apie tai, kaip perlai žvejojami kitose tautose. Pavyzdžiui, Vietname perlai auginami specialiose vandens plantacijose. Į kiekvieną kriauklę įterpiamas smėlio grūdelis, kurį vėliau pradeda „apdoroti“ moliuskas. Kai ateina laikas patikrinti kriaukles, ar jose esama perlų, darbininkai priplaukia valtimis ir ištraukia iš vandens tinklus su kriauklėmis. Vietnamietiškų perlų, išaugintų tokiu būdu, be problemų galima įsigyti turguje. Jų kaina palyginti nedidelė. Tailandietiškų perlų kaina dar mažesnė už vietnamietiškus. Išauginami jie specialiose fermose.

Brangenybės iš Kinijos

Didžiosios Sienos ir ugninių drakonų šalis yra laikoma pirmąja, kurioje imta ieškoti perlų. Traukdavo juos iš jūros dugno ne vien tik tam, kad vėliau suvertų ant siūlo, padarytų karolius ir parduotų, bet ir gydymo tikslais. Senovės kiniečių medicina išmintinga. Principas panaudoti kaip vaistus viską, ką teikia gamta, visada buvo išnaudojamas kinų medikų. Kinijoje perlai iki šiol naudojami kaip pagrindas ypatingiems tepalams ir veido kremams. Profesionalių perlų žvejų Kinijoje jau nebėra, kadangi perlai  jau seniai auginami dirbtiniu būdu. Skirtumas nuo vietnamietiškos technologijos gana nežymus. Čia tinklai su perlais pririšami prie bambukinių karčių ir laikomi gėlame vandenyje.