Rudenį dažniau lankomės miškuose ieškodami grybų. Tuo pačiu grožimės kasdien kintančiomis gamtos spalvomis, vėjo siūbuojamais voratinkliais, džiaugiamės rudeniškais saulėtais orais. Tad vaikštinėjant galima pamatyti visokių įdomybių, rasti tai, ko nesitikima.
Šiemet, rugsėjo mėnesio pabaigoje, Varnių regioniniame parke, Pareškečio miške, pušyne rasta apie 8 vienetus raudonojo auksabaravykio (Aureoboletus projectellus) įvairaus augumo vaisiakūnių. Raudonasis auksabaravykis – natūraliai paplitęs Š. Amerikoje, o pastaruoju metu šios rūšies plitimas stebimas ir Centrinėje Europoje. Tai baravykinių šeimos valgomas grybas, atpažįstamas pagal ilgą, giliai vagotą gelsvos spalvos kotą su nedidele nuo rausvai rudos iki raudonai rudos spalvos kepurėle, kurios kraštai įlinkę į vidų. Apatinė kepurėlės pusė gelsva, o senų vaisiakūnių įgauna rusvai žalsvą atspalvį.
Raudonasis auksabaravykis jau daugiau nei prieš du dešimtmečius atrastas ir Lietuvoje, Kuršių nerijos miškuose. Per keletą pastarųjų metų šis auksabaravykis spėjo išplisti ir Dzūkijoje, žinoma radimo atvejų Aukštaitijoje, o šiais metais rastas ir Žemaitijoje. Tikėtina, jog į Lietuvą jų sporos pateko iš Šiaurės Amerikos kartu su iš ten atvežtais sodinukais ar mediena. Lietuvoje sudaro mikorizę su vietine paprastąja ir svetimžeme kalnine pušimis.
Raudonasis auksabaravykis 2023 m. atrinktas į Lietuvos TOP-10 rūšių, į kurias turėtų būti atkreiptas visuomenės dėmesys, sąrašą. Tad radus šį grybą, rekomenduojama ne tik jį parsinešti namo, bet ir „iNaturalist“ programėlėje pateikti duomenis apie jo radimo vietą. Tokiu būdu kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie duomenų rinkimo apie raudonojo auksabaravykio paplitimą šalyje.
Autorės archyvo nuotrauka
