Netiesa, kad vasara įpusėja, o kai kieno, sakytum – baigiasi iš karto po Joninių. Net po šventų Petro ir Povilo dienos ji nėra įpusėjusi, o šiemet kažin ar savo vidury pasieks liepą, kalendoriniu laiku. Apie tai galėsime pasakyti vėlų rudenį, spalį – turime pernykštę patirtį, kai vasariški orai, taigi, ir pati vasara truko iki rugsėjo galo.
Mums gali nusibosti ilgas tamsus ruduo, vieną po kito atlydžius pateikianti žiema, tačiau niekada per ilga nebūna vasara. Gali būti, kad daug kam ji galėtų visada tęstis ne 3, bet visus 4 ar net 5 mėnesius. Mūsų gamtai tokia vasara neįprasta, tačiau privalome išmokti ją priimti tokią, kokia ji yra – klimato kaitos įtakotą, daug karštesnę ir daug ilgesnę, bet nuo to ne mažiau mielą.
Vasaros trukmė patinka mums, tačiau laukiniams augalams ir gyvūnams staiga atsiradę vienas ar pusantro papildomo mėnesio yra staigmena, kurios jie dar nepasiruošę spręsti. Kokios tos staigmenos?
Nors gamtoje, sakytum, niekas neskaičiuoja laiko, tačiau būtent jis yra žinomas, sekamas ir tam paklūsta visi. Ar jie tą žino? Matyt, ne, tai yra jų prigimtyje – juk paukščiai, savo dėtis perintys 13 dienų, atsiradus laiko šio proceso nepratęs iki, sakykim, 15. Tas pats su žinduoliais – kol kas šie išoriniai faktoriai jų ciklų trukmės neįtakoja. Bet įtakoja jų pradžią; šiemet dar prieš Jonines pievose jau šėlo stirnų vestuvės. Tai yra tikrai anksti, nes jų rezultatas (stirniukai) gims tik kito birželio pradžioje, beveik po metų.
Stirnų nėštumas ypatingas – iki žiemos vidurio trunka latentinis periodas, kai vaisius nesivysto. ,,Startas“ duodamas jaučiant pavasarį, sugrįžtant metų šviesai. Taigi, gali būti, kad ankstyva ruja nepaskatins stirniukų gimimo gegužės pradžioje.
O kaip ateityje bus su paukščių veisimosi ciklais, kurie dar visai neseniai paklusdavo griežtiems fenologiniams dėsniams ir vykdavo tradiciškai fiksuotu laiku? Ar varnėnai perės ir antrąsias vadas? Nes Pietų Europoje jau stebimi tokie reiškiniai. Ar dar po kartą perės tie vadinamieji ,,vasaros“ paukščiai (volungės, raudongalvės sniegenos, paprastosios medšarkės), kurie dabar po žiemaviečių sugrįžta tam, kad užaugintų vienintelę vadą.
Dar daugiau klausimų kyla kalbant apie augalus ir jų ciklus, apie vabzdžius, šių augalų apdulkintojus. Gali būti, kad ilga vasara bus ,,per ilga“ jiems, nepasiruošusiems tokiai galimybei. Juk augalai peržydėję baigia savo aktyvų vegetavimą, daugelis jų iš lėto apmiršta, brandina sėklas, jas išbarsto. O kur maisto ras vėliau, rugpjūty ar rugsėjy išsiritę vabzdžiai, tie, kuriuos prigavo šiluma ir ilga vasara?
Yra viena išeitis ir čia galime daug ką padaryti mes. Visų pirma, turime planuoti savo pievų šienavimą taip, kad juose visada būtų gausu mitybinių ir žydinčių augalų. Be to, ir vasaros viduryje, ir vėliau pravartu laisvame daržo, dirvos, sodo kampelyje pasėti bitinės facelijos, agurklės, pagaliau – garstyčių, grikių. Šie augalai auga greitai ir žydi iki pat rudens vidurio. Tad mes negalime keisti gamtos ritmo ir jos ciklų, tačiau privalome nors mažais gerais darbais prisidėti prie visų gamtos vaikų – mažų ir didelių – gerovės.
Autoriaus nuotrauka
