Ir žiemą Vilniaus medžiotojų klubo „Melkis“ veikla globojant gyvūnus nė kiek nesutrinka, nes jo nariai iš anksto spėjo pasirūpinti žvėrims šelpti reikalingų pašarų. Kadangi medžioklės plotai visai netoli miesto, Melkio ežero, pagal kurio vardą buvo pasirinktas klubo pavadinimas, apylinkėse, tie laukai ir miškai dažnai lankomi. Tad klubo nariams yra puikiai žinoma ir medžiojamosios faunos gyvenimo kasdienybė.
Keičiasi medžiotojų kartos
Klubui jau antrą kadenciją vadovauja jaunesnės kartos medžiotojas Vytautas Kivaras. Tai visai suprantama: vyriausiųjų narių, veteranų, dabar tėra keletas, o kiti – daugiausia jiems jau į sūnus pagal amžių tiktų. Tačiau labai gerai, kad dar yra itin prityrusių, jau ne vieną dešimtmetį medžiojančių bendraminčių, su kuriais jaunesnieji visada gali pasitarti, sekti jų pavyzdžiu.
Nėra labai didelis „Melkio“ klubas, bet ir ne iš mažųjų: pagal medžioklės plotus – daugiau kaip trys tūkstančiai hektarų – būtų vidutinis. Optimalus ir narių skaičius – kiek mažiau nei trisdešimt. O medžioklės plotų teritorija tiesiog pavydėtina dėl didelės reljefo įvairovės. Apie pusę visos teritorijos užima miškai.
Kaip drauge su vienu iš vyriausiųjų klubo narių Adolfu Algiu Slavinsku po „Melkio“ medžioklės plotus bevažinėjant bei bevaikščiojant man teko patirti, vietos čia tikrai puikios, visokiems žvėrims, žvėreliams, paukščiams gyventi palankios. Medžiotojams taip pat svarbu, kad daug kalvelių esama ir arti miško plotų pakraščių, vadinasi, kaip tik ant jų patogu įrengti bokštelius. Tais bokšteliais klubo nariai naudojasi medžiodami, bet dažniausiai – tiesiog stebėdami iš vienos ar iš kitos pusės atklystančius artyn įvairius žvėris.
Viliojo miškas, patiko gyvūnai
„Gimiau ir augau Seirijuose, – pasakojo apie save A. A. Slavinskas. – O šiaip giminaičių turiu netolimuose kaimuose – Demeniškiuose, Bestraigiškėje, Avižieniuose. Iš mažų dienų man labai patiko miškas, tai džiaugiuosi, kad bent dabar prie Demeniškių turiu du hektarus miško. Šis žemės plotelis atiteko, kai mes, vaikai, pasidalijome tėvų turėtą žemę. Tiesa, iš pradžių buvo vienas hektaras miško ir vienas – plikos žemės. Tad kai miškininkai sumanė akciją, – padėti dykvietes apsodinti mišku ir medžių daigus dalijo dykai, tuo pasinaudojau. Taip visas plotelis virto mišku, atsirado daugiau gyvenamosios erdvės girių žvėreliams. Ir medžiotojams ta vieta tapo įdomesnė. Dar pamaniau: paliksiu natūralų Dzūkijos kampelį anūkui… O pats iš jaunų dienų norėjau būti medžiotojas. Gal todėl, kad į medžiotojus veržėsi ir pora mano pusbrolių – dviejų tetų sūnūs. O šiaip, iš motinos pusės tai septyni ar aštuoni vaikai buvo. Iš tėvo pusės – tik vienas pusbrolis, bet ir tas yra aistringas medžiotojas. Tačiau mano tėvas tuo užsiėmimu nesusigundė. Įdomu tai, kad ir mano pažįstamų, to paties klubo narių, tėvai taip pat – ne medžiotojai, o štai mums, jaunesnių kartų žmonėms, ši veikla atrodė labai patraukli“.
Iš pradžių – antys, kurapkos…
Susidomėjo A. A. Slavinskas medžiojimu nuo šešiolikos metų amžiaus, 1955-aisiais. Iš pradžių paprasčiausią vienvamzdį medžioklinį šautuvą turėjo. Bet kokia medžioklė buvo? Stirną, šerną pamatė tik kitų sumedžiotus. Tais laikais Alytaus krašte visiems žinomas chirurgas Stasys Kudirka buvo ir medžiotojas, vis į Bestraigiškės miške rengiamas medžiokles atvykdavo. A. A. Slavinskas, kurį dėl jaunumo ir šiaip, kad būtų trumpiau, visi tiesiog Algiu vadino, mielai į varovus eidavo. Tai pirmąkart ir pamatė S. Kudirkos sumedžiotą šerną. Prisimena: buvo tada labai daug sniego. Ir štai prieina prie S. Kudirkos vietos batsiuvys ir prašo, kad leistų nusirauti jo sumedžioto ir ant sniego paguldyto šerno šerių – juos naudojo savotiškoms adatoms gamintis – tokių reikėjo per odoje yla išdurtą skylutę dervasiūliui prasprausti…
Bet labiausiai iš pirmųjų medžiojimo metų atmintin įstrigo ančių ir kurapkų medžioklė. Ir vienų, ir kitų šių paukščių tada buvo daug. Turbūt todėl, kad plytėjo nemažai tuščių laukų – jų savininkai buvo ar išvežti į Sibirą, ar žuvę ir žemės liko nedirbamos. Tai ten laukai užėjo kiečiais, visokiom kitom nepjaunamom žolėm – kurapkėlėms prasimaitinti sėklelių apstu. Nesunku buvo jas medžioti, nes jei pakyla skristi, tai tuose laukuose matai, kur ir nusileidžia. Tad vėl galima prie jų artyn prieiti.
O antis prisimena todėl, kad netoli tėvų namų buvo didelė kūdra. Ir apskritai to Dzūkijos kampelio reljefas – tai kalneliai, kloniai, balutės. Medžiotojai žinojo, kuriose balose laikosi laukinės antys. Taigi apstoja krantus, o kai paukščiai kyla, būna geras taikinys. Dar tada daugiausia naudotas dūminis parakas, tai iš medžiotojų vienas po kito paleistų šūvių virš kūdros susidarydavo melsvas debesėlis. Tikra romantika atrodė įduboje, žemoje vietoje, plaukiojantis tas mėlynas oro šydas. O šiaip stambių žvėrių nedaug tekdavo matyti. Bet kiškių netrūko. Būdavo, kai prasideda vėlyvąjį rudenį pašalas, iškrinta sniego, tai, pasak A. A. Slavinsko, pusę dienos pavaikščiojęs tiek privargsti, kad jei kiškį namo nešiesi, tai jis atrodo didžiulė sunkybė…
Brakonieriai tebesiautėja
„Žvėrių mūsų medžioklės plotuose yra įvairių: briedžių, stirnų, šernų, elnių, aišku, daug bebrų, – sakė A. A. Slavinskas. – Brakonierių esama, nors dabar, kai labai sugriežtinta atsakomybė, tai sumažėjo. Buvo ir toks atvejis, kai nelegaliai medžioklei net naudotas šautuvas su duslintuvu, be to, anas gudruolis ir naktinio matymo prietaisą buvo įsigijęs. Taigi tokį susekti labai sunku, nes nė šūvio negirdėti. Dvejus metus stirnų nemedžiojome, stengėmės, kad jų padaugėtų, o toks štai nenaudėlis pasistengė jų skaičių net sumažinti. Kilpininkų pasitaiko, bet ir jų dabar mažiau. O ankstesniais metais tai net šerną radome į kilpą įkliuvusį. Vieną brakonierių susekėme pagal velkant žeme šerną paliktą pėdsaką. Pasirodo, jis savo sodyboje jau ramiai dorojo žvėrieną… Mūsų medžioklės plotuose neteko matyti stambesnių plėšrūnų – nei vilko, nei lūšies. Medžioklėje niekada nepasitaikė vilko pastebėti ir ankstesniais metais. Dabar yra visokių medžioklės priemonių ir tai gerai. Bet blogai, kai jomis naudojasi nesąžiningi žmonės, kuriems nerūpi išsaugoti medžiojamosios faunos išteklius. Anksčiau, būdavo, važiuoji, tai žvėris važiuojančio nebijo, o dabar matyti, jog kai automobilio šviesas pastebi, tuo labiau, jei dar sustoji, tai jau ir bėga. O kas miško gyvūnus taip įgąsdino, jei ne brakonieriai? Vadinasi, žvėrys jaučia pavojų, jau pasimokę, saugosi. Ir, sakysime, mūsų medžioklės plotuose anksčiau žvėrių buvo daugiau. Galėjai iš bokštelio pamatyti, apžiūrėti pro žiūronus laputes, kiškius. O iš mūsų bokštelių labai patogu viską aplinkui apžvelgti. Atsisėdi ir dairaisi. Tai, žiūrėk išeina stirnaitė, elniukas, kiškis ar peliaujanti lapė. Aš manau, jog medžioklė yra pavykusi, jei žvėrį bent pamatei. Su bendraminčiais medžiojant gera proga pasišnekėti. Ir su vietos žmonėmis bendraujame, pas juos neretai lankomės. Yra tokios gyventojos: dvi moterys, seserys, gyvena vidury pelkės, ta pelkė – vidury miško. O pelkėje yra tokia apskrita sala. Joje ir įsikūrusi dviejų seserų sodyba. Seserys laiko karvę. Koks skanus tos karvės pienas!“
Adolfas Algis Slavinskas
Vytauto LEŠČINSKO nuotrauka
