Sulaukus pavasario įsibėgėja atviro vandens meškeriojimo sezonas. Dauguma žuvų rūšių aktyviai maitinasi ir neblogai kimba. Vieni meškeriotojai džiaugiasi laimikiu ir vartoja kasdienio maisto paįvairinimui, kiti gaudo žuvis tik tam, kad jas traukiant pajusti malonumą, o po to dėl įvairių priežasčių, taikydami principą „pagavai-paleisk“, leidžia jas atgal. Šį principą vieni visuomenės nariai vertina, bet yra nemažai žmonių, manančių, jog jis iškreipia tradicinę meškeriojimo sampratą pasigauti žuvų ir jas suvartoti maistui. Principą „pagavai – paleisk“ („Žaliasis pasaulis“ 2007 m. Nr. 20) esame įvardiję žūklės kultūros ir etikos dalimi ir noru turėti žuvingus vandens telkinius. Ten pat pastebėjome, jog svarbu aklai nesivaikyti mados, laikytis nustatytos tvarkos ir pripažinti, jog sugautų žuvų likimas priklauso nuo meškeriotojo valios ir jo poreikių. Daug dėmesio teisingam šio principo taikymui 2005 m. leidinyje „Žūklės meistriškumo formulė“ skyrė ir Viktoras Armalis. Prabėgus nemažam laiko tarpui pravartu principo „pagavai-paleisk“ taikymą apžvelgti mūsų dienomis.
Principo būtinybė ir esmė
Šiaurės Amerikoje kilęs principas „pagavai – paleisk“ pasiekė Europą ir jau plačiai taikomas karpių gaudymo čempionatuose, muselininkų ir plūdininkų varžybose Lietuvoje. Vis daugiau meškeriotojų paleidžia užkibusius stambius reproduktorius. Žuvų išteklių gausinimui tai didelės reikšmės neturi, nes stambių egzempliorių ikrų gyvybingumas mažesnis nei jaunų subrendusių žuvų. Šios nuostatos atsispindi Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse. Jose tikslai nurodoma, kada be jokių išlygų taikyti principą „pagavai – paleisk“. Šių taisyklių 13 punkte rašoma:
„Pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta 12 punkte, ir žuvys, kurias draudžiama gaudyti ar tuo metu draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį“.
Žinotina, jog 12 punkte nurodyti visi žuvų ir vėžių žvejybos apribojimai. 12.1 papunktyje išvardytos 5 draudžiamos gaudyti žuvų rūšys; 12.2 – 4 žuvų rūšys, kurias draudžiama gaudyti be žvejo mėgėjo kortelių; 12.3 – pateikiamas 17 žuvų ir 2 vėžių rūšių, kurių negalima gaudyti mažesnių nei nurodyti dydžiai, sąrašas; 12.4 – nurodytas laikotarpis, kai draudžiama gaudyti 9 žuvų rūšis ir plačiažnyplius bei siauražnyplius vėžius.
Taigi, visi žvejai mėgėjai, norime ar ne, privalome paklusti nustatytai tvarkai ir, esant reikalui, taikyti principą „pagavai – paleisk“. Platesnis šio principo taikymas yra kiekvieno asmeninis reikalas ir niekam nevalia per prievartą brukti šio principo. Labai gaila, bet visų sugautų žuvų paleidimas arba jų vartojimas maistui skaido žvejų bendruomenę. Tuo nesunku įsitikinti paskaičius komentarus internetinėse svetainėse.
Paleisti ar paimti?
Internetinėje erdvėje galima rasti visko. Kadangi rašant dangstomasi slapyvardžiais, tai greta kultūringai ir motyvuotai pareikštos nuomonės apstu vienas kito įžeidinėjimų, necenzūrinių žodžių ir kalbos kultūros nepaisymo.
Štai vienas žvejys siūlo žvejoti pagal principą „pagavai – paleisk“, kviečia vienytis ir meškerioti dėl malonumo, o ne dėl „mėsos“. Tokiam visi jo kolegos, nepaleidžiantys pagal Taisykles sugautų žuvų, įvardijami užgauliu „mėsininkų“ vardu.
Nuomonei pritariantis apgailestauja, kad „senų krienų“ nelabai perauklėsi, o jaunimas tegul kabinasi į naujas idėjas. Ten pat randame atsakymą:
„Man asmeniškai dzin, kas manoma ar rašoma apie mano pagautas žuvis, nes aš žinau, kad jas pagavau pagal galiojančias taisykles. „Maksimos“ žuvis lai valgo tie, kuriems jos tinka. Aš valgau žuvį, kurią pats pagaunu, nes žinau, kur jinai augo ir kada pagauta.“
Dar vienas diskusijos dalyvis, pareiškęs, jog klausimas labai sudėtingas ir sunku rasti kompromisą, samprotauja:
„Aš asmeniškai vadovaujuosi šiuo principu, nes nesu didelis žuvies mėgėjas ir dar dažnai tingiu terliotis. Tačiau gerbiu bei pritariu žvejams, kurie suvalgo, laikantis taisyklių bei etikos, savo sugautus laimikius. Jeigu labai mėgčiau žuvį, galbūt ir pats tai daryčiau, nes dirbtinai užaugintos ir PC parduodamos žuvys tikrai ne tokios skanios. Manau, visiems šiuo klausimu kiek įmanoma reikia būti tolerantiškiems. Geriau suvienykim jėgas ir bendrai kovokim su tikrais gamtos priešais – brakonieriais.“
Šiai tolerantiškai išsakytai nuomonei pritaria vienas iš spiningautojų:
„Tikrai kas nori lai paleidžia visas žuvis, o apsisukęs tas pačias lydekas perka „Maksimoj“. Aš paleidžiu neimamas neužaugusias žuvis. Manęs šeimyna nesuprastų, jei tiek „babkių“ kasmet išmetant žvejybiniams „pribambasams“ paleisčiau sugautas žuvis ir jas turėčiau pirkti. Per savo netrumpą amželį nesutikau nei vieno žvejo, kuris visas žuvis mestų atgal, nes šeima jų nemėgsta. Tai kokio velnio tada tąsytis palei upę? Tokie tegu užsiima kuo kitu, renka pašto ženklus ar ką nors kitą.“
Ne veltui sakoma, dėl skonio nesiginčijama.
„Žūklėje žuvienę verdu visada, o šiaip žuvies nevalgau, ir viskas. Gal tai todėl, kad daugiausiai pagaunu lydekų, karšių, plakių, kuojų. Neskanios jos man ir žmonai taip pat, – atvirauja kitas diskusijos dalyvis. – Labai retai sugaunu lynų, štai juos tai imu, bet pernai tik kelis tepagavau.“
Nesmerkdamas suvalgančių laimikį štai kaip savo poelgį aiškina žuvis paleidžiantis meškeriotojas:
„Po žuvies ištraukimo euforijos aš šiek tiek atvėstu ir pajuntu gailestį. Žuvis juk gyvas padaras ir man nesinori jos žudyti. Paleidimo džiaugsmas ypač didelis paleidžiant įspūdingą retą laimikį. Jaučiu jam didžiulę simpatiją ir juo žaviuosi. Jausmas, kad žuvis grįžo į savo stichiją, mane džiugina“.
„Aš meškerioju, kadangi man tas labai patinka. Žuvis paleidžiu, nes man jų gaila ir tingiu jas rakinėti. Jau geriau nusiperku filė“, – atvirauja nemėgstantis doroti žuvų dar vienas meškeriotojas. Jis paima tik sužalotas, tikrai negalinčias išgyventi žuvis ir mėsininkais vadina tik be proto maišais namo viską tempiančius žvejus.
„Gaudžiau ir gaudysiu. Legaliai ir ne maišais sugautą žuvį ėmiau ir imsiu. Ešerius ir kuojas imu tik didesnes, nes jas džiovinu, – teigia, matyt, alutį su džiovinta žuvele mėgstantis diskusijos dalyvis.
„Žvejojam juk ne iš bado, o dėl malonumo. Dažnai paleidžiu pagautas žuvis, ne dėl to, kad būčiau šventesniu už šventą, bet dėl to, kad tas paleidimas man dažnai suteikia didesnį malonumą nei žuvies suvalgymas. Žmona tai išvis pamišus – žvejoja su plūdine keletą valandų, keikia uodus, o paskui pusvalandį sėdi prie sietelio su žuvimis, viską pamiršusi gėrisi jomis ir po vieną paleidinėja… Tai jai suteikia didesnį malonumą nei pati žvejyba, – apibudina žmonos pomėgį sutuoktinis. – Aš kartais vieną kitą žuvį pasiimu, nes mėgstu ir žuvienę, ir parūkytą, ir padžiovintą. Neskanios šviežios žuvies nebūna, būna tik nemokšiškai paruošta.“
Ar visos išgyvena?
Į šį klausimą vienareikšmiai atsakyti sunku. Dažnai kalbama apie 30 proc. išgyvenančių žuvų. Minimi 98 proc. išgyvenusių lašišų, su kuriomis jas gaudant ir paleidžiant buvo elgiamasi labai atsargiai. Vieni šiais procentais tiki, kiti abejoja. Nustatyti, kaip jaučiasi, ar išgyvena kabliuko sužeista ir stresą patyrusi žuvis, sunku. Tai priklauso nuo sugautos žuvų rūšies, jos varginimo traukiant iš vandens laiko ir ištraukimo būdo. Labai svarbu, kuo mažiau pakenkti žuviai išsegant kabliuką, „nenudeginti“ imant sausomis rankomis ir nepakenkti odą saugančiai gleivinei. Žuvį nuo kabliuko geriau atkabinti vandenyje ir kuo greičiau ją paleisti, kuo mažiau sugaišti laiko laimikį fotografuojant.
Žvejams turėtų būti svarbi visuomenės nuomonė apie meškeriojimo kultūrą ir žuvų išteklių tausojimą. Čia didelį pažintinį vaidmenį atlieka mėgėjų žvejybai skirtos televizijos laidos. Nors joms privalu reklamuoti savo rėmėjų produkciją, malonu, kai kartais, atsižvelgiant į situaciją, primenamos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės, paaiškinama, kodėl negalima gaudyti, ar privalu paleisti vienas ar kitas užkibusias žuvis.
Deja, visų laidos metu sugautų žuvų paleidimas nemeškeriojančius žmones klaidina. Manoma, jog taip turi elgtis visi meškeriotojai. Dėl to apie žuvis gaudantį žmogų galvojama, jog tai laimikio negerbiantis žuvų kankintojas. Ypač visų žuvų paleidimas keistai atrodo vargingiau gyvenantiems ir ne visada galintiems įpirkti žuvis ir jų produktus. Pasitaiko ir taip, kad išpylus žuvis pasimato pilvus išvertę ir jau savo amželį skiaurėje baigę egzemplioriai. Dar keisčiau atrodo, kai atgal paleidžiamos sergančios žuvys. Dažniausiai tai būna juodadėme apsikrėtę ešeriai ir kitos žuvys.
Vacio Paulausko nuotrauka
