Paslaptingas paukštis – švygžda
Paslaptingas paukštis – švygžda
Tolimoje vaikystėje, kai Lietuvos laukuose dar ne ką tebuvo nuveikę melioratoriai, kiekvieną pavasarį į mažas klampias pelkutes su atviro vandens „akimis“, telkšojusias prie tėvų sodybos, sugrįždavo paslaptingi paukščiai – švygždos. Apie savo sugrįžimą jie pranešdavo keistu švilpavimu, tačiau pačių slapukų sparnuočių pamatyti nepavykdavo. Vos tik ant pavasarį patižusių nuo drėgmės pertekliaus dirvų pradėdavo leistis balandžio sutemos, pelkutėse prie sodybos slapukai paukščiai pradėdavo savo koncertą. Su trumpomis pertraukomis švilpimas tęsdavosi iki gilios nakties.
Daug pavasarių stengdavausi pamatyti tą paslaptingą švilpiką. Įsiklausydavau, kurioje vietoje jis švilpia, ir bėgdavau artyn, tikėdamasis paukštį pakelti į orą. Bet tada švilpimas pasigirsdavo visai kitoje vietoje… Paukštis tarsi žaidė su manim slėpynių. Jis greitai ir netikėtai keisdavo savo buvimo vietą, ir aš nespėdavau paskui jį bėgioti. Netgi visiškai plikai iš rudens nuganytoje papelkės pievoje pilkose vakaro sutemose atrodytų visai čia pat arti švilpaujančio paukščio niekaip negalėdavau įžiūrėti (žiūronų tada, žinoma, neturėjau).
Baidomas paukštis į orą kilti nė nemanė. Ilgainiui pripratau prie paslaptingo kaimyno. Jo malonus švilpimas tapo neatskiriama bendro pavasario vakaro paukščių, kurių tada tėviškės laukuose, pelkutėse ir krūmynuose gyveno begalės, koncerto dalimi.
Kad šis slapukas vadinamas švygžda, sužinojau tik mokyklos bibliotekoje aptikęs prof. Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“ tritomį. Paaugęs vis tik įsigudrinau retkarčiais slapuką pakelti į orą. Pakelta švygžda skrenda visai pažeme, kaip ir visos vandens vištelės, žemyn nukarinusi savo ilgas kojas. Vis tik baidomas slapukas dažniausiai pabėga pėsčias.
Daug vėliau, kai studijuodamas Miškų fakultete rašiau diplominį darbą apie tėviškės durpyno bei aplinkinės vietovės paukščius, pelkutėse prie tėvų sodybos buvau aptikęs ir keletą švygždų lizdelių, išmatavau jų taškuotus kiaušinėlius. Vienas lizdas buvo sukrautas ant iš puplaiškių stiebų susipynusio kilimo prie pelkutės „akies“ krašto. Einant tas kilimas supdavosi ir grimzdavo po vandeniu. Nenorint panardinti lizdo, iš sodybos teko atsitemti keletą plačių ir ilgų lentų. Tik iš jų padaręs savotišką tiltą, galėjau pasiekti švygždos lizdą.
Tačiau greitai ir per Sūduvos lygumas nusirito totalinės melioracijos banga. Menką molio kalnelį, ant kurio gūžėsi tėvų pirkia, galingi „stalinecai“ sugrūdo į puplaiškių, švendrų, viksvų ir kitokių pelkių žolių prižėlusią švygždų pelkutę, palaidodami ne tik paslaptingųjų švilpikų, bet ir juodųjų žuvėdrų, laukių, griežlių, nendrinių vištelių, pempių, griciukų, nendrinių startų ir daugybės kitų paukščių lizdus (darbai vyko pavasarį sodyboje sužydėjus obelims). Savo buveinėse gyvi buvo palaidoti aukso žvynais apsišarvavę karosai, dryžuoti vijūnai, dyglės, saulažuvės ir po pavasarinio potvynio iš Šeimenos upės grioviu neršti atplaukusios lydekos su visu savo prieaugliu. O kiek pelkučių „akyse“ kurkdavo žaliųjų varlių. Čia neršdavo ir kitos pievų varlės. Ir jos visos su savo buožgalviais buvo užverstos molio luitais, kaip ir didžiulės dėlės, dusios, vandens blakės ir daugybė smulkios neatpažintos gyvūnijos.
Giliai žemėn atgulė ir tėvų sodybos žydinčios obelys, vyšnios, slyvos, serbentų ir aviečių kerai, dekoratyviniai medeliai…
Dabar sunku rasti ir tą vietą, kur stovėjo tėvų troba ir telkšojo pelkutės. Giliai po žeme atsidūrė ir visi plytgaliai, pamatų akmenys.
Ilgai trypčiojęs sudygusių žiemkenčių plote aptikau tik vieną mažutę molinės puodynės šukelę… Neliko švygždų, neliko juodųjų žuvėdrų, perkūno oželių, griciukų, raudonkojų tulikų, nendrinių startų, krakšlių, nendrinukių. Neįmanoma netgi išvardinti, kiek visokios gyvasties tada gyveno natūralioje, žmogaus per daug nenuniokotoje aplinkoje.
Ir tik prisiminus tuos tolimus vaikystės, paauglystės metus, ausyse dar vis skamba keistas slapukų paukščių – švygždų švilpesys…
Autoriaus archyvo nuotrauka