Manau, kiekvienas žmogus turi tokią vietą žemėje, kur geriausiai jaučiasi, myli, mintimis sugrįžta. Laiko sparno paliestas, prisiminęs persų bylojimą „keliauji – vadinasi gyveni“, skaitytoją kviečiu į gimtąjį kampelį, „savąją Ameriką“, kuris Aukštaitijos nacionalinio parko šiaurės rytiniame pakraštyje. Ten nėra lygumų, o tarp miškingų kalvų – daug ežerų ir upokšnių.
Įžengęs į Ažvinčių girios labirintus, kurių per dieną neapeisi, lūšies žingsniais braidydamas per samanas, sugeriančias žingsnių bilsmą, matai sakingas pušis, tarsi išlietas iš brangaus metalo, žaliasuknias egles, aštriomis viršūnėmis, smingančiomis į dangų, kuriose slepiasi kėkštai, bukučiai, geniai, giriniai balandžiai. Tik aukštai virš galvos švyti vos įžiūrimas praskiepas.
„Čė, čė, čė…“ – sunerimo paukštelis ir vėl snūdi tyla. Ramybė tokia, kad net ausyse spengia (tuomet gali išgirsti kaip plaka širdis). Šios skaistgirės Gervėčių pelkės prieigų klystkeliuose, vinguriuojančiuose žvėrių takuose sutikęs liūgynus, pradedi galvoti kurioje pusėje namai. Yra tokių kampelių, kad atrodo, jog patekai į džiungles. Negirdėdamas beždžionių, vadinamų babūnais, bliovimo, nematydamas karties didumo smauglio, atsitokėji supratęs, kad sutikai baimę, kurią priėmei kaip tavęs ieškojusią viešnią. Toliau eini ten, kur šauna į galvą, maklinėji, brendi per šabakštynus. Šakų tinkluose mirguliuoja saulės spinduliai, dusina šutas, per skruostus varva prakaitas. Neįprastos būsenos sužadintas klausaisi paukščių čiulbėjimo, į kurių snapelius sudėtos visos dangaus melodijos, girdimos net ir nemuzikaliam beklausiui, žaviesi smauktaliemenių skruzdėlių neprilyjančiais namais, kol užklumpa troškulys. Verta susiieškoti nuvirtusį medį, atsigaivinti atsinešta arbata. Toks pasisėdėjimas man atneša jaudulingų, iš paauglystės atklydusių minčių, kuomet paryčiais, perbridę Bukos upę, iš balanų pintas kašeles nešini, rinkdavome juodakepurius baravykus. Tėvai, juos išdžiovinę duonkepiam pečiuje, atrinkę pačius gražiausius nusiuntė mamos broliui Kaziui į Ameriką. Gavo padėkos laišką, bylojantį, jog ten šie grybai neauga, o dovaną jis leidžia tautiečiams pauostyti. Pernai apturėjau malonų įspūdį, kai ties Vaišnoriške sutikau grybaujančią moterį, kuri rankoje nešiojosi gražią, nedidelę, nėriniais išklotą pintinėlę, kurioje mačiau keletą kruopščiai nuvalytų voveraičių. Trumpo pokalbio metu supratau, jog jai buvimas miške, grybavimas – šventė.
1974 metais, įkūrus nacionalinį parką, čia plūstelėjo gamtos tyrėjai, miškuose, pamiškėse, vandens telkiniuose, pievose, dirvonuose bei dykvietėse rado virš dviejų šimtų vaistinių augalų. Paminėtini meškauogės, šaltekšniai, pakalnutės, pataisai, vingiorykštės, valerijonai, spanguolės, čiobreliai, jonažolės, raktažolės, zubražolės ir kt. Prie Bivainėlio, Knyčio, Utenykščio ežerų, Gervėčių pelkėje gausiai auga šakotoji ratainytė – viena iš būdingiausių parko retųjų augalų.
Nebuvau miške, kuris būtų nepatikęs. Ten nereikia ilgai užsibūti, kad pajustum jo alsavimą. Miške kitaip, viskas romantiška: medžiai, žvėreliai, paukšteliai, ropliai, vabalai. Net skruzdėlytė, nešdama už save didesnį šapą į savo pilį, suteikia dalelę paslapties. Tik ten pabunda gilieji pajautimai, širdis atsidaro ypatingu virpančiu akimirkų skaidrumu.
Po miškus vaikščiodamas radau nemažai briedžio ragų, tačiau Gervėčių rezervatas skirtas ypatingiems paukščiams – gervėms apsaugoti, kur landžioti nevalia. Mums, eiliniams mirtingiesiems, gana gervių balsų, girdimų atokiau nuo draustinio. Šių aristokračių, pagal profesorių Tadą Ivanauską, klyksmas, įmantrūs šokiai, meilė savo mažyliams teikia didelio dvasinio peno kiekvienam doram žmogui, skatina pakilti virš kasdienybės, pajusti ryšį su gamta. Ne kartą, pasiilgęs pelkės kvapų, šventiškai nusiteikęs kėblinu kiminų (durpinės samanos) patalais, viržynais po Krakaežerių raistą, kuris Daunorių miške. Kojos kliūva už šiekštų, kimsų, painiojasi gailiuose. Ėjimą pastoja kėpsantys medžiai. Vieni supuvę , „čebatu“ užkliudyti byra rudais puvėkėliais, kiti guli apsamanoję. Keružės pušelės, kai kur susikibę lyg šokimėliui, spanguolėm išsiuvinėti samanų kupstai, paežerės baublių būbavimas, tolimas, garsus paukštvanagių kikavimas, vidurdienio drebantis oras – stebuklai. Švylių patalai, gailių svaigulys, vaivorų krūmai, kurtinių ir tetervinų burbuliavimas, gamtos istorijos pėdsakai durpių kloduos, raisto tyla, tyrumas, paprastumas, sakytum, deivė žmogų pažadina, kas to nematė, tam nenupasakosi. Landžiodamas paraisčiais, aptinku keisčiausių medžių. Vienus, dažniausiai beržus ir pušis, tarsi kamuotų baisūs sopuliai – didžiulės garbanotos išaugos. Kitų viršūnės ar šakos susipynę, lyg raganų šluotos. Dar kitus medžius gamta „apvesdino“ – jie suaugę vienas su kitu ir vėjo pučiami sielvartingai girgžda, aimanuoja…
Tėvonijos krašto miške, ties Žiežulnio ežeru, akmenų zomatu (tvora) apjuostose kapinėse palaidoti 1863 metų sukilėliai. Ten nuvykus verta prisiminti visus amžinam poilsiui atgulusius piliakalniuose, kritusius kovose už Lietuvos valstybę Žalgirio mūšio laukuose, prie Oršos, Daugpilio, Širvintų, Ažvinčių ir Minčios giriose, Želmeniškyje, nukankintus kalėjimuose, mirusius Sibiro platybėse, palaidotus parapijų kapuose ir niekam nežinomose vietose. Tik miškas išsaugojo prie Baluošo pilkapius, tuos vos ne priešistorinius laikus menančius mūsų protėvių kapus. Pavieniai medžiai, parkai, giraitės, girios oškit Bel canto gyvybės netekusiems – žuvusiems, lageriuose nukankintiems… Tokia jau žmogaus dalia, kad už laisvės saulę už būsimus pavasarius, už mūsų laukus ir miškus, gal ir už upės vingio grožį reikėjo mokėti krauju.
Miške būnant akis patraukia „skrajojančių olandų“ darbai, kurie per kelias dienas moderniais pjūklais sugeba iškirsti didelius plotus medžių, palieka neišbrendamus šakų volus. Akivaizdu, vienadienis žmogus tolsta nuo šventojo gamtos rūmo. Jo kirvis sminga ne tik į medžio liemenį, bet ir į sakrališką mūsų protėvių, tėvų savimonę. Kai naikinami miškai, nyksta ir lietuvių nacionalinis charakteris. Vygėje supti mūsų senoliai ir tėvai, nepažinoję spynų, melo, piktybiškos apgaulės, turėjo visiškai kitokį supratimą apie gamtos dovanų naudojimą. Jiems buvo svetimas, beatodairiškas miško kirtimas, žemės paviršiaus darkymas, galop, gyvenimas kito sąskaita. Senovėje mūsų krašte medis buvo laikomas šventu. Tas stebukladaris žmogų šildė, rengė, valgydino, priglaudė sukilėlius, kryžkelėse sopulingas parimo smūtkeliu. Dabar, tikriausiai, jau esame bejėgiai ką nors pakeisti žmogaus ir gamtos susvetimėjimo kelyje, nes civilizuota visuomenė ir gamta tampa tarsi nesutaikomomis. Dažnas gamtos mylėtojas, pamatęs medžiams daromas skriaudas, išgyvena kaip savo nelaimę. Gamtosaugininkas ir kraštotyrininkas Eugenijus Danilevičius (1941 metų tremtinys), kuklus, nekopęs karjeros laiptais, vieną iš savo knygų pavadino „Išliksiu atminty medžiu“ (1990). O žurnalistas Paulius Šironas knygoje „Laiškai sodininkui“ (2019) teigia: „Nuo senų senovės žmonės kovojo ir tebekovoja vieni su kitais, bet niekada nebuvo taip, kaip dabar – kad žmogus taptų priešas žemei, kurioje gyvena, augina, grožisi…“.
Išėjus iš medžių apsupties, atsivėrus naujiems regėjimams, plačiomis akimis, saldėjančia širdimi džiaugiesi pakelės lubinų šviesa, smėly augančiais, saulės nugairintais šlamučiais, žiedus mainančiais paalksnės žolynais, akimis glostai pievas, žaviesi prisirpusiomis žemuogių kekėmis, nuo žiedo ant žiedo skraidančiomis peteliškėmis, o šnervės pačios gaudo šilto oro gurkšnius, pilna burna trauki kmynų, ramunių, raskilų, pelynų svaiginantį kvapą. Šviesos ir švelnių garsų puotoje, šešėlių dengiamose pakelėse skleidžiasi liepų sveikatos žiedai, medžiai apsigaubia saldaus kvapo debesiu, apie juos zuja, zyzia kamanės ir naminės bitės. Negali nepakelti akių, nespoksoti, pakėlęs galvą šyptelti – gražus šėlsmas! Padvelkęs lengvas vėjelis atneša debesėlį, iš kurio pabyra šilti lietaus lašai, tarsi aukso nytimis dygsniuoja dangų prie žemės. Pražysta vaivorykštė, „gerianti“ vandenį iš Utenykščio ežero ir jį „išpilanti“ į Mikaloraistį, nuo miško atplaukia nauji kvapai ir garsai. Ta nekasdienė vasaros pajauta galvoje išlieka ilgam.
Nauji vaizdai ir jutimai – paežerės vėsuma, blezdingų siuvimas vandens paviršiuje, kirų spygavimas, vinguriuojančio į vieškelį tako, vedančio į platų pasaulį, šiluma. Aure, iš už krūmo išnyra stirniukas, išdykėliškai stryksi nenugalimo jausmo genamas, žmogų pamatęs, lyg svilinamom kanopėlėm per pievą šuoliuoja į saugią vietą, tarsi, vejasi debesėlių šešėlius, o tu susigūžęs, lyg prišalęs, žiūri. Tolimas paraisty suklykusios paukščių karalienės – gervės balsas atsimuša giliai paširdžiuose. Jų giesmės, tarsi, iš šviesos ir žalumos, kurių tiek daug mūsų Tėvynėje. Turėdamas pakankamai laiko, galėtum klajoti ir klajoti galvodamas apie save, artimuosius, draugus, praeitį ir ateitį, šimtus reikalų ir apie nieką.
Jei akys ilgisi platesnio žvilgsnio, širdis – amžinybės jausmo, sėdi, iriesi dervuota valtele, žvilgsniu myluoji šviesos tvaną, grožiesi „žaliomis blakstienomis“ – pakrančių žolynais, properšose atsiveriančiais baltųjų lelijų žiedais, čiuožikais, išnirusiais iš atabrado viksvynų, brėžiančiais vandens paviršiuje siūles, saulės spindulių šokiu ant sklidinų Uteno, Tauragno ar Baluošo ežerų. Jų vilnimis, palei meldynų atvašynus supasi baltos, it nuotakos, tarsi apmąstančios gyvenimo malonumus, gulbės. Nors kiaušinius dėk ant galvų… Poros glaustosi, palygina viena kitai plunksnas, pakėlusios sparnus prieš vėją plasnoja. Jauti malonų, marškinius kaušavojančio vėjo dvelksmą. Kaip poezija ar muzika suskamba aplinkos vandens, gyvių, augalų, paukščių pavadinimai: lynas, lydeka, vėgėlė, nendrynas, lelija, gulbė, kragas, kiras… O šviesos tiek daug, kad reikia prisimerkti. Maga panerti į vėsų ežero vandenį, juolab prisiminus senovės indų išminčių posakį: „kūno apšvarinimas suteikia dešimtį privalumų – proto aiškumą, šviežumą, žvalumą, sveikatą, jėgą, grožį, jaunystę, švarą, malonią odos spalvą ir gražių moterų dėmesį“. Ypač gera išplaukti į ežerą nakties metu. Mėnulio taku tolstant nuo kranto, atrodo, kad plauki ne ant vandens, o dangaus žydryne. Kibirkščiuojantis mėnulio takas plečiasi į šonus, virpa, šmėkši atspindžiai, dingsta krantai, atsiveria žvilgsnį sukaustanti, nuostabą keliant erdvė.
Ar teko girdėti apie ežerą ežere? Jis prie Šuminų kaimo, Baluošo ežero didžiausioje saloje, vadinamoje Ilgasale. Nedidelis, bet gilus, su Baluošu jungia upeliukas, kuriuo galima įplaukti baidare ar valtimi. Verta pamatyti, ežerėlis lankytojus pasitinka baltųjų lelijų kilimu. Ten pabuvojus, vakaro žarai virš ežero išblėsus, kaip viduramžių panaktinis, klausydamas tolimo, užlajoj pasislėpusios ties kadagynu griežlės balso, šventiškai nusiteikęs, mėnulio pumpurui pražydus, krūmuose kaupiantis šešėlių pamėklėms, be jaudulio, be skubos Baluošo krante gali atsipūsti. Apsunkus pakinkliams, prasidėjus uodų nūdo melodijoms, visa tai, ką per dieną matei, susipina, galva linksta kaip buroko lapas kaitroje, neįmanoma suvokti, kur baigiasi tikrovė ir kur prasideda miražas, įtraukiantis į tursamiegį ir nakties laukimo malonumą.
Mano tėviškę supa verti pagarbos, išskirtiniai gamtos kūriniai: Šaltoji, Lieptelių, Varniškių, Baluošo paežerės, Skroblų, Daunorių šaltiniai, Kauprinių akmuo, Vyžių, Varniškių ąžuolai. Norint juos pamatyti, būtina sustoti, nurimti ir gerai įsižiūrėti. Gamtos paminklų vertė matuojama ne vien tik metrais ar centimetrais, ne tik aukščiu ar apimtimi, bet ir žavesio įspūdžio matais. Pamažu kildami grožio pakopomis, suvokiame vertybes, kurioms apibūdinti pritrūkstame žodžių. Svarbiausia – mokėti džiaugtis.
Gaila, kad vasara – ne ištisus metus. Miškai, ežerai, laukymės, sodybos savaip atsiveria pavasarį, rudenį, žiemą. Aplinkiniai ežerai jau užšąla, o Tauragnas tebegyvena rudens nuotaikomis ir tik apie Naujuosius metus dundėdamas apsidengia žvilgančiu arba apsnigtu ledu. Ne vieno aplink pėstute apipėdintas ar apvažiuotas, turistų išplaukiotas, žvejų pagirtas ar apmeluotas, dailininkų ant drobių perkeltas, poetų apdainuotas, prozininkų aprašytas, mėgstamas ir lankomas „slibino guolis“ (pagal dr. Eugeniją Šimkūnaitę). Dabar jau taip nebūna, kaip prieš pusę amžiaus, kuomet prisnigdavo po metrą, naktimis užpustydavo langus ir laukujas duris. Į tarpumiškių kaimus žiemos atneša didelį ateinančio pavasario laukimą, su kuriuo atskrenda pulkai sidabriniais trimitais grojančių, trepsinčių meilės suktinį, gervių. Virš kylančių žalumų suskamba, gaiviame ore pakimba balsamainės, auksaplunksnės volungės balsas. O vieversys, lyg čirškulys ant keptuvės, gieda laukams. Išaušus pavasariui, kuris prabėga nepastebimai, kaip jaunystė, mėlynesnės už jūrą, už dangų, miškuose pražysta žibuoklės, skuba, aukštyn keliasi pagriovių vingiorykštės, lakštingalų naktimis prasikala pienių tvaskesys. Ineigoje prie Bukos upės suskamba žygeivių juokas ir dainos. Šimtus baidarių, plaukiančių Baluošo ežero link, pasitinka kaip ant mielių kūpantys asiūklynai, ajarynai. Tarp jų sutviska švitrežių, plukių, švylių ploteliai, violetinius žiedus aukštyn kelia valerijonai, subujoja ikiistorinių laikų liudininkai – paparčiai. O saulė jau kopia į aukštą vasaros dangų. Jai įpusėjus, nutils lakštingalos, bet diena ges dar lėtai. Aukštoje panuovolio žolėje pasigirs skardi griežlės giesmė, į amžinybę riedės mus paliekanti vasaros diena. Nepajusi, kai nubalžusia padange pro besvorius debesis, pietų link, lyg rudens stygos nutols gervių virtinės, draikysis voratinkliai, šalnų pakąsti lapai kris kaip vasaros prisiminimai. Sudie, dar viena vasara!
Jei viešint šiame krašte parūptų pašnekėsys su vietiniais gyventojais, eini tarmiškai „pasiūturt“ su ašaras nubraukiančių nuo skruostų Vyžių, Šeimaties, Daunorių, Varniškių, Šuminų sodybų paskutiniais, prisiminimais besidžiaugiančiais mohikanais, bylojančiais praeities laikus, tokius kokie buvo, nieko nemeluojant apie burtininką, kurio vardas – Gyvenimas. Nestovėsi viduaslyje, būsi pasodintas užstalėje, po ant sienos pakabintu Nukryžiuotojo ženklu, matysi, kaip ten viskas lyg ir maža, siaura, tačiau jauku. Atrodys, šimtus metų žmonės čia gyveno, dirbo žemę, sėjo, sodino, laistė kiekvieną obelėlę, augino gyvulius, bites, nekreipė dėmesio, kad ledamušys, liūtys ar sausmetis paleis ubagais, nesuko galvų dėl didžiosios kelionės į amžinuosius namus. Klausytis galėtum čionykščio kalbančio žmogaus kol užges kaimo trobų žiburiai, galvotum, ko čia buvo daugiau – vargo ar džiaugsmo. Tokia jau kaimo žmonių dalia – tie patys darbai. Taip buvo vakar, šiandien, bus rytoj, poryt, šįmet, kitais metais: nuo priemenės slenksčio iki šulinio, daržinės, tvarto, daržo ir atgal. Suminta milijonas pėdų, gal daugiau. Gerai, kad laisvas kaip keturkertis vėjas.
Kaimo žmogus iš didžiosios ir sakraliosios gamtos išmoko meilės ir gerumo, darbštumo, ko nesupras tik šaipūnas. Atskirk žmogų nuo neklystančios mokytojos Gamtos ir jis – gyvas numirėlis. Vien pažvelgus į šuns akis, gali pamatyti pas kokį šeimininką jis gyvena, ar šeriamas, glostomas, ar vis pabaramas ir paspardomas. Darbštus žmogus prilyginamas skruzdei ar bitei. Medžiai, pagal mūsų protėvius, per šimtmečius sukauptus stebėjimus, leidžia prognozuoti orą ir kitus reiškinius: liepos šakos nusvirusios į žemę – lauk lietaus, beržai skleidžia pumpurus anksčiau negu klevai – vasara bus sausa. Ievos pradeda žydėti – atšals oras ir t.t. O štai žaibus, perkūniją galima palyginti su tautų nesantaika, karais.
Viešnagėjant kaime, raudonuojanti pavakario byla, gegutės kukavimas, nuoširdi šneka paliečia slaptąsias širdies stygas, nuveda į palaimingą būseną, kurioje, galbūt, teko atsidurti. Tikrai nepasijunti kaip šuniukas, perneštas į svetimą būdą, tampi labiau akylas ir ausylas visiems įvykiams savojoje aplinkoje. Toks patyrimas bus svetimas ir nesuprantamas tam, kas negyveno kaime, nebuvo gamtos glėbyje, vaiku nelakstė po rasotas pievas, nepamatė, nepajuto, neišgirdo gamtos teikiamų stebuklų, kuriuos vaizdžiai aprašė Juozas Tumas – Vaižgantas, Česlovas Kudaba, Pulgis Andriušis, Antanas Vienuolis, Leonardas Grudzinskas… Jie ir dar daugelis kitų gimtosios kalbos ir gamtos mylėtojų, regėję rūkanotų rytmečių žaras, vasarvidžių spindesį, naktų intymumą su naktibaldos – perkūno oželio mekenimu, nuo spyglio nukrintantį rasos lašą, girdėję svirčių girgždesį, dalgio žvangesį lankoje, gėrę šviežią putojantį pieną, beržų sulą, ragavę paraisty išvarvintų „briedžio ašarų“, miegoję daržinėje ant šieno.
Vaikystėje, svajonių, šviesių akimirkų, nerimastingo laukimo laikmečiu eidamas į pradinę mokyklą, kuri buvo už kilometro, ar iš jos, visuomet matydavau kaimynus, tėvus dirbančius savo sunkius darbus ar ramiausiai poilsiaujančius. Nepamirštas tas tėvų gyvenimas – kasdienis buvimas savo kieme, laukuose, matymas kaip šuo su katinu pinasi prie kojų, avys, karvės, arklys glaustosi prie šeimininkų – nori obuolio ar duonos kriaukšlelio. Nepabodo vaikystės dienos, išpintos „geografiniais atradimais“ aplink tėviškę, savų gyvulių ganymas, ėjimas į mokyklą keleliu, palei dangaus mėlynumo rugiagėles, per Birželę, kur gyveno stirnų šeimynėlė. Iki tol, kol prasidėjo žaibai su perkūnija – Antrasis pasaulinis karas. Laimei kaimas nepateko į kautynių sūkurį. Lėktuvas nusviedė keletą bombų miškan, šone vieškelio, vedančio į Daunorius.
Kaip Bukos vanduo iš Utenykščio į Bluošą bėgo dienos, metai, slinko slogūs pokario įvykiai: mirtys, trėmimai į tolimus nesvetingus kraštus už Uralo, kolchozai. Nutilusias dainas pakeitė ilgai almėjęs nerimas. Vieni, melsdamiesi ėjo bažnyčion, kiti, patekę į keistą, baimės pilną pasaulį, peržengę žmoniškumo ribas, gildė žmonių ramybę, keikdamiesi, šaipydamiesi iš verkiančių motinų, versdami pakelių kryžius, rykštėmis čaižydami arklių šonus, važiavo į „naują rytojų“. Taikūs, ramūs, klusnūs gamtos vaikai – mūsų tėvų karta, atėjūnų išvarginta, išgąsdinta, paniekinta, patekus į keistą pasaulį, negalėjo jiems patarti, kuriuo keliu važiuoti per gyvenimą.
Prabėgo jau septyniasdešimt metų, bet iš galvos neišgaruoja naktys, kai būriai partizanų, į pirkią prisinešę šiaudų, ilsėjosi. Atklysta matyti vaizdai ir kvapai: sunkiai šnopuojantys kūnai, pasieniais sustatyti šautuvai. Nosį kutena prakaito ir tepalų smaradas. Susigūžiu prisiminęs, kai ant duonkepio pečiaus, už širmos čiūtėjome surietę kojas visi trys broliukai. Kirba klajūnė mintis: kiek padėjo poteriai, kuriuos su mama vakarais, šalia maišelių su duonos džiūvėsiais, susikibę rankomis sukalbėdavome už tai, kad likimas mums būtų palankus. Prisimenu, kai paraisty iš senų pastatų kolūkiečiai surentė tvartą, kuriame žiemomis pusbadžiu mito už uodegų kilnojamos karvės. Varnų lydimas traktorius dardėjo per akmenuotas kalveles, išvertė pilką žvyrą, ant kurio vidurvasariais tarp nusmurgusių javų visomis vaivorykštės spalvomis žydėjo laukiniai augalai. Žmonės skausmingai skyrėsi su tuo, kas buvo sava ir brangu. Žodis kolchozas tapo beteisiškumo, skurdo ir net bado sinonimu. Tėvai, kaimynai sunkiai ėjo į laukus dirbti, nejuto kertamų rugių varpų kutenimo. Vieni, meškeres įsispraudę pažastin, ėjo meškerioti, kiti, už Leningrade parduotus baravykus nusipirkę vienvamzdžius – į mišką medžioti šernus, kurių tuo metu buvo gausybė. Visa laimė, kad per kaimą nepraūžė melioratoriai.
Baigiau mokslus, turėjau darbą. Atrodė, kad jaunumo šulinys bus be dugno, semk ir semk, tačiau metai šuoliavo nežabotais žirgais. Daug siūlų nutrūko su gimtąja tėviškės aplinka. Gyvenimas pažadino tolimų kelionių ilgesį ir džiaugsmą. Dažnai prisimenu, kaip kartą, plaukiant Nilu per Egipto žemę, keitėsi vaizdai, nuo kurių raibo akys. Vienus natūralius „atvirukus“ keitė kiti, pilni netikėtumų ir žavesio. Pakrantėmis tingiai vaikštinėjo baltieji ir pilkieji garniai, virš vandens skraidė kregždės, guvūs tulžiai, stačia galva krisdami į vandenį, gaudė žuvytes. Kai saulė išlindo iš dykumos platybių, spinduliai, lyg ietys, pradūrė palmių lapiją, paukščių čiulbėjimas susiliejo su daugiabalse upės daina, skalsinau laiką, pyniau mintis po šilčiausias savosios gimtinės dienas ir žydinčias vasarų lankas. Nutolusiam nuo tėvynės atrodė, kad lakštingala čiulba lietuviškai: „jurgut, netruk, dalgį paplak, ratus patepk, arklius kinkyk, važiuok, važiuok…“. Į realybę grįžau, kai saulė savo paauksuotomis šukomis šukavo Nilo krantų tamsiai žalią žolę, medžius ir mano, atsirėmusio į laivo denio turėklus, žilą galvą.
Gimtoji aplinka vėl plačiau atsivėrė kai tapau pensininku. Važiuojame vieškeliu nuo Tauragnų link Ignalinos, kur mano su broliais jaunystės pavasariai, vasaros, rudenys ir žiemos prabėgo besiklausant vieversių giesmelių, kurtinių burbuliavimų, vestuves keliančių elnių riaumojimo, vilkų staugimo auksiniuose miško properšų viksvynuose ir šabakštynuose. Tik kur ne kur matosi dirbami laukai, dirvonai ilsisi lauko gėlėm apsikloję. Laimingoje vietoje tebestovi tėvų namai. Laikas į neapsakomą aukštį išlakino pušis ant kalvelės. Vėl ir vėl esu šaukiamas į patirtų prisiminimų vizijas bristi rasotais paraisčiais, ieškoti žemuogių paatvalnyje, akimis glostyti nedirbamų, krūmais apželiančių dirvų žydėjimą, grožėtis saulėlydžio spalvomis, eiti ten, kur po miškus tebeklajoja praeities aidai, mirtimi paženklintos vietos, kur riša sopulingai atgyjančios, neišmatuojamai jaudinančios, keliančios minčių virtinę, jėgos. Vakarais, lig išnaktų sėdėdamas ant Bukos upės liepto, ties Ineigos dirvonu, klausydamas sraunaus, ratilais per linguojančias žoles bėgančio vandens, prisimenu gimtųjų saulėlydžių šviesą, darbščius, išmintingus tėvus, išdidžius, linksmus, dievobaimingus tėviškėnus. Matau vaikystės pėdsakus, vedančius prie akmenų, medžių, kalnelių ir daubų, turinčių savus, protėvių tartus vardus. Sunku atsiplėšti nuo paraisčio medžių, mėlyno ir giedro upės žvilgsnio, meldynų, dirvono – nuėjusių į nakties ramybę. Širdį paglosto nuostabi palaima, kad užaugau Lietuvoje, žavingame Aukštaitijos nacionaliniame parke, tarp miškų ir ežerų, etnografinių sodybų pasiklydusiame kaime – Vyžiuose. Nenusakomas jausmas pagauna senamadišku, tėvo padarytu užraktu atidarius duris. Peržengus gimtųjų namų slenkstį topteli mintis: „visas gyvenimas – žaibo kirtis per debesis…“.
Ilgesio pirštams širdin susmigus, atminties akimis regėdamas, einu tėvų išmintu taku, nešu margą meilės juostą gimtinei. Patikėdamas jai savo sielos atodūsius, žinau, durims sugirgždėjus, ateis pavargę metai, padės galvą ant kelių, sunkiai atsidus – ilga buvo kelionė šion dienon, užsimerkiančian vakaran. Laimingas jaučiuosi, kol traukia, vilioja svajonių, palaimos žemė, žaliomis kasomis pasidabinę kalvos, tėvų žemiškieji ir amžinieji namai, paukščių giesmės, tarsi ištrauktos iš dainų skrynelės, raminančios sielos troškulį – tų gerųjų pasiilgimų, pažadintų rausvų saulėlydžių. Iš gimtų namų kertės ir pasaulis atrodo kitaip.
… Skaitytojau, ateik, atvažiuok į šį Aukštaitijos nacionalinio parko kampelį, atnešk savo nerimą, mintis, pažvelk į apylinkes ir tavo krūtinė prisipildys gilesniais gimtosios Tėvynės jausmais. Gal pajusi palaimą, su vėjo dūsavimu atplūs naujos, šiandien čia einančių, o gal prieš metus ar šimtus metų ėjusiųjų mintys.
