Olga CHOROŠKOVA
Žirgų globos asociacijos vadovė

Pabūti su arkliais…

Arklių dieną (gruodžio 6-oji) paminėjus

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA-2021. Žirgeliai - žmogaus draugai nuo amžių gelmės. (Birutės ČIŽIENĖS, iš Joniškio, pateiktoji nuotrauka)

Gruodžio 6-ąją minėjome Arklių dieną. Tradiciškai lietuvių pasaulėjautoje ir buityje arkliai užėmė ypač svarbią vietą, tai patvirtina tautosakoje (dainose, patarlėse, tikėjimuose) ir liaudies mene išlikę vaizdiniai. Iki šiol gėrimės tradicinių lietuviškų namų stogus puošiančiais žirgeliais, niūniuojame apie juos dainas, o ir reta kuri lietuvių liaudies pasaka apsieina be arklio. Ilgą laiką be šio stipraus ir ištvermingo gyvūno neįsivaizduota ir žemdirbių buitis. Tačiau nūdienos pasaulyje jau vis rečiau galime išvysti pievoje besiganantį arklį ir greičiau jau skaičiuojame jų galias vairuodami automobilius nei traukdami arklą, tad kaip gi keičiasi visuomenės santykis su šiais ypatingais gyvūnais?

Žmonėms reikia santykio su gamta, tai ypač išryškėjo pastaraisiais metais, kai judėjimo ir susitikimų laisvė buvo apribota karantininių suvaržymų, ir daugelis atgaivos nuo ekranų ir nuolatinio virtualaus gyvenimo ieškojo miškuose ar parkuose. Buvimas atvirame ore, galimybė palaikyti fizinę formą ir pabūti šalia didelio ir taikaus gyvūno daug ką atviliojo ir į žirgynus.

Daugelis mūsų savanorių pradėjo nuo to, kad ieškodami ryšio su gyvūnu, norėdami pabūti su arkliais, susirasdavo žirgyną ir pradėdavo jodinėti, tačiau toks santykis jų netenkindavo, vis kažko trūko, daugelis net negalėjo įvardyti, ko.

Asociacijos įkurtame Arklių slėnyje, esančiame Neries regioniniame parke, šalia Dūkštų pažintinio tako, gyvena 21 arklys, asilas ir asilėnas. Dauguma jų – išvaduoti iš kančių ir nepriežiūros, nemažai turi sveikatos sutrikimų ir iki savo gyvenimo pabaigos reikalaus specialios priežiūros bei gydymo. Visi jie turi po atskirą istoriją, kaip ir dėl ko atsirado čia, dažniausiai tai susiję su nepriežiūros atvejais, kai sąlygos, kuriomis arkliai laikomi, yra jiems visiškai netinkančios, žalojančios fizinę ir psichinę sveikatą.

Nors šių arklių gyvenimai yra smarkiai paveikti žmonių aplaidumo ar žinių stokos, Arklių slėnyje gyvuliai mėgaujasi penkiomis laisvėmis. Tai principinės šios vietos vertybinės nuostatos: laisvė nuo alkio ir troškulio; laisvė nuo fizinio ir psichologinio diskomforto; laisvė nuo skausmo ligų ir sužalojimų; laisvė išreikšti prigimtinį elgesį; laisvė nuo baimės ir streso. Čia jie gyvena prigimtinį savo gyvenimą, kokį gyventų gamtoje, tačiau žmonės rūpinasi jų mityba ir sveikata. Nors laiką leidžia bandoje tarp savo gentainių, jie yra socializuoti, smalsūs, nebijo žmonių ir nevengia jų dėmesio. Niekur kitur nerasite tokios vietos, kur ne žmonės išnaudoja arklius, o arkliai – žmones…

Pati kiekvieną dieną jais besirūpindama ir stebėdama jų gyvenimą susivokiu, jog iš arklių galima daug ko pasimokyti: ramybės, tylos, paprastumo, emocijų valdymo, o labiausiai – susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, ypač netektimi.

Ne visos arklių istorijos turi laimingas pabaigas, kai kurie jų čia išbūna vos kelias dienas ir turime konstatuoti faktą, kad niekaip nebegalime jiems padėti. Kai matome, jog jaučiamas skausmas viršija bet kokias ribas, tenka atsisveikinti. Kad ir kaip būtų skaudu, žinome: nors tos kelios dienos buvo pilnos laisvės ir pilnatvės – kvapų, skonių, gentainių ir visko, kas turėtų supti arklius kiekvieną dieną.

Šis nuolatinis susitikimas su netektimis neatbaido būrio savanorių, kartą ar kelis per savaitę skubančių čia rūpintis gyvūnais ir atlikti ūkio darbus, kurių Slėnyje niekada netrūksta. Visi iki vieno tvirtina, kad ši vieta alsuoja ypatinga dvasia ir išties yra magiška: „Slėnis yra magiška vieta, kurioje užplūsta nepaprastas ramybės jausmas, kur arkliai ir žmonės gali būti tokie, kokie yra“, – teigia jauniausia Slėnio savanorė Gaia.

Ne vienas įsitikino ir tuo, jog ši vieta keičia ne tik arklių, bet ir žmonių gyvenimus – pradėję lankytis čia, daugelis pradėjo kitaip suvokti žmogaus ir arklio santykį ir net nustojo jodinėti.

„Dabar nebegaliu įsivaizduoti savęs, lipančios arkliams ant nugarų, o stebėti lenktynes ar jodinėjančius žmones yra labai skaudu“, – sako savanorė Aurelija ir linki, kad kuo daugiau žmonių atvažiuotų į Arklių slėnį ir užmegztų šiltą, betarpišką santykį su arkliais.

Tai – atskira planeta, kur žmonės ir arkliai sudaro harmoningą visumą, nepaliaujamai vieni iš kitų mokosi ir kuria naują prasmingą santykį tarp žmogaus ir gyvūno. Kviečiu patiems savo akimis pamatyti šias laisvės ir prasmės ganyklas.

Daugiau informacijos apie Arklių slėnį bei galimybę jį aplankyti rasite Žirgų globos asociacijos internetinėje svetaineje www.zga.lt .