Petrinės, liepos 29-oji, lietuviškame kaime – antroji iškili vasaros šventė po saulėgrįžos. Daug kur Lietuvoje vyksta šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Žmonės taip sako apie dangiškuosius globėjus: „Šventas Petras yra raktininkas, o šventas Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugoja ir dangun įleidžia“. Todėl dažnai Šv. apaštalų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus. Šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, Šv. Paulius – su knyga.
Dienos nuo Joninių iki Petrinių vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje vis tik jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo trumpėti. Nuo saulėgrįžos prarasta šviesiosios paros dalies net keturios minutės. Pasak prosenovinių vaizdinių, Saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. Paskutinį kartą per Petrines ji teka šokdama, pasirėdžiusi margaspalviais rūbais. Bet tą rytmečio stebuklą gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės… ir ne miegaliai, nes saulė pakyla apie 5 valandą ryto.
Po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kuku–kuku“ – blogas ženklas: kiti metai būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė užgiedos, – ir lyja… Mat volungė troškulį malšina tik rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais juos kasti. Todėl nuolat ir prašanti Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam už tinginystę galima gerti tik nuo akmens. Plonas ir gailus jo balselis: „Lyk, lyk!“.
Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti. Kas to nesilaikys, sakydavo, gali skaudžiai nukentėti. Šventasis Petras į dangų neįsileis arba Perkūnas namus įtrenks, o gal ir tą bėdžių lauke dirbantį nuspirs. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų. Štai kokie tie lietuvių liaudiški tikėjimai: juose ir senosios religijos aidai, ir viduramžių krikščioniški vaizdiniai. Mokslo kalba tai vadinama sinkretizmu. Ir mažai Europoje rasime tautų, kurių etninėje kultūroje šis bruožas būtų toks ryškus.
Kalendorinių papročių tyrinėtojai mano, kad Petrinėmis kitados užsibaigdavo baltiškasis vasarvidžio apeigų ciklas. Latviai per šią šventę dainuoja Joninių (Ligo) ketureilius, tik Janio vardą pakeičia į Peterį. Jeigu Janio vardines vadino gėlių diena, tai Petrinės yra lapų diena, o Peteris – „lapainis“.
Apie abiejų švenčių vienodas apeigas rašo ir M. Valančius „Palangos Juzėje“. O prosenovišką jų kilmę patvirtina XVIII a. Vilniaus jėzuitų kolegijos misionierių pranešimai. Juos papiktino vietinių žmonių dvi dienas ir dvi naktis gamtoje, ant paupių kalnelių trunkanti šventė, kurios metu pirmieji valgio kąsniai numetami, o gėrimo nuliejama artimųjų vėlėms, prašant gero oro ir derliaus.
Dar ne taip seniai gražią Petrinių tradiciją turėjo mūsų sostinė Vilnius. Antakalnyje, prie nuostabiosios šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios po Šv. mišių vykdavęs ypatingas kermošius. Vilnijos krašto kaimų audėjos suveždavo čion margąsias lovatieses, baltąsias drobeles, žvaigždėtus „abrūsus“. Akys raibdavo, tarsi pilnoje žiedų pievoje. Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių ir būdavo prekiaujama. Tai užfiksuota pirmųjų Vilniaus fotografų nuotraukose. O po atlaidų, po turgaus jaunimas susiburdavo padainuoti ir pažaisti vaizdingose Antakalnio kalvose, pušų paunksmėje. Skambėdavo lietuviškos ir gudiškos dainos. Merginos ten burdavo iš raktažolių, dar vadinamų Šv. Petro rakteliais. Taip pat ir iš boružėlės skrydžio: padės ant delno ir… skrisk! Į kurią pusę ir ar toli, – ten likimas merginą pavilios. Kurios gudresnės, tyliai boružėlės paprašydavo: „Skrisk, kur duonelė baltesnė“. Įdomūs ir kiti šio vabalėlio vardai: barbutė, putpelikė, šašytė, Dievo Marytė ar Katrytė, Dievo karvutė. Bet svarbu, kad ją vadino ir petrute, petreliu. Bernai juokdavosi iš merginų būrimo, mėgdžiodamiesi: „Petreli, bėk, bėk! Tavo vaikai rėk, rėk! Šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoleliu sukavoti“. Vaikai iš boružėlės skrydžio spėdavo orus. Patupdo ant piršto galo ir klausia: „Maryt, Katryt, kada bus pagada? Rytoj ar seredoj, ryt ar poryt?“. Ant kurio žodžio nuskrenda, to ir reikia tikėtis.
… Mįslingos tos Antakalnio kalvos. Kodėl būtent šioje vietoje pastatytas Vilniaus baroko perlas? Žvelgiant iš Gedimino pilies kuorų vasarvidžio rytą, saulę matytume patekančią kaip tik virš šios šventyklos kupolo. Tad legendos apie čia kitados stovėjusį senojo tikėjimo dievų panteoną gal nėra vien tik romantiškai nusiteikusių XIX a. istorikų pramanai.
O Petrinių mugės sugrįžimas į miesto gyvenimą būtų labai pageidautinas: juk tai senojo Vilniaus tradicija. Vėl atgimtų audėjų menas, galėtume ir patys juo pasidžiaugti, ir svečiams parodyti.
