Pasala lokiui
Apsakymas
Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA. Vytauto Žemaičio (Senieji Trakai) nuotr.
– Ta gauruotoji, rupūs miltai, vėl buvo atsliūkinusi į mano bityną. Vieną avilį į šipulius sudaužė, – tik įėjęs į trobą tarė Pantelejevičius, senas bitininkas. – Ją būtina padaboti ir nušauti.
Svečias pastatė ant stalo didelį stiklainį, sklidiną geltono medaus, krestelėjo ant suolo ir giliai atsiduso:
– Pavargau aš su ja kamuotis. Reikia baigti.
Jonukas visada džiaugėsi, kai juos aplankydavo šis kaimynas. Jis visas kvepėjo medumi. Bityną buvo įrengęs kalnuose, kur šalia taigos plyti plačios pievos. Jose nuo pavasario iki rudens žydi įvairiausi žiedai. Čia bitėms puikios ganyklos. Todėl Altajaus pievų medus tikras skanėstas. O dar žmonės šneka, kad tai geras vaistas nuo daugelio ligų. Tačiau tuo Jonukas nelabai tikėjo. Juk visi tikri vaistai yra kartūs, neskanūs, o čia toks puikumėlis!
„Ne, medus greičiausiai ne vaistai“, – spėliodavo Jonukas.
Medumi susidomėjo ir Kruopis. Jis užšoko ant valgomojo ir nedviprasmiškai snapu pastukseno į stalą: „Duokite ir man“.
Kruopis su Jonuku buvo beveik vienmečiai. Į namus jį atnešė senelis, radęs prie netoliese augančio maumedžio. Krankliukas buvo mažas, apšepęs, turbūt jau senokai iškritęs iš lizdo.
– Čia krankliai tokie patys, kaip Lietuvoje, – tarė senelis, rodydamas radinį. – Tegul pas mus gyvena, primins tėviškę.
Jonukas tuo metu ir stalo dar nesiekė, ką tik buvo pradėjęs vaikščioti. Kas yra Lietuva jis nesuprato, tačiau paukšteliu labai susidomėjo. Krankliukas skristi dar nemokėjo, tai jam padarė tik nedidelį aptvarėlį.
Iš pradžių paukščiukas nepasitikėjo žmonėmis, nenorėjo žiotis, kišant jam maistą. Kitą dieną irgi nepriėmė vaišių.
– Užsispyręs kvailiukas. Nesupranta, kad taip nugaiš, – jaudinosi senelis.
Jonukas valandų valandas pratūnodavo prie aptvarėlio. Jam nereikėjo jokių žaislų. Užteko tik stebėti mažąjį paukščiuką. Ten ir valgydavo. Turbūt apvaizda pakuždėjo berniukui, nes jis ištiesė rankutę ir atkišo krankliukui skiautelę virtos jautienos.
Staiga prasivėrė snapas ir į slieką panašus raumuo dingo. Paukštelis atlyžo – ne tik plačiai žiodavosi, bet ir žaibiškai stverdavo atkištas mėsos juosteles. Taip prasidėjo dviejų mažių draugystė.
Krankliai, kaip ir kiti aukštesnės psichikos gyvūnai, greitai pripranta prie žmogaus, ir panašiai kaip šuo gali gyventi laisvai ir tuo pačiu nesiskirti nuo savo šeimininko.
Atneštasis krankliukas nebuvo išimtis. Greitai jis susipažino su virtuve ir kambariais. Po kelių dienų, sekdamas Jonuką, išstriksėjo į kiemą ir kartu sugrįžo trobon. Lesdavo beveik viską, ką valgė žmonės. Išmoko vikriai iš sriubos išžvejoti makaronus ir rydavo juos kaip ilgus kirminus. Gardumynas jam tapo varškės sūris, tačiau mėgstamiausias kąsnis būdavo žalia mėsa.
Kai visiškai apsipluksnavo, Jonukas pradėjo jį mokyti skraidyti. Pakeldavo aukščiau ir paleisdavo. Bet iš Jonuko pamokų buvo menka nauda, nes berniukas pats dar buvo kaip pipiras. Nuo senelio rankų krankliukui jau tekdavo gerokai paplasnoti, kol pasiekdavo žemę. Pirmąjį tikrąjį skrydį paukštelis užbaigė ant tvoros. Ji vėliau tapo kranklio mėgiama vieta.
Vardą krankliukas gavo kai kartą įlindo į bufetą ir, prakirtęs popierinį maišelį su grikių kruopomis, pradėjo smagiai užkandžiauti.
– Bus Kruopis, – tarė senelis ir niekas jam neprieštaravo.
Kruopis greitai pradėjo suprasti, kada ateina pietų metas. Tuo metu atsirasdavo kambaryje. Jei durys būdavo uždarytos, garsiai belsdavo snapu.
Jonukas su Kruopiu labai susidraugavo. Kai berniukas pirmą kartą išėjo į mokyklą, kranklys jį lydėjo išdidžiai sėdėdamas ant peties.
O dabar Jonukas sėdėjo prie valgomojo stalo ir žiūrėjo tik į tėvą. Šis irgi tylėjo, neskubėdamas atlaužė gabaliuką varškės sūrio, užtepė ant jo medaus ir padavė Kruopiui. Atriekė ir Jonukui. Jis paėmė gardumyną, padėkojo, bet matėsi, kad berniuko mintys buvo susikaupusios ties kažkuo kitu.
Taip, Jonukui labiau nei medus rūpėjo, ką gi senajam bitininkui atsakys tėvas. Berniukas šnairomis dirstelėjo į medžioklinį šautuvą, kabėjusį ant sienos. Jis labai norėjo eiti kartu su tėvu.
– Tai, sakai, vėl neduoda ramybės ta meška? – perklausė tėvas. Jautėsi, kad jis dar neapsisprendęs.
– Lokys, ne meška. Padėk, kaimyne. Mano šaudyklė prieštvaninė, be to sulūžusi. Nuvežiau meistrams į miestą, gal pataisys. O tu juk nusipirkai naują, puikų šautuvą.
Taip, kaime niekas neturėjo geresnio šautuvo. O jo taiklumo paslaptis glūdėjo buožėje. Jonuko tėvas stropiai taikė ją prie savo kūno. Kad rankų ilgiui atitiktų ir jų nevargintų, kad prie peties, tarsi vantos lapas pirtyje, būtų prilipusi.
– Vamzdis šaudo, buožė pataiko, – mėgdavo sakyti Jonuko tėvas.
– Padėsi, medaus nepagailėsiu. Kailį gerą nusidirsi. Na, ir lokiena juk puiki mėsa. Žmona koldūnų visai žiemai galės privirti, – toliau gundė bitininkas.
Jonukas net apsilaižė išgirdęs apie lokienos koldūnus. Kartą, žiemos pradžioje tėvas jau buvo nušovęs nežinia iš kur atsibasčiusią mešką. Mama kelias dienas plušėjo, kol padarė tūkstantį, o gal ir daugiau koldūnų. Jonukas nežinojo kiek jų buvo, nes suskaičiavęs iki aštuonių šimtų, pavargo, numojo ranka į tą aritmetiką. O mama, nusibraukusi nuo kaktos prakaito lašelius, ir toliau kočiojo tešlą, lipdė koldūnus, virtinę po virtinės. Vėliau tėvas juos išnešė į lauką. Altajaus speigai greitai padarė savo darbą. Koldūnai tapo kieti, kaip akmenukai. Ir taip sušalę galėdavo laukti puodo iki pat pavasario. Verdant jie atgydavo, troba gundančiai pakvipdavo. Tada visi palinksmėdavo, tarsi sulaukę šventės. O Kruopis net siausdavo it patrakęs.
Jonukas užsisvajojęs nevalingai sučepsėjo. Atsitokėjęs, pamatė, kad rankoje laiko sūrį su medumi. „Tai irgi puikumėlis“, – nutarė jis ir davė dantims darbo.
– Kad jau bandėme. Gudri ta tavo meška, – nutęsė tėvas.
Abu vyrai nutilo. Turbūt prisiminė ankstesnes medžiokles.
Pirmą kartą Pantelejevičius pakvietė tėvą į bityną dar ankstų pavasarį. Prieš tai buvo atgūrinusi meška. Turbūt ją kažkas pažadino iš žiemos miego, nes žvėris buvo piktas, pridarė daug eibių.
Bitės po žiemos dar nebuvo apsiskraidžiusios. Aviliai be medaus. Meška tai jautė, nes bityno nelietė, bet įsigudrino suryti beveik visas Pantelejevičiaus koldūnų atsargas. Jis juos sušaldytus laikė maiše, aukštai pakabintame ant maumedžio šakos. Maistas labai masino žvėris. Matėsi po maišu ir vilko, ir lapės pėdų. Pripėduota čia buvo daug, tarsi žvėrys šoktų, melsdamiesi koldūnams. Bet maišas kabėjo aukštai, saugiai, kol nelauktai pasirodė ta nelemta meška. Ji užsikorė ant medžio ir nugriaužė virvę. O maišą perplėšti miško galiūnei buvo vieni niekai.
Koldūnų buvo daug, vagilė visų nesuėdė, dalį paliko. Vyrai netoli jų liekanų padarė pasalą. Jie žinojo, kad rudoji praalkus tikrai čia atrioglins. Ji niekada nepamiršta, kur būna palikusi savo grobį.
Jonuko tėvas su bitininku pasaloje ištūnojo net tris dienas, bet niekas nepasirodė. Tačiau, kai tik vyrai grįžo į kaimą, meška atlepeškavo ir surijo koldūnų likučius. Tai Pantelejevičius pamatė kitą dieną, atėjęs į bityną. Tąsyk visi nusistebėjo vagiliautojos nuovokumu.
Kitą kartą meška atėjo vidudienį, kai Pantelejevičius buvo prigulęs bitininko pašiūrėje. Žvėris pradėjo plėšti avilį. Bitininkas, išgirdęs triukšmą, išėjo laukan. Šautuvo neturėjo, todėl pradėjo garsiai šaukti, gąsdinti. Lepečkoja, turbūt suprasdama, kad senis nieko jai negali padaryti, dar kurį laiką pakopinėjo medų. Ir tik tada, kai jai įkyrėjo bitės, ramiai pasitraukė į taigą.
– Koks jis milžiniškas! Tai buvo senas patinas, lokys, – vėliau visiems pasakojo Pantelejevičius. O žmonės spėliojo, kas gi nutiktų, jeigu šis grėmėzda pasuktų pašiūrės link. Tas plonų lentelių statinys subyrėtų nuo vieno letenos smūgio. O senasis bitininkas buvo visiškai beginklis.
Po šio įvykio tėvas apsigyveno bityne. Bet gauruotojo plėšiko taip ir nesulaukė. Žvėris jautė, kad šalia yra ginkluotas žmogus ir nesirodė. Tačiau tereikėjo medžiotojui nusileisti į kaimą, pasiimti maisto, kai lokys vėl apsilankė bityne, sulaužė du avilius.
Dabar bitininkas tėvą kvietė jau trečiąjį kartą.
– Gudri, tai gudri, bet žmogus turi būti viršesnis. Aš jau per senas medžioti stambų žvėrį.. O tu nepasiduok, kaimyne. Tai negarbinga, – bitininkas galudienis, patyręs, jautė, kad reikia užkabinti žmogišką išdidumą. Dėl garbės ne vienas ir į ugnį ėjo. Gal ir užkibs kaimynas, jei jo medumi ir lokiena sugundyti negalima.
– Gerai, jau gerai, – nusijuokė tėvas. – Gudrus ir tu, Pantelejevičiau, garbę, mat, prisiminei. Senas lapinas.
– Tėte, paimk ir mane! – sušuko Jonukas, pajutęs kur linksta reikalai. Pamatęs nepritariantį tėvo žvilgsnį, dar tyliai pridūrė: – Aš ne meškos, o medaus… Ir Čigrimui esu pažadėjęs.
Tėvas, išgirdęs minint Čigrimą, kiek suminkštėjo. Jam patiko šis sūnaus draugas. Vasarą Čigrimas, kaip ir dauguma altajiečių gyvendavo aile. Ten viduje altajiečiai nuolat kūrendavo laužą, kažką virdavo ar kepdavo. Todėl Čigrimas dažnai vaikščiodavo išsisuodinęs rankas, skruostus ar net nosį. Veidrodžių jis, kaip senų klajoklių palikuonis, nepripažindavo. O šiaip berniukas buvo tarsi gyvas sidabras. Jo visur buvo pilna. Tėvas vertino Čigrimą, nes Jonukas, su juo draugaudamas, greičiau suprasdavo vietinius papročius. Jam, lietuvio tremtinio vaikui, buvo lengviau gyventi.
– Gerai jau. Jei su Čigrimu, tai paimsiu. Tik, čiur, man po kojomis ten nesimaišykite. Tupėsite pašiūrėje kaip pelės po šluota, – tarė tėvas. Pantelejevičius irgi pritariamai palingavo galvą, sutikdamas, kad vaikus iš anksto reikia pratinti prie vyriško amato.
Jonukas stryktelėjo iš džiaugsmo ir išlėkė laukan perduoti Čigrimui gerą naujieną. Kruopis išskrido pavymui. Jis įprato lydėti berniuką. Bet elgėsi tik panašiai kaip ištikimas šuo. Neretai jam užeidavo noras nežinia kur paskraidyti, paklajoti. Juk Kruopis vis dėlto buvo ne šuo, tik kranklys.
Draugą Jonukas rado altajietiškame aile, kūgio formos palapinėje, padarytoje iš ilgų karčių ir didelių maumedžio žievės gabalų. Ailo viršuje buvo skylė, pro kurią iš rusenančio laužo tyliai kilo dūmai. Čigrimas kurstė laužą, ant kurio kabėjo didelis ketaus puodas su avienos plovu. Jo senelis Altabajus kuistėsi prie ką tik nudirto avies kailio. Jų šeima nuo senų senovės augino daug avių. Iš to ir gyveno.
Dabar aštrų Altabajaus peilį pajuto eilinė avis. Jonukas negalėdavo atsistebėti, kaip greitai jis sutvarkydavo avį. Tiesa, iš pradžių Altabajus ilgai žiūrėdavo į avių bandą, rinkdavosi riebesnės, labiau nuaugusios. O po to viskas vykdavo žaibiškai. Pora peilio pjūvių ir avies kailis jau kaba ant virvės, džiūva. Dar pora staigių judesių ir skerdiena išdarinėta, paruošta maistui.
– Tikras altajietis neturi kada su avimis terliotis, – sakydavo Altabajus. – Mes klajokliai, jeigu reikia, jei laikas brangus, tai ir jodami ant žirgo išdarinėsime avį.
– Pasiimk senelio peilį, – tyliai Čirgimui į ausį pašnibždėjo Jonukas. – Rytoj eisime lokiui kailį lupti.
– Tavo tėvas sutiko? – dar negalėjo patikėti Čigrimas, kad pildosi jų abiejų sena svajonė. Jo juodose akyse suspindėjo auksinės kibirkštėles.
– Taip, taip, – džiūgavo Jonukas. – Mūsų laukia tikra medžioklė. Tai ne čia, kaime su lankais lakstyti.
– O ko tau mūsų lankai nepatinka, – pradėjo šiauštis Čigrimas. – Lankus būtinai paimsime.
Kruopis ramiai stebėjo berniukus, tupėdamas ant tvoros.
Kitą rytą visi susirinko Pantelejevičiaus troboje. Ji buvo erdvi ir labai švari. Didžiojo kambario kampe stovėjo senoviška ikona ir aštuonių kampų kryžius, iš abiejų pusių apsuptas žvakidėmis. Šalia pagarbiai gulėjo dvi knygos. Mažesnė – maldaknygė buvo sena, bet kita knyga dar senesnė. Ją dengė stori odiniai viršeliai, suveržti žalvarinėmis sagtimis. Kaime buvo kalbama, kad ji tokia sena, kad net Čingischano žygius ir jo mirtį aprašo.
Pantelejevičius buvo sentikis, žegnodavosi senoviškai, tik dviem pirštais. Naujų vardų nepripažindavo. Tik senus šventuosius. Todėl ir jo vardas buvo toks sunkiai ištariamas, kerėpliškas.
Pagal rusišką paprotį vyresniuosius priimta vadinti vardu ir tėvavardžiu. Bitininko jie buvo labai ilgi: Amepodistas Pantelejevičius. Todėl aplinkiniai priprato jį vadinti tik tėvavardžiu.
Į Sibirą jo ainiai atklydo prieš kelis šimtus metų, kai Rusijos caras pradėjo sentikius žudyti. O Altajaus kalnų platybėms jo rankos buvo per trumpos. Čia išliko ištisi sentikių kaimai, nors caras juos dar ilgai ir žiauriai persekiojo.
Jonukui buvo įdomu klausytis Pantelejevičiaus pasakojimų apie sentikių gyvenimą. Juolab tėvas jį dar labiau sudomino, sakydamas, kad sentikiai nuo Maskvos caro žudynių bėgo ne tik į Rytus, Sibiran, bet ir į Vakarus, kur tuo metu plačiai buvo išsidriekusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Lietuviai nuolat kariavo su Rusijos caru, todėl priglaudė sentikius, caro priešininkus. Jonukas žinojo, kad ir dabar jie Lietuvoje, prie kažkokių Zarasų gyvena.
– Taip, lietuviai geri žmonės, priglaudė mūsiškius, – linksėdavo galvą Pantelejevičius, kai prisimindavo senus laikus.
Bet šiandien visiems susirinkusiems pas senąjį bitininką ne sentikių reikalai rūpėjo. Vyrai aptarė būsimą medžioklę. Jonuko tėvas dirbo eiguliu, buvo patyręs medžiotojas. Aišku, gerai būtų lokį nušauti pirmuoju šūviu. Jeigu nepataikys, dar nelabai didelė bėda, juk šautuvas dvivamzdis, kalbėjo vyrai. Tačiau bitininkas dėl viso pikto sumanė pasiimti dar ir kirvį. Masalui nutarė iš Altabajaus pasiskolinti avikailį. Jis buvo ką tik nuluptas, kraujuotas, turėtų sudominti lokį.
Po to, pažiūrėję į berniukus, abu pradėjo atlaidžiai šypsotis, nes vaikai buvo ginkluoti iš lazdyno padarytais lankais, kurių templės buvo suvytos iš storo spininginio valo. Čigrimas prie diržo dar buvo prisirišęs senelio peilį. Jonukas tokio neturėjo, tiksliau ilgą medžioklinį peilį pasiėmė jo tėvas. Tačiau Jonukas dėl to labai nenusiminė. Kišenėje jis dar turėjo slaptą ginklą. Tiesa, tai buvo tik vaikiška naujametinė petarda, kuri, patraukus už virvutės, su griausmu sprogdavo, pažerdama spalvotų popieriukų. Taigi iš jos būdavo tik garsas, pakenkti, tuo labiau dideliam lokiui, ji niekaip negalėjo.
Kruopis, pajutęs, jog namiškiai išsiruošė į įdomų žygį, įsitaisė ant Jonuko peties.
Atėję į bityną jie sukalė iš kelių pagalių „avies“ griaučius, užtraukė ant jų avikailį. Masalą pastatė taip, kad vėjas, jei iš taigos ateis meška, neatneštų žmogaus kvapo. Vaikus suvarė į pašiūrę, o patys sugulė pasaloje, taip, kad atstumas tarp jų ir avies kaliausës būtų ne per ilgas taikliam šūviui ir ne per artimas, dėl saugumo sumetimų. Prasidėjo ilgos laukimo valandos. Pirmąją dieną lokys taip ir nepasirodė.
– Negi jis vėl nori mus pergudrauti, – krimtosi Jonuko tėvas.
– Ateis, rupūs miltai, ateis, kur jis dings, avieną jis labai mėgsta, – ramino jį bitininkas.
Išaušo ir kita diena. Jau vidudienis, saulė pakilo aukštai, užkaitino, užmarino. Buvo šilta ir ramu. Kruopis įsitaisė ant stogo, išskėtęs sparnus ir plačiai prasižiojęs, mėgavosi šiluma.
Abu berniukai net nepajuto, kaip pradėjo snausti. Staiga juos papurtė Pantelejevičius:
– Na, ir medžiotojai, prasnausite.
Berniukai sužiuro pro pašiūrės plyšius. Iš taigos pusės artėjo lokys. Jis ėjo lėtai, vis uostydamas orą. Kažkas jam pasirodė įtartina. Žvėris atsistojo ant užpakalinių kojų ir pradėjo į visas puses kraipyti galvą, gaudyti kvapus. Meškų regėsena prasta, todėl rajūnės labiausiai pasitiki savo uosle, kuri yra labai jautri.
– Oho… – tyliai nutęsė Jonukas, stebėdamasis lokio milžinišku ūgiu. Berniukas atsistojo ir instinktyviai suspaudė rankose savo lanką.
Žvėris, dar kiek pamuistęs galvą, nurimo. Keturiomis atkrypavo prie avies pakaitalo, griebė vilnas priekinėmis letenomis, suriaumojo. Pagaliai lūžo kaip degtukai. Kailis subliuško. Tikros avys taip nesielgia ir tokių garsų neskleidžia. Lokys turbūt pajuto klastą. Vėl atsistojo ant užpakalinių kojų, priekinėmis laikydamas kruviną avikailį. Jis tapo puikiu taikiniu.
Toliau viskas vystėsi žaibiškai. Dabar, kai po tos medžioklės praėjo nemažai laiko, galima smulkiai papasakoti, kas nutiko.
Taip, tėvas pasinaudojo patogiu taikiniu. Jis nusitaikė į kairiąją krūtinės dalį, į širdį. Driokstelėjo šūvis. Pataikė į krūtinę, bet širdies nekliudė. Lokys nekrito, klaikiai nuo skausmo sumaurojo ir apsidairė, ieškodamas priešo. Šaulį jis akies mirksniu pastebėjo ir iš karto puolė jo link. Bėgo keturpėsčias, todėl praktiškai galima buvo šauti tik į galvą. Taip ir pasielgė Jonuko tėvas. Tačiau, deja, antroji kulka smegenų nepalietė, sulaužė tik dalį žandikaulio. Blogiausia buvo tai, kad lokio ji nesustabdė. Rudasis neišsigando, atvirkščiai, dar labiau įsiūto.
Padėtis pasidarė labai kritiška. Prieš sužeistą, siautulingai įnirtusį taigos galiūną stovėjo žmogus ginkluotas tik peiliu. Šautuvo vamzdžiai buvo tušti. Užtaisyti laiko jau neliko. Tiesa, prie tėvo, senoviškai, dviem pirštais persižegnojęs, bėgo bitininkas su kirviu rankoje. Bet jis žilagalvis, vargu ar galės rimčiau pasipriešinti įsiutusiam lepečkojui, kurį žaizdos nenugąsdino, o tik sužadino aklą keršto troškimą.
Jonukas suprato, kad reikia kažką daryti, būtina nukreipti lokio dėmesį nuo tėvo. Jis, baimę pamiršęs, iššoko iš pašiūrės ir truktelėjo petardos virvutę. Sugriaudė sprogimas. Kruopis išsigandęs karkdamas rovė į dangų.
Lokys sekundei stabtelėjo. Dar vienas priešas į jį kėsinasi? Jis pasuko prie berniukų.
– Aš labai išsigandau dėl berniukų. Puoliau kišti šovinius į vamzdžius. Jie irgi pašiurpo, bet, ačiū Dievui, nepasimetė, – pasakojo toliau Jonuko tėvas. – Nebūtų jie jaunėliai, įtempė lankus ir paleido į lokį strėles. Vaikiškas, iš plonų vytelių. Galvoju, galas jiems bus, jeigu nespėsiu užtaisyti šautuvo ir nušauti žvėrį. Tačiau įvyko stebuklas. Jonuko strėlė pataikė tiesiai į pražiotus nasrus. Lokys iš įpročio kando tai, kas pateko jam tarp dantų. Taigi, krimstelėjo ir sukaukė iš neišpasakyto skausmo. Juk kulka buvo sutraiškiusi žandikaulį. Nuo rėžiančio sopulio jis pasipurtė, net stabtelėjo. Tos akimirkos kaip tik ir pakako, kad paleisčiau dar vieną, paskutinį šūvį, kuris ir pribaigė rudąjį siaubūną.
Lokys buvo tikrai milžiniškas, svėrė daug. Jo mėsą medžiotojai pagal vietinį paprotį padalijo į lygias keturias dalis, tiek, kiek buvo medžioklių. Altabajaus peilis čia labai tiko. Lokio kailis atiteko šauliui. Taigi, į Jonuko trobą atkeliavo didžiulis kailis ir pusė lokienos. Jo motina dar ilgai braukė prakaitą nuo kaktos, kol vėl primaigė virtines koldūnų.
Kailį išdirbo ir paklojo ant grindų. Jis užėmė beveik visą kambarį. Ilgais žiemos vakarais Jonukas mėgdavo ant jo pasivolioti. Nuo kailio sklido meškos kvapas ir šiluma. Atrodė, kad žvėris vis dar gyvas.
Kruopis ilgai ir įtariai dairėsi, kol pagaliau išdrįso nutupti ant kailio, bet jo taip ir nepamėgo. Spoksodavo į tuos rudus gaurus savo mažomis skvarbiomis akutėmis nepatikliai, vis tikėdamasi susilaukti kokios nors netikėtos šunybės.
– Mano gelbėtojas, – dažnai sakydavo tėvas, žvelgdamas į savo sūnų. Pašaliniai nesuprasdavo apie ką čia kalbama. Jonukas žinojo, bet nesigyrė. Apie gerus darbus nebūtina šnekėti. Jie ir taip geri.