Vytautas Leščinskas

Padėka vaikystės miškui

Juozas Žitkauskas, poetas, atsigręžęs gamtos ir Kapčiamiesčio link

Iš romantiškame, galima sakyti, paslaptingame Dzūkijos pietiniame pakrašty išsidėsčiusio Kapčiamiesčio kilusį Juozą Žitkauską jau gana seniai pažįstame kaip išradingą įvairių renginių organizatorių, pasak jo paties, kultūros darbininką. O nelabai seniai sužinojome, kad Juozas ne tik rašo eilėraščius, bet jau du poezijos rinkinius spėjo išleisti. Ir abiejose knygose, ypač antrojoje, pavadintoje „Budintis kalendorius“, į pirmąjį planą stoja, dzūkiškai sakant, cikras žmogus ir jo santykis su gamta, su gyvenamąja aplinka – irgi su cikra, tokia, kokia jo pacio valia, dėl gerų ir nelabai gerų darbų dartės (t.y. dabar) yra.

 

Į Pinčiaragį, Pertako pusėn

„Nors užaugau miestelio centre, – pasakojo apie save Juozas, –  bet vis tiek aplinkui buvo gyva gamta, bent jos daugiau, negu kokiame dideliame mieste – gal penkiolika metrų iki patvinusios dėl Kapčiamiesčio hidroelektrinės statybos Niedaus upės, o koks šimtas metrų – iki mano mėgstamiausių Šūralio kalnų, teisingiau sakant, kalvų. Tikrai labai graži vieta… Tai vis ir su močiute, ir vienas ten nubėgdavau, na, ir visi  aplinkiniai miškai buvo pažįstami. Upės, ežerai man vaikystėje tiko mėgėjiškai žvejybai, kurią greitai mečiau, nes nusibodo įkliuvusius kabliukus iš marškinių skverno krapštyti. Bet labiausiai rūpėjo miškai, kurių aplink Kapčiamiestį – daug.

Vaikystėje mažame miškelyje, kuris dabar jau yra beveik miestelio centre,  grybavom. Tuo metu tas miškelis man atrodė didžiulis, bet dabar jau gerokai praretėjęs ir tikrai ne didžiulis. Bet sentimentų tam pirmajam mano gyvenime miškui liko labai daug. Ir aš jį dažnai sapnuoju – tokį, kokį atsimenu iš vaikystės, o ne tokį, koks yra dabar. Taigi, jei ne miškuose, tai su miškais esu užaugęs ir kai tik su kuriais iš pažįstamų nuvažiuoju į Kapčiamiestį, tai pirmiausia kreipiu juos į kokį Pinčiaragį, vietinių labiau Palangėle vadinamą, Pertako pusėn. Visada didžiuojuosi, kad Kapčiamiesčio apylinkėse gyveno ir prie viso to grožio, kuris yra tikrai nepakartojamas, prisidėjo įžymus miškininkas, buvęs girininkas Antanas Olšauskas, kurį man teko pažinoti, su juo bendrauti, apie jį rašyti.

Nežinau, ar daugiau kur Lietuvoje yra tokių gražių pakelių, kaip važiuojant iš Kapčiamiesčio į Seinus. Bent aš kur kiek važiavęs, tikrai tokių žydinčių pakelių nesu matęs. Ta gamta man labai daug reiškė. Iki šiol kaip kokį paveikslą matau mūsų kiemą, kuriame mano vaikystėje augusios keturios grūšios, vadinamos spranginukėmis, į rudenį būdavusios labai gardžios, ypač pernokusios ar net papuvusios. Dar keturios obelys…“

Ieškant dvasios atgaivos

 

Juozui taip gyvenime susiklostė, kad augo būdamas vienas vaikas šeimoje, tarp dviejų moterų – močiutės, kurią vadino senąja mama, ir mamos. Tėvo neprisimena, kai gimė – ir senelis jau buvo miręs. Taigi augo labai nevyriškoje aplinkoje. Ir būdamas vienas nusiraminimo ar kažkokios atgaivos ieškojo susigalvodamas savų, individualių žaidimų.

„Įdomu man buvo žaisti… laidotuves. Kol kas neteko sutikti žmonių, kurie pasakotų kažką panašiai. Tą žaidimą buvau savaip suritualinęs, su tradicinėmis apeigomis. Labiausiai patikdavo, jei rasdavau kokį išlindusį iš žemės ir nugaišusį kurmį. O jei jokio „negyvėlio“ nerasdavau, tai pasiimdavau pagalį ir „pašarvodavau“, paskui nešdavau aplinkui kiemą pagiedodamas, kaimynes panervindamas. Tada užkasdavau. Aišku, tokiais žaidimais nebuvo sužavėta nei  močiutė, nei kiti arti buvę žmonės, dažnai tos mano „kapinės“ būdavo vandališkai nuniokojamos, bet jas vis atkurdavau. Man tai atrodė įdomu. Taigi  labiau buvau pats su savimi, su susikurta įsivaizduojama auditorija, minia. Todėl apskritai į laidotuves žvelgiu ne taip rimtai, tragiškai, kaip dauguma žmonių. Ir mano naujojoje knygoje yra vienas toks eilėraštis, iš dalies – „testamentinis“… Už buvimą šiandien kultūroje, savo visą kūrybinį kelią, labiausiai esu dėkingas mokytojai Birutei Stacevičienei. Ji man ketvirtoje klasėje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvo užduota parašyti rašinį apie žiemą. Užuot parašęs rašinėlį, sukūriau dviejų posmelių eilėraštį. Mokytoja tą eilėraštį perrašė lentoje ir aiškino mums, ketvirtokams, eilėdaros pagrindus, kas yra ritmas, rimas. Mane tai „užkabino“ ir nuo to meto pradėjau rašinėti, o vaikiškus žaidimus žaidžiau toliau“, – prisimena „Budinčio kalendoriaus“ autorius.

Taigi polinkis į poeziją J. Žitkauskui atsirado labai anksti, bet rutuliojosi pamažu, iki pirmosios knygos, kurią sakytum juokais pats pavadino „Grafomano įšventinimu“, – iki 2011 metų, – buvo labai toli. Įdomu, jog autorius sakosi iki pat tos pirmosios knygos į poeziją žvelgęs nedrąsiai. Bet štai – jau antroji knyga. Išdrąsėjo, vadinasi. Na, ir ne per vėlai, kaip tik gerai, kad rimto kūrybos darbo ėmėsi subrendęs, jau be vaikiškų žaidimų.

„Įgijo“ dar vieną kraštą

„Šalia buvusios mano mokytojos Birutės man visada pagal svarbą yra jos vyras – žinomas miškininkas Vytautas Stacevičius, – vėl į atsiminimų tolius leidžiasi pašnekovas. – Drąsiai galiu sakyti, kad šiandien ši šeima – Kapčiamiestyje man artimiausi žmonės. Kadangi giminaičių neturiu, tai Stacevičiai man didžiausia žmogiška atrama tėviškėje. Nors B. Stacevičienė dėstė lietuvių kalbą tik ketvirtoje klasėje, bet visi mano kūrybiniai, literatūriniai darbai – ne tik poezija, būta ir kraštotyrinės veiklos, ir publicistikos, ir bendradarbiavimo periodinėje spaudoje, – viskas susieta su ja. Atsimenu dabar jau nesantį tarp gyvųjų mokyklos direktorių Zigmą Sabalių, kaip jis kartą pasakė: „Na, jei ne literatūra, tai Juozas su Stacevičiene turbūt ir neturėtų apie ką šnekėti“. Visada žinojau, kuriomis dienomis mokytoja Stacevičienė ateina į mokyklą, man būdavo smagiausia per pertrauką su ja susitikti, nes atsirasdavo apie ką pasišnekėti, tuo labiau, kad tuo metu mokykloje buvau vienas aktyvesnių kultūros veikloje mokinių. Sportas manęs niekada labai nedomino… Baigęs 1991 metais vidurinę mokyklą, kaip juokaudamas sakau, pasiėmiau kūrybinių atostogų, nes tikrai nebuvau apsisprendęs, kur studijuoti ir apskritai, ką toliau veikti. Per tuos metus daug rašiau, rinkau informaciją savo įkurtam išeivijos poeto ir žurnalisto, gyvenusio Australijoje, tenykščio laikraščio „Mūsų pastogė“ redaktoriaus Vinco Kazoko, kilusio nuo Kapčiamiesčio, muziejui. Man tie metai prabėgo kaip viena diena. Pagaliau pasirinkau kultūros vadybos studijas Vilniaus konservatorijoje. Studijuodamas neapleidau tų darbų, kuriuos dirbau anksčiau. 1994 metų pradžioje gavau siūlymą dirbti Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centre. Taip „įgijau“ dar vieną man svarbų kraštą – Vilniją. Pagaliau čia taip pat – Dzūkija. Ir gamta tokia pati, tokie patys miškai, laukai, tokie patys grybai. Pradėjęs dirbti Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centre, kartu įsidarbinau ir Vilniaus rajono laikraštyje „Vilnia“. Tad dirbau derindamas kultūros renginių organizatoriaus ir žurnalisto darbą. Panašus derinys buvo ir vėliau, dirbant „Vorutos“ redakcijoje ir Vilniaus mokytojų namuose…“

Kūrybos idėjos – iš gamtos, iš aplinkos

 

Aišku, nereikia stebėtis, kad ir J. Žitkausko eilėraščiuose vyrauja gamtos, aplinkosaugos motyvai. Štai ir naujojoje knygoje yra toks neilgas, bet tarsi išreiškiantis apskritai autoriaus požiūrį į žmogaus gyvenamąją aplinką, eilėraštis apie gegutę…

„Gegutė nemėgsta šaligatvių, – pastebi Juozas. – Vienuolikti metai gyvenu Vilniuje, Karoliniškėse. Paukščių čia yra visokiausių, jie čiulba ištisus metus, net žiemą. Man atrodo, kad anksčiau žiemą paukščiai nečiulbėdavo, o dabar čiulba. Bent jau žvirbliai balkone tikrai čirškia. Tai mane džiugina, man labai gražu. Tačiau iki praėjusių metų nebuvau girdėjęs gegutės kukavimo.  Dėl to ir parašiau eilėraštį apie tai. Pagalvojau, jog negirdžiu, nes gegutės nemėgsta didmiesčių, joms nepatinka grindiniuoti lauko plotai, šaligatviai, o degulė, – mat mūsų krašte gegutė buvo degute vadinama, –  kaime atskrenda į kiemą, vos ne prie pat lango tau kukuoja.

Taigi su atsiminimais ateina ir tie gamtos vaizdai: miškai, miškeliai, o labiausiai – paukščiai, visa gyvija. Kai būnu Kapčiamiestyje, vakarais labai mėgstu klausytis paties nuostabiausio choro – varlių kurkimo. Man tai atrodo grožių grožis… Mieste to niekada neišgirsi. Čia varlės lyg be balso, be teisės. Taigi paniręs į tokį grožį, kai pakeli akis į realųjį pasaulį, pastebi ir tai, kas nėra mūsų aplinkoje gražu. Į akis krinta antiestetika gamtoje,  kur gražūs žmonės, nieko negalvodami, abejingai pertvarko pačios gamtos susikurtą piešinį. Važiuojant per Lietuvą, kartais stabtelėjama miškuose įrengtose automobilių sustojimo aikštelėse. Dažniausiai vaizdas kraupus: stovinčios šiukšliadėžės tuščios, o aplink net marga nuo įvairiarūšių šiukšlių. Niekaip nesuprantu, ar sunku tą nereikalingą popiergalį, butelį mesti į skirtą vietą?

Dažnai sakome, kad daugiausia tai daro miesto žmonės. Nebūtinai. Nešventi ir kaimo gyventojai. Pamenu iš vaikystės, kai aplinkiniuose miškuose kūpsojo po ne vieną sąvartyną, kurių „puoselėjimu“ užsiimdavo ne kas kitas, o vietos miestelio gyventojai. Deja, ten nebūdavo bulvių lupenų ar supuvusio šieno – kalnai suversti iš surūdijusių dviračių, automobilių padangų, įvairių mašinų dalių. Mes, vaikai, juose rasdavome visai neblogų žaislų…

Atrodo, dabar žmonės kažkodėl sutrikę, lyg ir nesusivokia, užėjęs kažkoks apakimas, nesupratimas, jog tavo kiemas yra ne tik ten, kur esi apsitvėręs tvora, bet ir už tvoros. Be to, ar teršdami aplinką neprisidedame prie bendrų nepageidautinų reiškinių sustiprėjimo, prie neaiškių orų, nenormalių žiemų ir vasarų, globalinio atšilimo proceso, net pagalvoju, ar to globalinio proceso nepadeda stiprinti ir visokie nelegalūs sąvartynai. Juk tai formuoja tam tikrą žmogaus požiūrį į aplinką…

Praėjusiais metais buvau smarkiai sukrėstas, kai nedideliu laivuku Nerimi plaukiau per Vilnių ir mačiau buteliais, kitokiomis šiukšlėmis nusėtus upės krantus, ypač tose vietose, kur patogiai galima prieiti arti vandens. Kai žvelgi nuo pakrantės, tos bjaurasties nematyti. Reikia žiūrėti iš upės vidurio. Per patį sostinės centrą, nuo Antakalnio šilo iki Žvėryno senojo tilto, pakrantėse – lyg kažkoks tuščių butelių „centras“… Kur kas švariau ten, kur sunkiau žmogui patekti prie vandens. Anksčiau galvodavau, kodėl nesutvarkytos upės pakrantės, kodėl tiek daug krūmų, aukštų žolių, mažai takelių. Dabar pakeičiau nuomonę. Verčiau jau būtų daugiau tokių žalių šabakštynų, kad žmogus per arti negalėtų prieiti prie upės. Tegul grožisi  pro žiūronus, jei nemoka gėrėtis iš arti… Po to paplaukiojimo buvau kaip apsėstas, piktas. Tada ir parašiau gana kraupų eilėraštį „Tekėjimas, kiek žmonės nebegyvena…“

Juozas Žitkauskas Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčios bokšte

Juozo Žitkausko asmeninio archyvo nuotrauka