Pajūrio bendruomenių atviras
Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA - 2018 (EVELINOS GALMINAITĖS, Šiauliai, nuotrauka
Lietuvos pajūrio bendruomenių atviras laiškas Lietuvos Respublikos vadovams ir atsakingiems valstybės tarnautojams
Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui
Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui
Lietuvos Respublikos Valstybinei kultūros paveldo komisijai
Klaipėdos Valstybinio jūrų uosto plėtros projekto įgyvendinimo komisijai prie Lietuvos Respublikos vyriausybės
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos pajūrio bendruomenių atstovai, suprantame Klaipėdos jūrų uosto plėtros svarbą visos šalies ekonomikai. Mes vertiname Klaipėdos uosto vadovybės ir uosto kompanijų darbo rezultatus, kurių dėka Klaipėdos uostas yra regiono lyderis pagal krovos apimčių augimą ir tikime, kad tie rezultatai atneša rimtą indėlį į visos šalies ekonomikos vystymąsi. Tačiau atsakingų valstybės tarnautojų pasirinktą jūrų uosto plėtros projekto vystymo būdą mes laikome netinkamu ir neatitinkančiu Lietuvos Konstitucijos garantuotų Lietuvos piliečiams teisių gauti informaciją gyvybiškai svarbiais klausimais. Stebime situaciją ir matome, kad informacija apie šį strategiškai svarbų visai Lietuvai projektą visuomenei pateikiama nepilnai, ja manipuliuojama, o dalis, ypač projekto pasekmių ekonominė, socialinė ir gamtosauginė arba yra neparuošta, arba slepiama nuo visuomenės visiškai.
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 18, 25, 33, 46, 53, 54 straipsniais, remdamiesi Konvencija dėl visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės gauti informaciją ir kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos vadovus ir atsakingus tarnautojus bei pareigūnus, reikalaudami deramo, o ne formalaus visuomenės įtraukimo į šio strategiškai svarbaus projekto svarstymą ir derinimą su visuomene, taip suteikiant galimybę Lietuvos visuomenei ir pajūrio bendruomenėms įtakoti priimamus sprendimus nuo pat jų svarstymo pradžios, o ne po svarbių sprendimų priėmimo.
Mes reikalaujame:
- Įpareigoti Klaipėdos Valstybinio Jūrų Uosto direkciją vienoda apimtimi pristatyti visuomenei ir pajūrio bendruomenėms abi išorinio uosto plėtros alternatyvas – Būtingė ir Melnragė. Šiuo metu stebime vien Melnragės projekto reklamos kampaniją, apgaulingai pateikiant šią alternatyvą kaip vienintelę įmanomą. Visuomenė yra klaidinama realybės neatitinkančiais teiginiais neva apie nepakankamą jūros gylį Būtingėje, eskaluojamos visokios baimės dėl „latviai niekada nesutiks“, nors su kaimynais klausimas net nebuvo aptartas, o kur koks gylis yra aiškiai matoma galiojančiame jūrlapyje. Mes reikalaujame pilnai supažindinti visuomenę su bendrovės INROS LACKNER SE (Vokietija) parengtu giliavandenio uosto Būtingėje projektu, su atnaujintais jo ekonominio pagrindimo skaičiavimais, nes Būtingės projektas dėl neaiškių priežasčių yra slepiamas nuo visuomenės. Iki šiol nėra atlikta ir visuomenei pateikta detali abiejų galimų naujo uosto lokacijų, investicijų poreikio ir numatomos naudos, poveikio aplinkai, socialinių pasekmių išsami palyginamoji analizė – visa tai privalo būti padaryta, o visuomenė privalo būti informuota.
- Šiuo metu sparčiai vystomas Klaipėdos uosto molų ilginimo projektas iš esmės yra išorinio uosto statybos Melnragėje pradžia. Faktas, kad statybos gali būti pradėtos jau šiais metais, nesant kompleksinių tyrimų, kuriais turi būti nustatytas naujai vystomų hidrotechninių įrenginių prognozuojamos žalos kranto linijai dydis, tuo pačiu nėra numatomi jokie erozijos padarinių kompensavimo priemonių finansavimo šaltiniai – privalo būti traktuojamas kaip atsakingų valstybės tarnautojų tyčia daromi veiksmai, atnešiantys neabejotiną ir didelę žalą valstybei ir jos piliečiams. Išorinio uosto strateginio poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje aiškiai pasakyta, kad naujų hidrotechninių įrenginių statyba turės sunkų, neigiamą ir ilgalaikį poveikį kranto linijai. Kaip kompensacinės priemonės, numatytos atstatant erozijos naikinamus pliažus nuo Klaipėdos iki Šventosios miesto, yra numatomas pliažų „pamaitinimas“ priekrantės zonoje gramzdinant iškastą uosto akvatorijoje gruntą ir žabtvorių įrengimas kopose. Šitaip yra tyčia ir sąmoningai formuojama situacija, kad minėtoms kompensacinėms priemonėms pasirodžius nepakankamomis, visus papildomų darbų kaštus turės apmokėti pajūrio zonos savivaldybės ir šalies biudžetas, bet ne Klaipėdos Valstybinio Jūrų uosto direkcija, kaip uosto plėtros projekto vykdytojas, atsakingas už visas projekto pasekmes. Kaštai, kuriuos patirs savivaldybės ir valstybės biudžetas, siekiant išsaugoti Lietuvos pajūrį, gali būti didžiuliai ir nuolatiniai – bet juos dar privalo numatyti specialistai ir su darbo rezultatu supažindinti visuomenę. Primename, kad uosto vystymo projekte numatomoms taip vadinamoms „minkštoms“ kompensacinėms priemonėms – pliažų pamaitinimas smėliu iš jūros pusės ir žabtvorės – tapus nepakankamomis, gali būti neišvengiamos ir kitos priemonės, tokios kaip smėlio maišų atitvarai ir vadinamos „kietosios“ priemonės, kaip bunų statyba, bangolaužių įrengimas, betoninių kranto konstrukcijų įrengimas siekiant stabdyti eroziją ir išvengti jūros proveržio per kopagūbrį labiausiai pažeistuose ruožuose. Kad šis nepalankus scenarijus yra labai tikėtinas, įrodo 2002m. įvykdyta įplaukos kanalo ir uosto vartų rekonstrukcija ir jos ilgalaikiai padariniai Melnragės pliažams. Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos visuomenė yra nepakankamai informuojama apie Baltijos krante vykstančius erozinius bei akumuliacinius procesus, apie vyraujantį jūros nešmenų (smėlio) judėjimą nuo Sembos pusiasalio pakrante iš Pietų į Šiaurę, apie planuojamų išvystyti hidrotechninių įrenginių, užtveriančių smėlio jūroje judėjimą, ilgalaikį poveikį ir kitų Baltijos regiono šalių neigiamą patirtį šioje srityje. Pažymėtina, kad minėtų „kietųjų“ kompensavimo priemonių kaštai yra ne tiek pradinėje investicijoje į įrengimą, o nuolatiniame remonte ir atstatyme, nes bunos, bangolaužiai ir kranto sienelės patirs nuolatinį ardomąjį jūros poveikį. Šiuo metu mokslininkų vykdoma Baltijos kranto stebėsena leidžia atsakyti, kurie kranto erozijos ir akumuliaciniai procesai gali būti siejami su natūraliais gamtiniais procesais, o kurie erozijos padariniai galės būti priskirti naujų uosto įrenginių pasekmėms, todėl visų erozijos kompensavimo priemonių kaštų prognozavimas yra ir bus įmanomas ateityje. Mes reikalaujame, kad išorinio uosto vystytojai suteiktų neatšaukiamą garantiją, kad visi aukščiau minėti (o ne tik vystytojų pasirinktos minkštosios priemonės) kranto erozijos kompensavimo kaštai yra ir bus ateityje uosto plėtros projekto vystytojo atsakomybė ir kad specialistų paskaičiuoti numatomi kompensavimo kaštai būtų įtraukti į naujų projektų ekonominės analizės ir investicijų grąžos skaičiavimus.
- Reikalaujame, kad darant poveikio aplinkai tyrimus abiem naujo uosto alternatyvoms Būtingėje ir Melnragėje, vertinant uosto įrenginių poveikį kranto linijai, teoriniai matematinio modeliavimo rezultatai būtų patvirtinami ir patikrinami atliekant hidraulinių procesų fizikinį modeliavimą nepriklausomose laboratorijose. Su tyrimų rezultatais turi būti supažindinama visuomenė, paliekant pakankamai laiko tyrimų ataskaitos analizei ir auditui.
- Numatomas grunto iš akvatorijos gilinimo darbų gramzdinimas siekiant papildyti nykstančius pliažo ruožus turės neigiamą poveikį žuvų nerštavietėms, o tas poveikis šiuo metu nėra ištirtas. Reikalaujame atlikti ir visuomenei pristatyti išsamius tyrimus, kad atsakyti koks ir kokių apimčių poveikis bus padarytas strimelės, bretlingio nerštavietėms, gramzdinant gruntą ruože nuo Klaipėdos iki Latvijos sienos, kaip šių žuvų išteklių pokyčiai pakeis menkės ir kitų verslinei žvejybai reikšmingų rūšių resursus Lietuvos priekrantėje ir kokias kitas gamtines, ekonomines bei socialines pasekmes tai gali sukelti.
- Mes reikalaujame, kad uosto plėtros projektai būtų pradėti vykdyti tik įrengus ir įvedus į eksploataciją atskirus transporto koridorius, skirtus vien uosto krovinių judėjimui. Dedikuotos uosto krovinių transportavimo infrastruktūros projektas ir įrengimo kaštai privalo būti paskaičiuoti abiem giliavandenio uosto alternatyvoms atskirai – Būtingė ir Melnragė – ir pateikti visuomenės svarstymui. Visiškai nepriimtina, kad nuolat didėjantis uosto krovinių transportavimas Klaipėdos miesto gatvėmis, periodiškai spūstimis suardantis viso miesto transporto sistemos funkcionavimą, ar miesto teritorijoje pilnu greičiu lekiantys geležinkelio krovininiai sąstatai, prieš pervažas dieną ir naktį signalizuojantys sirena, nepakankamai valdoma uosto veiklos generuojama tarša triukšmu, cheminė ir fizinė oro bei teritorijos tarša emisijomis Klaipėdoje kuria aplinką, kurioje nyksta miesto gamtinis karkasas, žalojama gyventojų sveikata, o miestiečių gyvenimo kokybė tampa visiškai nebesuderinama su 21-mo amžiaus Europos valstybėse priimtinomis normomis.
- Prieš vystant išorinio uosto projektą, visuomenė privalo būti supažindinama su numatoma uosto sanitarinės apsaugos zona, kas šiuo metu nėra daroma, tuo pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 2 punkto nuostatą, Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-586 nustatytų sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklių III dalį.
- Atliekant abiejų išorinio uosto alternatyvų ekonominį vertinimą, būtina paskaičiuoti ir atsižvelgti ne tik į galimą žalą rekreacijai bei turizmui Lietuvos pajūryje, bet ir socialines padarinių pasekmes. Kaip minėta, pagal strateginio poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą turime pasiruošti blogam su krantų erozija susijusiam scenarijui ir galim tik tikėtis, kad jis neįvyks. Atskiru kompetentingų organizacijų tyrimu privalo būti nustatyti ir paskaičiuoti ekonominiai ir socialiniai nuostoliai pagal pesimistinį, optimistinį ir labiausiai tikėtiną poveikio kranto linijai scenarijų, jeigu dėl krantų erozijos rekreacijos ir turizmo pramonė Klaipėdoje, Palangoje ir Šventojoje patirs nuostolius, arba galimai ilguoju laikotarpiu bus paveikta nebeatstatomai. Su tyrimo rezultatais bei numatytais neigiamų padarinių žalos kompensavimo mechanizmais privalo būti supažindinta visuomenė ir kiekviena pajūrio bendruomenė.
- Taip pat yra būtina atsižvelgti į galimas socialines-demografines pasekmes pastačius giliavandenį uostą Klaipėdos mieste. KVJUD kaip vieną iš būsimojo uosto pranašumų ir neabejotiną naudą skelbia naujai sukurtų darbo vietų skaičių, kuris siekia nuo 10 (tiesioginių) iki 30 (susijusių) tūkstančių. Iš kur bus staiga paimtas toks skaičius kvalifikuotų darbuotojų, KVJUD skelbiami plėtros planai niekaip nenumato arba sąmoningai nutyli. LR Statistikos departamento duomenimis gyventojų skaičius Klaipėdoje nuo 2010 iki 2017 metų sumažėjo apie 30 tūkstančių, nepaisant darbo jėgos srautų iš viso Vakarų Lietuvos regiono. Kas užims šias darbo vietas? Kokia kalba kalbės šie ateiviai? Ar yra sukurta infrastruktūra išlaikyti ir šių ateivių šeimas, kurios, tikėtina, kalbės rusų arba kinų kalbomis? Kaip toks didžiulis skaičius potencialių imigrantų paveiks švietimo sistemą, būsto rinką (ypač nuomos), nusikalstamumą? Šios sociologinės perspektyvos analizė yra visiškai projekto ruošėjų ignoruojama, nors, kaip rodo užsienio šalių patirtis, toks didelis ir koncentruotas imigrantų influksas jo tinkamai neįvertinus gali turėti labai skaudžių socialinių pasekmių.
Kreipiamės į kitas visuomenines organizacijas, savivaldybes, bendruomenes, partijas, įmones ir visus Lietuvos žmones, branginančius Lietuvos pajūrį, kurio Lietuva turi mažiausiai iš visų Baltijos regiono valstybių. Mūsų palikuonys ir ateities kartos mus vertins ne pagal pelną, gautą iš krovinių tranzito, o pagal gamtinę ir gyvenamąją aplinką, kurią paliksime jiems po savęs.
Prašome suprasti, paremti, platinti šiame laiške išdėstytus pajūrio bendruomenių siekius ir reikalauti jų įgyvendinimo, prisilaikant darnos principų visuomenės raidoje.
Pagarbiai,
(bendruomenių sąrašas ir jų vadovų parašai)